Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 25 (993), 2012 birželio 22 d. > Kinas > Pirmiausia – intuicija
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Pirmiausia – intuicija


Pokalbis su meksikiečiu režisieriumi Carlosu Reygadasu


Narius Kairys

Share |
Carlos Reyagadas
Kas yra susitikimas su kitu žmogumi? Kas traukia mus vienas prie kito? Noras sužinoti apie jo gyvenimą, kūrybą ir klaidas? Ar noras sužinoti apie savo gyvenimą, kūrybą ir klaidas?

Pirmąsyk Carloso Reyagadaso filmą pamačiau „Kino pavasaryje“. Tai buvo „Kova danguje“. Tais metais taip pat buvo rodomas Michaelio Haneke’s filmas „Paslėpta“. Pamenu, sakiau kažkam, kad, objektyviai šnekant, Haneke’s filmas neabejotinai geresnis, tačiau man labiau patinka būtent „Kova danguje“. Šiais metais Kanuose įvyko panašiai: Haneke’s filmas „Meilė“ laimėjo „Auksinę palmės šakelę“, o Reygadasas buvo išrinktas geriausiu režisieriumi. Žinojau, kad į VI tarptautinį Andrejaus Tarkovskio kino festivalį „Zerkalo“, kuris gegužės 29 – birželio 3 d. vyko Ivanove, Pliose ir Jurjevece, atvyks šis meksikiečių kūrėjas, kurio filmų visuomet laukiu, tačiau tik pamatęs jį suvokiau, kad galiu ir noriu prie jo prieiti. Surašiau dvidešimt klausimų, turinčiių atskleisti jo požiūrį į kiną, būsimam skaitytojui parodyti jo kūrybos svarbą ir unikalumą, tačiau uždaviau tik pirmus du, o paskui tiesiog šnekėjome, kol mūsų pokalbį netikėtai nutraukė į kajutę įbėgusi mergaitė ir tik moterims būdingu – reikalaujančiu ir kartu gailiu – balsu pakvietė jį eiti valgyti. Išjungiau diktofoną ir ėmiau jo klausyti.

 

Jūsų naujausias filmas „Už šešėlių šviesa“ („Post tenebras lux“) Kanuose buvo sutiktas prieštaringai. Viena vertus, buvote apkaltintas nepagarba žiūrovui, nes filmo niekas „nesuprato“, antra vertus, gavote geriausio režisieriaus apdovanojimą. Kai 1987 m. Maurice’as Pialat Kanuose užlipo ant scenos atsiimti „Auksinės palmės šakelės“ už filmą „Po šėtono saule“, žiūrovai, rodydami savo nepasitenkinimą, ėmė švilpti. Pialat jiems pasakė: „Jei aš jums nepatinku, jūs nepatinkate man.“

 

Stebiuosi, kaip žmonės neadekvačiai vertina tam tikrus savo laiko filmus. Tik po kurio laiko pradeda kitaip juos žiūrėti. Iš pradžių sako, kad tai mėšlas, o vėliau – kad tai didinga. Todėl tie, kurie nušvilpė Pialat, galiu duoti nukirsti ranką, dabar apie jį rašo nuostabius dalykus: „Pialat – didis meistras“ ir pan. Be to, didžioji spaudos dalis – tokioj šaly kaip Prancūzija – yra mazochistai. Jie mėgsta su kitais blogai elgtis ir mėgsta, kad su jais būtų blogai elgiamasi. Galbūt, kai Pialat tai pasakė, jis pradėjo jiems patikti.

 

Atsiimdamas geriausio režisieriaus apdovanojimą, sakėte, kad žiuri, kurį pavadinote „laisvais vyrais ir moterimis“, pagerbė filmą, sukurtą visiškai laisvai. Šarūnas Bartas yra sakęs, kad jam prireikė nemažai laiko, kad suprastų galįs kurti filmus taip, kaip jis nori. Ką jums reiškia laisvė kine?

 

Man laisvė reiškia gebėjimą sekti savo instinktu ir intuicija, būti sau nuoširdžiam bei tikėti, kad kitiems žmonėms patiks tai, kas patinka man. Jei man tai patinka, aš tai jaučiu, kažkas kitas taip pat tai pajus. Visada rasime žmonių, kuriems nesvetimi mūsų jausmai. Taigi aš tiesiog patikėjau, kad kažkas jaus panašiai kaip ir aš. Netikiu visuomene. Kas yra visuomenė? Tai ne kokia pabaisa, o individai su savo sielomis, akimis, ausimis, protais ir širdimis. Todėl nereikia eiti pas žmones ir sakyti visiems, esą jums tai turi patikti. Tiesiog turi atiduoti save, ir kai kurie žmonės tai priims.

 

Portugalų režisierius Pedro Costa yra sakęs, kad filmai būtent ir yra pajuntami, o ne tik suprantami ar išaiškinami.

 

Be abejo, tačiau stiprus jausmas visuomet turi logikos. Netikiu reliatyvizmu ar postmodernizmu. Protas taip pat turi dalyvauti. Bet tik kaip grynos intuicijos rezultatas. Taigi pirmiausia – intuicija, o paskui – supratimas. Juk arkliai tempia vežimą, o ne vežimas arklius.

 

Taigi intuicija ir mąstymas yra esminiai kūrybos elementai.

 

Žinoma. Ir gyvenimo. Visi santykiai tuo pagrįsti. Ir su kolegomis, ir su draugais tave sieja tokie ryšiai, kuriuos gali suprasti protu. Tačiau išvažiuok porai mėnesių į Malajų salyną ir pamatysi, koks iš tiesų esi. Kūryboje būtent tai ir svarbu. Tai, ką tu intuityviai darai, parodo, kas tu iš tiesų esi. Žinai, šiame festivalyje žurnalistai manęs vis klausia, kodėl man patinka Tarkovskis. Kai pirmą kartą pamačiau jo filmą, pajutau žmogų už kameros, kuris nesistengia manęs linksminti, o rodo, kaip jis jaučia gyvenimą. Žiūrėdamas filmą, susitapatini su kitu, įvyksta tarsi spragtelėjimas tarp skirtingų žmonių. Suvoki, kad žmonės nėra akmenys ar gyvūnai, kurie tik linksmina. Čia kažkas kita. Tu atveri savo vidų ir kažkas kitas pajunta su tavimi ryšį.

 

Kaip išmokote kino režisūros?

 

Tiesiog žiūrėdamas filmus ir pats juos filmuodamas. Belgijoje per vienus metus nufilmavau keturis trumpametražius filmus „Super8“ kamera. Be to, perskaičiau Tarkovskio „Įamžintą laiką“, nedidelę V. F. Perkinso knygelę „Filmas kaip filmas“ ir André Bazino knygą „Kas yra kinas“. Štai ir visas mokslas, daugiau nieko nereikia.

 

Tarkovskis rašė, kad režisieriaus amatui išmokti reikia trijų mėnesių, bet joks mokytojas negali garantuoti, kad tas žmogus tikrai taps režisieriumi.

 

Esu kartą viešai sakęs: kokia prasmė mokytis kino mokykloje, jei visa, ką reikia žinoti, galima perskaityti 40 puslapių knygelėje? Meksikoje žmonės, dėstantys kino mokyklose, įtūžo. Manė, kad esu arogantiškas, nes, aišku, nenorėdami likti kvailių vietoje, stengėsi pateisinti penkerius metus besitęsiančias kino studijas. Todėl jiems nepatinka, kai kas nors sako, kad kino studijos yra mėšlo gabalas. Bet tai tiesa. Ko galima mokytis apie kiną? Štai muzikos reikia mokytis ilgai. Ypač solfedžio ir kompozicijos. Tačiau filmuoti išmokstama greitai. Tarkovskis sakė, kad reikia trijų mėnesių, o aš sakau – trijų dienų. Tikrai. Visa kita išmoksti filmuodamas... Mėgstu montažą, mėgstu ryškinimą, kitus dalykus. Pats atlieku garsinimo darbus, žodžiu, mėgstu techninius dalykus. Bet pažįstu puikių režisierių, kurie to visai nesupranta. Ir jiems to nereikia. Vienintelis dalykas, kurį turi tikrai gerai išmanyti – tai, kaip tinkamai filmuoti. Bet to išmoksti per tris dienas.

 

Tiesa, per tris dienas galima daug nuveikti...

 

Kartą buvau pakviestas į Norvegiją, kad tris dienas dėstyčiau apie kiną. Bet aš jiems pasakiau, kad negaliu kalbėti tris dienas, galbūt vieną dieną ir dvi valandas. Ką aš kalbėsiu tris dienas? Sako, galite duoti kokių nors pratimų. Tačiau aš esu prieš mokyklas, netikiu, kad galima išmokyti, kaip reikia mylėti. Galiu tik dalintis savo patirtimi, nesiruošiu mokyti to, ką reikia išmokti pačiam. Galų gale aš kalbėjau pirmąją dieną, o likusias jie man uždavinėjo klausimus. 

 

Atrodo, Nietzsche yra sakęs, kad tas, kas gyvenime žino „kodėl“, žino ir „kaip“.

 

Būtent. Nuostabu.

 

Taigi Jums...

 

Aš žinau tik „kodėl“, o „kaip“ vyksta savaime. Tačiau „kodėl“ yra ne racionalus, o intuityvus. Tiesiog jį žinau. Niekados nesitengiu žinoti, kokių kamerai reikia lęšių. Tai vyksta savaime.

 

Tikrai?

 

Taip.

 

Pirmieji du Jūsų filmai, jei taip galima pasakyti, dar buvo vizualiai chaotiški, tačiau būtent todėl man jie ir patiko. Trečiasis filmas „Tyli šviesa“ jau tarsi tobulai nufilmuotas. Paskutinis – ne išimtis. Atrodo, lyg artėtumėte prie „kaip“.

 

Taip, tai savaip pavojinga, nes pasiekdamas tam tikrą tobulumą imi viduje mirti. Tai įvyksta muzikos grupėms, režisieriams. Manau, taip atsitinka dėl negalėjimo būti kukliam. Labai mėgstu Manoelį de Oliveirą. Kiekvienas jo naujas filmas vis geresnis ir geresnis. Jie tokie skaidrūs ir paprasti. De Oliveira – tikras meistras. Mane stebina jo „kaip“. Kuo daugiau jis sukuria filmų, tuo jie geresni. Tobuli ir paprasti. Galbūt todėl, kad jis iš tiesų yra kuklus menininkas.

 

XIX a. japonų dailininkas Hokusai, sulaukęs septyniasdešimt penkerių metų, savo autobiografijoje rašė: „Visi mano darbai, kuriuos sukūriau iki septyniasdešimties metų, neturi jokios reikšmės. Būdamas septyniasdešimt dvejų pagaliau ėmiau suprasti tikrąją paukščių, gyvūnų, vabzdžių, žuvų ir medžių bei augalų prigimtį. Ilgainiui, aštuoniasdešimties, būsiu dar labiau patobulėjęs, devyniasdešimties būsiu priartėjęs dar arčiau prie giliosios daiktų esmės [...], o kai sulauksiu šimto dešimties, kiekvienas taškas, linija iš tiesų taps gyvi.“ Deja, jis tiek neišgyveno, bet kai žiūri į jo paveikslus, kažkaip tai jauti...

 

Manau, kad tikrai svarbu yra ne tai, koks tobulas esi, bet ar nuoširdžiai ir kiek įdedi savęs į kūrinį. Pavyzdžiui, Stanley Kubrickas buvo beveik tobulas. Tačiau jis ne iš tų menininkų, su kuriais žmonės jaučia artimą dvasinį ryšį. Techniškai jis tobulas, tačiau režisierius bandė pasiekti tiesą pernelyg tiesiogiai. O Tarkovskis, žiūrėdamas į daiktus, juos jaučia. Jie jam atsiveria. Ir kartu tai jaučia kitas. Jei šiek tiek atmerksi akis, savo dvasią, klausydamas muzikos ar žiūrėdamas į paveikslą suvoksi, kaip jaučia tas, kuris juos kūrė. Man labai patinka Šostakovičius. Dažnai klausau jo muzikos. Atrodo, iki tam tikros ribos aš žinau, ką jis jaučia... Savo sieloje.

 

Kaip manote, ar įmanoma nufilmuoti medžio kvapą arba iš akių sklindančią šviesą?

 

Ne pažodžiui. Kinas yra ne apie tai. Todėl kvapą, šviesą iš akių perteikia ne tiesioginiai vaizdiniai, o bendra filmo – visumos su sava etika – atmosfera. Štai kodėl mane stebina, kai žmonės kartais sako, kad filmas blogas, nors nufilmuotas gražiai. Jiems sunku suvokti, kad vaizdiniai, garsas, istorija ir yra filmas. Įsivaizduok, jei kas nors, klausydamas Beethoveno Septintosios simfonijos, sakytų, kad jam nepatinka altai. Būtų visiška nesąmonė. Muzikoje viskas aišku, niekas nesako – aš nesupratau šios simfonijos, ką ji reiškia? Klausai jos, ir ji patinka arba ne.

 

Režisierius yra tas žmogus, kuris ir kuria šią kino simfoniją?

 

Taip, tai visiškai individualus darbas. Pašalink Michaelį Haneke ir neliks 90 procentų filmo. Juk nesakysi, kad Leonardo da Vinci freska yra bendras kelių žmonių darbas, nes kažkas jam padėjo tapyti, glaistyti ir pan. Žinoma, tai nereiškia, kad žmonės, kartu dirbantys prie filmo, nėra menininkai. Jie yra. Bet jie turi suprasti, kad kine jie yra menininkai, paklūstantys vieno žmogaus vizijai.

 

Susidaro įspūdis, kad esate gerai susipažinęs su įvairių kino režisierių kūryba. Nėra taip, kad štai dabar aš režisierius ir...

 

Ne, žiūriu filmus visą laiką. Galbūt dabar mažiau, nes turiu mažų vaikų. Štai neseniai pažiūrėjau Sergejaus Loznicos filmą „Mano laimė“.

 

Spėju, esate matęs ir Apichatpongo Weerasethakulo „Tropinę karštinę“?

 

Taip.

 

Pamenate, šiame filme yra nuostabus epizodas, kai iš nudvėsusios karvės pakyla jos dvasia ir lėtai nueina. Kažkodėl man tai priminė jūsų filmo demoną. Ar yra ryšys tarp jų?

 

Vienintelis ryšys tas, kad aš pagalvojau: „Mėšlas, kai kurie žmonės gali pagalvoti, kad čia Weerasethakulas.“ Man patinka jo filmai, nors, tiesą sakant, ne visi. Bet kai kurie jo filmų epizodai tokie įtaigūs ir geri, kad nušviečia visą filmą. Manau, jis kuria nuostabius filmus. Nors man būna ir nuobodu juos žiūrėti, tos akimirkos, kurias mėgstu, viską pateisina – tiek retrospektyviai, tiek perspektyviai.

 

O ką galvojate apie kompiuterinę grafiką, be kurios nebūtų nei jūsų demono, nei Weerasethakulo karvės dvasios?

 

Iš esmės aš jos nemėgstu. Apskritai, skaitmeninis pasaulis man nėra prie širdies. Kartais tai gali būti puikus įrankis. Nesu nusiteikęs prieš technologijas. Bet jei technologijų nelydi žmogiškosios vertybės, jos gali atsisukti prieš mus pačius. Galbūt visi tie „ipodai“, veidaknygės – visa, kas žmonėms atrodo, kad juos vienija, atsisuks prieš mus pačius. Nesu pranašas, bet jaučiu...

 

Jūs taip manote?

 

Žinoma. Visa, ką žmogus sukūrė, jei tai ne... Galų gale degraduoja. Tai įstatymas, socialinis įstatymas.

 

Kita vertus, pradedu interpretuoti jūsų filmą...

 

Taip, kodėl gi ne?

 

Jis baigiasi vilties gaidele. Vaikinai žaidžia regbį, per pertrauką vienas sako, kad priešininkų komandą sudaro individai, o jie yra komanda ir būtent todėl laimės. Filmas iškart baigiasi, taigi akcentas akivaizdus. Larso von Triero „Melancholija“ taip pat baigiasi žaidimu. Depresija serganti mergina artėjant susidūrimui su kita planeta visiškai rami ir sako: „Pažaiskime, kad vaikas nebijotų.“ Taigi žaidimas – lyg pirma ir paskutinė būties instancija, ontologinis pagrindas. Ir žaidimas baigiasi, kai žmogus liaujasi gyvenęs, tai ir įvyksta von Triero filme. Tačiau Jūsų filme žaidimas tęsiasi. Aš suvokiau tai nelyg kokį manifestą...

 

Taip, iš tiesų. Džiaugiuosi, kad paminėjai tai, nes niekas nekalba apie šią filmo dalį. Ir aš asmeniškai šią pabaigą laikau manifestu. Prieš tai filme buvo nukirsta galva, kraujas, nes Meksika kraujuoja. Bet mes galime nugalėti visus tuos Meksikos narkotikų baronus. Mes stiprūs, mes komanda. Bet kartu tai gali būti ir manifestas prieš pasaulio politikus, bankus, zuckerbergus, visus tuos niekšus, kurie stengiasi sugriauti mūsų gyvenimą... Manau, laikui bėgant kils revoliucija. Kažkas tikrai turi įvykti, nes pasaulis pasidarė ypač slogi vieta.

 

Manote, kad menas turi kreiptis į socialinius klausimus, būti politiškai angažuotas?

 

Taip, bet tai niekad neturi iškilti į pirmą planą, nes būtų tiesiog paviršutiniška propaganda. Tai turi būti išreikšta pirmiausia jausmais, poetine forma, nes tiesa niekada netilps į vieną žodį. Tai nesėkmingai bandė padaryti sovietai, dabar daro amerikiečiai. Neįmanoma paliesti tiesos, neįmanoma jos išreikšti, įmanoma tik intuityviai ją jausti. Ji gali būti išreikšta tik netiesiogiai, poetiškai. Ji čia, bet išreikšta kaip paslaptis. Žinoma, vykstant karui ji turi būti pažodinė, bet tik tam tikru metu, kitaip ji išsigimtų. Sovietų kinas – tos grynos perversijos pavyzdys.

 

Būtent „Už šešėlių šviesa“ provokuoja žiūrovus klausti, kokia kino paskirtis, kodėl jie apskritai žiūri kiną. Kas Jums pirmiausia yra kinas?

 

Man kinas yra galimybė pasidalinti su kitais tam tikromis mintimis ir jausmais, kuriuos patiriu savo gyvenime. Filmas prasideda šunimis ir mano dukra. Paprastai į tą vietą einu kiekvieną popietę. Taigi jei nebūčiau sukūręs filmo, negalėčiau su tavimi tuo pasidalinti. Žinoma, filmas – tai ir interpretacija, kaip aš tą akimirką žvelgiu į pasaulį. Jei sukuri filmą, gali dalintis šiuo žvilgsniu. Manau, būtent tai pastūmėja rašytojus rašyti apie save, apie gyvenimą, apie tai, ką regi... Tai – žmogiškas poreikis dalintis. Jo neturi gyvūnai – tik žmonės.

 

Vadinasi, žiūrovas Jums yra svarbus?

 

Tai vienintelė priežastis kurti filmą. Jei būčiau vienas šiame pasaulyje, jei filmą man padėtų kurti robotai, to tikrai nedaryčiau. Kam?

 

Kalbėjosi Narius Kairys


 

 

„7 meno dienos“ Nr.25 (993), 2012-06-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

pETrQSYQF, 2016-05-02 12:08

At last! Something clear I can unddsrtane. Thanks!

Antanas , 2012-07-09 20:19

Labai ačiū. Intelektualus ir superinis straipsnis! Sėkmės ir laukiam dar

Aušra Rack., 2012-07-05 16:29

Šaunuolis, Nariau:)))
Man labai patiko ir Tavo klausimai, ir režisieriaus atsivėrimas.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti