Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Apie dievus, žmones ir jų iliuzijas


Šiandien prasideda prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“


7 MD

Share |
„Karas paskelbtas”
„Žiemos ekranai“ tradiciškai kviečia pasiilgusius gero kino. Šiemet festivalis vyks septyniuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Nidoje.

Pagrindinėje festivalio programoje bus parodyta dešimt naujų filmų, kurių didžiosios dalies premjeros įvyko pernykščiame Kanų kino festivalyje. Programą papuoš dvi retrospektyvos – dar XX a. viduryje XXI a. kino klasiku vadinto Jacques’o Tati ir jo bendradarbio Pierre’o Etaixo, kuris viešės festivalyje ir susitiks su „Žiemos ekranų“ žiūrovais. Vilniuje festivalis vyks sausio 20–29 d. „Skalvijos“ kino centre ir „Pasakoje“. 

 

Festivalio programoje bus ir specialiųjų seansų bei susitikimų. Vienas jų skirtas praėjusią vasarą išėjusiai aktorei Katerinai Golubevai (1966–2011) – Šarūno Barto ir Leos Caraxo filmų žvaigždei. Ją primins režisierės Claire Denis filmas „Aš nenoriu miego“ (1994) – pirmasis Prancūzijoje kurtas aktorės filmas. Ji suvaidino Daigą iš Vilniaus, kuri subyrėjus Sovietų imperijai Paryžiuje ieško laimės. Prisimenant kadaise populiarias prancūzų kino naktis, vėl bus galima naktinėti su trumpo metražo prancūzų filmais. Vasario 1 d. Energetikos ir technikos muziejuje bus galima pasižiūrėti eksperimentinius, 16 mm juostoje nufilmuotus filmus, sukurtus Paryžiaus kino laboratorijoje „L’Abominable“. Režisierius, muzikos ir kino kritikas Thierry’is Jousse’as, 1991–1996 m. redagavęs kino žurnalą „Cahiers du cinéma“, pristatys savo naują filmą „Aš esu niekieno žemė“ ir „Meno avilio“ mediatekoje susitiks su lietuvių sinefilais bei kritikais.

 

Pagrindinę programą festivalio rengėjai šiemet pavadino „Didžiosios ir mažosios iliuzijos“. Dešimt jos filmų sudomins skirtingus kino gerbėjus. Pasiilgusiems šedevrų – Didžiuoju Kanų kino festivalio ir Europos kino akademijos prizais apdovanotas brolių Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų „Berniukas su dviračiu“ („Le gamin au velo“, 2011). Filmo herojus – dvylikametis berniukas iš vaikų namų, pirmosiose filmo scenose primenantis nepaklusnų žvėriuką. Jis protingas, tik pernelyg siekiantis vienintelio tikslo – užmegzti ryšį su nenorinčiu jo prisiminti tėvu. Tačiau berniukas sutinka ir gerąją fėją – kirpėją Samantą. Ji tampa berniuko globėja ir prisiima už jį atsakomybę. Broliai Dardenne’ai visada pasakoja iš pirmo žvilgsnio paprastas istorijas apie žemiausių visuomenės sluoksnių personažus. Naujausiame jų filme, kaip ir ankstesniuose („Pažadas“, „Rozetė“, „Sūnus“, „Vaikas“, „Lornos tylėjimas“), kūrėjus domina akimirka, kai personažai tarsi peržengia savo asmenybės ribas ir išgyvena moralinį atsivertimą. Tik Dardenne’ai sugeba taip parodyti tai, kas nematoma, kas vyksta žmogaus viduje. Bet visa tai atskleidžiama be religinių aliuzijų, pasitelkus konkrečius, buitiškus vaizdus.

 

To tikrai nepasakysi apie filosofinio kino kūrėją Bruno Dumont’ą, kurio kontroversiškai vertinami filmai Lietuvoje turi ištikimų gerbėjų. 2011 m. sukurtas „Be šėtono“ („Hors Satan“) žada ekstremalią patirtį. Autorinio kino kūrėjas Dumont’as nuolat supriešina tai, kas žmoguje žemiausia, primityviausia, kūniškiausia ir beprotiškiausia su dieviškumu ir išganymo motyvais. Pagrindinis filmo herojus – keistuolis valkata iš Flandrijos pakrančių – yra būtent toks. Jis primena Jėzų Kristų, bet, kita vertus, tai gyvas žmogus, nusikaltėlis, nors ir „anapus šėtono“ – blogio. Jis meldžiasi, daro stebuklus, gydo. Jį myli mergina, kurią herojus sugebės apginti nuo persekiotojų. Kaip ir ankstesniuose filmuose, „Be šėtono“ Dumont’as mąsto apie žmogaus prigimtį.

 

Dar vienas kontroversijas Kanuose pernai sukėlęs, konkursinėje programoje rodytas filmas – Bertrand’o Bonello „Prisiminimai iš viešnamio“ („L’Apollonide. Souvenirs de la maison close“, 2011). Baigęs klasikinės muzikos studijas ir atsidavęs kinui Bonello (g. 1968 m.) garsėja kaip ekstremalus režisierius, jo filmai dažnai pavadinami pusiau pornografiniais. Pirmieji režisieriaus filmai „Pornografas“ (2001) ir „Tirezijas“ (2003) sukėlė daug ginčų, ne išimtis ir naujausias, kurio veiksmas nukels į XX a. pradžios Paryžiaus viešnamį. Iš pradžių „Apolonidė“ gali pasirodyti fin de siécle malonumų apoteozė, kur naktys kupinos ne tik geismų išsipildymo, bet ir žavių pokalbių, muzikos, šampano. Bet tai – vyriškas požiūris. Režisierius pateikia ir moteriškąjį – jų rytinius pokalbius vonioje, komentarus. Juk prostitutės yra ir viešnamio kalinės, kaip ir jo legenda kliento subjaurotu veidu – „moteris, kuri šypsosi“. Ji – vujeristų objektas, pornografinių salonų atrakcija. Filmo dviprasmiškumas kyla iš to, kad ši neva feministinė viešnamio studija yra patraukli žiūrovams. Viename interviu režisierius ciniškai prisipažino, kad yra panašus į tokių namų šeimininkę.

 

Šiųmetiniams „Oskarams“ prancūzai pristatė Valérie Donzelli filmą „Karas paskelbtas“ („La Guerre est declarée“, 2011). Režisierė filme vaidina ir pagrindinį – neįgalaus kūdikio motinos vaidmenį, filmo pasakojama istorija taip pat autentiška – tai pasakojimas apie įsimylėjėlių poros kovą su vaiko liga ir didžios meilės istorija.

 

Debiutinis gyvo prancūzų kino klasiko Costa-Gavraso sūnaus Romaino Gavraso filmas „Išauš ir mūsų diena“ („Notre jour viendra“, 2010) filmas pasakoja apie vienišių Remi. Eilinį kartą susipykęs su motina ir seserim, jis išeina iš namų. Gatvėje vaikiną pasisiūlo pavėžėti Patrikas – žilstelėjęs psichoterapeutas, kuris imasi globoti pasimetusią sielą. Šiuos du labai skirtingus vyrus kažkas sieja. Jie abu raudonplaukiai, o tokie turi kovoti už savo teises. Sujungę jėgas, išsinuomoję raudoną kabrioletą, įveikdami visas kliūtis, jie keliauja link išsvajotos Airijos – raudonplaukių rojaus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Vincent’as Casselis ir Olivier Barthelemy.

 

„Momentinį“ šių dienų Prancūzijos portretą sukūrė Angela Schanelec filme „Orli“ („Orly“, 2010). ...Paryžiaus Orli oro uostas. Skrydžių laukiantys keleiviai turi laiko išsikalbėti, įsiklausyti, pasvajoti, patylėti. Gyvenimai čia gali keistis akimirksniu. Moteris, skrendanti pas savo vyrą, įsimyli kitą. Motinai, kartu su sūnumi vykstančiai į tėvo ir vyro laidotuves, netikėtai atsiveria akys. Jauna pora, išsiruošusi į tolimą kelionę, staiga pasimeta ir nebeieško vienas kito. Vieniša moteris slepiasi minioje, kad perskaitytų išsiskyrimo laišką. Iš daugybės spalvotų detalių susidėlioja labai žmogiška „Orli“ mozaika.

 

Jeano-Jacques’o Jauffret filmas „Karščio banga“ („Apres le sud“, 2010) nukels į Pietų Prancūziją, čia taip pat gausu personažų ir susipynusių jų istorijų. Vasaros karštis keistai veikia ir senus, ir jaunus. Luidžis vėjavaikiškai laksto motoroleriu ir planuoja išvažiuoti gyventi pas mamą į Italiją. Luidžio draugė Amelija, dirbanti kasininke prekybos centre, sužino, kad laukiasi. Amelijos mama Ana, kenčianti nuo antsvorio, nusprendžia nusisiurbti riebalus. Pensininkas Žoržas trokšta tik ramybės, bet kiemo vaikigaliai spardo į jo garažo duris kamuolį… Keturių kasdienybės istorijų linijos subėga į vieną tragišką pabaigą.

 

Specifišką prancūzų humoro jausmą atpažinsime Lietuvoje gana gerai žinomo rašytojo, scenaristo ir aktoriaus Samuelio Benchetrit komedijoje „Pas Džino“ („Chez Gino“, 2010). Joje nusifilmavo Anna Mouglalis, taip pat José Garcia, Sergi Lópezas. Filmo „Visada norėjau būti gangsteriu“ režisieriaus nauja juodoji komedija – tai pasakojimas apie picerijos savininką, kurio gyvenimą aukštyn kojomis apverčia netikėtas telefono skambutis. Džino dėdė – didysis mafijozas iš Italijos – ketina užrašyti sūnėnui didelį palikimą. Bet pirmiausia jis nori įsitikinti, kad Džino tapo visų miesto picerijų bosu. Džino jaunam režisieriui pasiūlo sukurti fiktyvų dokumentinį filmą apie jį, bet pernelyg įsijaučia į savo vaidmenį...

 

Thierry Jousse’o komedijoje „Aš esu niekieno žemė“ („Je suis No man’s land“, 2010) pagrindinį vaidmenį sukūrė kultinis prancūzų dainininkas Philippe Katerine. Jis vaidina Filipą – scenos žvaigždę. Sėkminga dainininko karjera nepalieka laiko nei sau, nei artimiesiems. Vieną vakarą po koncerto Filipo ložėje netikėtai atsiradusi sena pažįstama pakviečia jį vakarienės. Keistas namas ir dar keistesnis šeimininkės elgesys priverčia Filipą bėgti pro langą. Atsidūręs miško vidury jaunuolis sutinka ornitologę, filmuojančią paukščius naktį, dar vėliau netyčia užklysta į savo vaikystės namus, pas seniai matytus tėvus… Filme taip pat vaidina Julie Depardieu, Aurore Clément, Jackie Berroyer.

 

Animacinio kino gerbėjams skirtas pilno metražo filmas „Rabino katinas“ („Le Chat du Rabbin“, 2011). ...1920-ieji, Alžyras. Rabinas Sfaras gyvena su vienturte dukra Zlabija, triukšminga papūga ir nuolat išdaigas krečiančiu katinu. Vieną dieną katinas praryja papūgą ir prabyla žmonių kalba, nors tauškia tik nesąmones. Jis iki ausų įsimylėjęs Zlabiją ir net pasiryžęs tapti žydu! Netikėtai rabino namuose atsiranda rusas dailininkas. Jis apsėstas minčių apie Jeruzalę, kurioje gyvena juodaodžiai žydai. Kartu su juo ieškoti tos vietos leidžiasi rabinas, buvęs Rusijos caro armijos kareivis, dainininkas ir katinas... Filmą kūrė Antoine’as Delesvaux ir lietuvių žiūrovams gana gerai pažįstamas komiksų kūrėjas Joanas Sfraas, kine debiutavęs vaidybiniu filmu „Serge’as Gainsbourg’as. Didvyriškas gyvenimas“.

 

Kaip teigia festivalio rengėjai, gyvenime ir kine toli gražu ne visoms iliuzijoms lemta subliūkšti. Du linksmi iliuzionistai: prancūzų komikas Jacques’as Tati ir garbingas festivalio svečias Pierre’as Etaixas pakvies mus patikėti mažais ir dideliais stebuklais... Rytoj kino teatre „Pasaka“ Pierre’o Etaixo filmo „Gerbėjas“ seansas. Po jo režisierius susitiks su žiūrovais ir pristatys savo piešinių bei Jacques’o Tati filmų plakatų parodą.

 

Pagal rengėjų inf.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.3 (971), 2012-01-20

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

violeta, 2012-04-14 16:49

labai noreciau pamatyti ta filma ir rasti namu seimininkes darba

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti