Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kuo gyvena Oberhauzenas?


Seniausio pasaulyje trumpametražių filmų festivalio įspūdžiai


Irma Šimanskytė

Share |
„Laiškas dėdei Boonmee“

Norint sužinoti, kur link juda trumpametražis kinas, užtenka nuvažiuoti į tarptautinį Oberhauzeno festivalį. Kasmet jis pasiūlo trumpametražių filmų iš viso pasaulio. Balandžio 30 d. - gegužės 5 d. vykęs festivalis buvo jau 55-asis. Festivalis didžiuojasi, kad šiais metais jį aplankė ir rekordiškai daug žiūrovų - 18 400.


Daugiau dėmesio sau

 

Tradiciškai sudarytas iš tarptautinio, vaikų bei jaunimo filmų, Vokietijos, muzikos vaizdo klipų konkursų bei specialiųjų teminių programų, šiais metais festivalis pasiūlė ir naujovių - atskirą Šiaurės Reino Vestfalijos federalinės žemės trumpametražių filmų konkursą. Taip buvo gerokai išplėsta vokiečių trumpo metražo filmų programa bei daugiau dėmesio skirta Vokietijai. Konkursą sudarė dešimt šios federalinės žemės aukštųjų mokyklų studentų filmų. Pasak festivalio direktoriaus Larso Henriko Gasso, pastebėtas ženklus kokybinis poslinkis šiame regione sukuriamų darbų. Tad buvo nuspręsta įkurti atskirą regionui skirtą filmų konkursą.

 

Kita festivalio naujiena - „Open Screening“ programa, suteikusi galimybę parodyti filmus, nepatekusius į konkursą. Vienintelė sąlyga - režisieriai savo lėšomis turi atvažiuoti į festivalį. Idėja gal ir nebloga, bet sunku įsivaizduoti, kaip perkrautoje festivalio programoje galima rasti laiko šioms peržiūroms.

 

Šiemet buvo parodytos ir kelios specialios teminės programos. Pagrindinis dėmesys skirtas trumpametražiam Azijos kinui. Programa „Nereali Azija“ („Unreal Asia“) pristatė pastaraisiais metais Pietryčių Azijoje sukurtus filmus. Atskira programa buvo skirta 7-8-uoju dešimtmečiais kūrusiems buvusios socialistinės Jugoslavijos ir dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos dokumentininkams. Festivalis pristatė net trijų autorių retrospektyvas: japonų avangardinio kino klasiko Matsumoto Toshio, Meksikos kino poetu tituluojamo Nicolãso Echevarrîos bei dviejų Rusijos menininkių, pasivadinusių „Factory of Found Clothes“. Dar viena programa buvo skirta vokiečių aktoriui ir režisieriui Herbertui Fritschui. Tačiau akivaizdu, kad festivalis, pristatydamas daug pačių įvairiausių specializuotų filmų programų, nukenčia kokybine prasme. Šiek tiek keista, kad per festivalio atidarymo ceremoniją buvo rodomas „Factory of Found Clothes“ specialiai Oberhauzenui sukurtas abejotinos meninės vertės performansas „Tėvo pasikeitimas ir vaikų choras“ („Vaterverwandlung und Kinderchor“). Vyriškais švarkais apsirengę vaikai dainavo: „Tėti, lik su manimi“, o ant ekrano projektuojamas tėtis nuolat kartojo, kad „privalo dirbti“. Deja, jį „atlaikė“ tik nedaug žiūrovų.

 

Tarptautinis konkursas

 

Oberhauzeno festivalis išsiskiria gaunamų filmų skaičiumi. Iš 4 433 šiemet festivalį pasiekusių filmų iš 91 šalies į tarptautinį konkursą buvo atrinktas 51 filmas, atstovaujantis 31 šaliai. Tarp jų ir naujausias Oksanos Burajos filmas „Išpažintis“ (2008). Lietuvių filmų kūrėjai kasmet patenka į konkursą. Pernai festivalyje buvo rodytas menininkės Lauros Stasiulytės darbas „Atplaukiantis laivas“ (2007). 2007-aisiais - Deimanto Narkevičiaus „Aplankant Soliarį“ (2007), 2006-aisiais - Gintaro Makarevičiaus „Praeities kalba“ (2004), dar anksčiau - Nomedos ir Gedimino Urbonų darbai, Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Valdo Navasaičio filmai.

 

Festivalis lieka ištikimas savo deklaruojamam atvirumui visiems kūrėjams ir siekiui atspindėti viso pasaulio trumpametražio kino įvairovę. Čia galima pamatyti pačių įvairiausių filmų: studentiškų ir žinomų autorių, radikalių tiek forma, tiek turiniu eksperimentinių filmų, tradicinių pasakojimų, animacinių filmų ir vaizdajuostėse užfiksuotų menininkų performansų. Vienintelė įvairias „vizualinių meno reiškinių“ formas jungianti sąlyga - trumpa trukmė ir galimybė darbą rodyti ekrane. Kad ir kaip gaila, dominuoja video- ir skaitmeninis formatai, vis rečiau tenka pasidžiaugti kino juostoje sukurtais filmais. Kažkada festivalis vienas pirmųjų pradėjo rodyti videodarbus. Deja, šiam formatui įsigalint, pastebimai prastėja ir filmų kokybė. Manau, festivalis, deklaruodamas formos, žanro, meninės išraiškos įvairovę esant didžiulei nebūtinai gerų filmų pasiūlai, rizikuoja prarasti savo veidą.

 

Vakaruose išpopuliarėjęs bei nemažai festivalių prizų, tarp jų ir Kanų festivalio specialųjį žiuri prizą 2004 m. už filmą „Tropikų karštinė“, pelnęs tailandietis Apichatpongas Weerasethakulas neliko nepastebėtas ir Oberhauzene. Čia pristatyti net keli jo filmai. Vienas jų - konkurse rodytas „Laiškas dėdei Boonmee“ („A Letter to Uncle Boonmee“, 2009) pelnė pagrindinį - Didįjį Oberhauzeno miesto prizą (7 500 eurų) bei Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės Ministro Pirmininko prizą (5 000 eurų). Kitus du pagrindinius festivalio prizus (po 3 500 eurų) pasidalijo vokiečių režisieriaus Carsteno Aschmanno eksperimentinis filmas „Ketaminas - už šviesos“ („Ketamin - Hinter dem Licht“, 2009), kuris dar buvo rodytas ir vokiečių filmų konkurse, bei žinomo JAV fotografo Roberto Franko autobiografinis filmas „Tikra istorija“ („True Story“, 2004/2008). Panašu, kad asmeniškos istorijos, asmeninė patirtis, savirefleksija, savo tapatybės ar šalies praeities apmąstymas, t.y. savotiška išpažintis priešais kamerą, - temos, kurios dominuoja šių dienų trumpametražiame kine.

 

Ir A. Weerasethakulo, ir R. Franko filmai apmąsto atminties ir praradimo, išnykimo temą. „Laiškas dėdei Boonmee“ - tai filmo autoriaus laiškas mirusiam dėdei, kuriame režisierius pasakoja, kaip atrodo ištuštėjęs gimtasis kaimas Nabua, esantis paribyje su Laosu. Gyventojai jį paliko bėgdami nuo ilgus metus trukusių kareivių išpuolių. Autoriui pavyksta užmirštą kaimo praeitį perteikti subtiliai bei paprastomis priemonėmis - lėtai judanti kamera rodo apleistus namų interjerus, pilnus buvusio gyvenimo pėdsakų (ant sienų kabo nuotraukos, liko daiktų), o autoriaus užkadriniai komentarai papasakoja tragišką kaimelio, jame gyvenusių žmonių, praeities istoriją. Weerasethakulas šiame filme, kaip ir kituose, tarsi kortas maišo dokumentiką ir fikciją, realius personažus su jų „persikūnijimais“, gyvus su mirusiais. R. Frankas „Tikroje istorijoje“, kurią sudaro kelerius metus filmuotos scenos jo namuose Niujorke bei Kanadoje, dalijasi mintimis apie gyvenimą, fotografiją bei atmintį, o dažniausiai prisimena žmones, kurių jau nebėra.

 

Iš tarptautinio konkurso programos išskirčiau kelis įdomesnius filmus. Vienas jų - žiuri nepastebėtas, bet įtaigiu pasakojimu išsiskiriantis Lodzės kino mokyklos studento Magnuso von Horno filmas „Aidas“ („Echo“, 2009), sukurtas 35 mm juostoje. Šios mokyklos studentų darbai visada yra tarsi pažymėti kokybės ženklu. Filmas sukrečia dviejų paauglių, nužudžiusių merginą, nusikaltimo istorijos rekonstrukcija, kartu priverčiančia juos pačius dar kartą patirti išgyventą siaubą. Kitas dėmesio vertas filmas - režisierių iš JAV Allos Kovgan ir Davido Hintono tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie šokėją Norą iš Zimbabvės. Šokio filmas „Nora“ (2009) išsiskiria kitokiu, pozityviu požiūriu į Afriką ir perteikia sudėtingą ten gyvenančių žmonių pasaulį, kurį retai pamatysi filmuose apie juodąjį žemyną.

 

Neteko nusivilti nė vienu festivalyje pamatytu dokumentiniu filmu. Humoro nestokojantys britai kaip niekas kitas sugeba į save pasižiūrėti iš šalies. Benjamino Kracuno ir Ewano McNicolo dokumentinis filmas „Lėktuvų dienos“ („Plane Days“, 2008) pasakoja apie aistringai šalia Londono Hitrou oro uosto laiką leidžiančius britus, kurie kiekvieną dieną su žiūronais stebi parskrendančius lėktuvus, juos fotografuoja bei bando atpažinti lėktuvo modelius, kruopščiai fiksuodami jų numerius. Jei nepavyksta, pasitelkiamas Pasaulio lėktuvų registracijos katalogas. Gaila, kad liko nepastebėtas režisierės Daya Cahen iš Nyderlandų dokumentinis filmas „Naši“ („Nashi“, 2008). Filme rodoma stovykla, kurioje kiekvienais metais apie 10 000 Rusijos jaunuolių ir merginų, priklausančių V. Putino inicijuotam jaunimo judėjimui „Naši“, treniruojasi ir rengiasi „didvyriškai Rusijos ateičiai“. Režisierė nesikiša į filmo pasakojimą. Ji kantriai stebi, kas vyksta stovykloje, kurios gyvenimo tempą reguliuoja per garsiakalbį sklindanti stovyklos vado kalba. Ji persunkta propagandos, o iš už medžių matyti nuolat stebinčios ant milžiniško plakato išspausdinto Vladimiro Putino akys. Filmui įpusėjus režisierė pakalbina keletą jaunuolių. Paklausti, ką jie čia veikia ir koks yra „Naši“ judėjimo tikslas, visi kaip vienas atsako vyruko iš garsiakalbio žodžiais - „padaryti Rusiją XXI a. lydere“.

 

Kad Jugoslavijos karo traumą patyrė visų kartų ir visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, liudija vis nauji šia tema sukuriami filmai. Sukrečiantis yra kroato režisieriaus Gorano Deviãiaus filmas „Trys“ („Tri“, 2009). Serbijoje, Bosnijoje ir Kroatijoje autorius kalbina tris skirtingų tautybių kariavusius vyrus. Visi trys negali suvaldyti pykčio, nes iki šiol jaučiasi apgauti ir nesupranta, kam reikėjo to karo. Šmaikštus libanietės Mouniros al Solh videofilmas „Jūra yra stereo-, video- Nr. 2, Paryžius be jūros“ („The Sea is a Stereo, Video Number 2, Paris without a Sea“, 2008) pasakoja apie vyrus, negalinčius įsivaizduoti savo gyvenimo be pajūrio ir maudynių, nesvarbu, ar lyja, ar pučia stiprus vėjas, ar vyksta karas. Jei jiems pasiūlytų gyventi Paryžiuje, jie jokiu būdu nesutiktų, nes ten juk nėra jūros!

 

Oberhauzene jau tapo įprasta į trumpo metražo filmų programas įtraukti ir aktyviai kuriančių šiuolaikinio meno kūrėjų darbus. Anksčiau atrodė, kad toks festivalio sprendimas yra toliaregiškas. Tačiau menininkų darbai, dažniausiai pritaikyti konkrečioms erdvėms ir nereikalaujantys griežtų pasakojimo pradžios ir pabaigos ribų, vieną kartą parodomi ant standartinio ekrano, nukenčia, praranda dalį savo meninių intencijų. Į konkursinę programą šiais metais buvo įtrauktas žinomos Suomijos menininkės Eijos-Liisos Ahtilos bei Brazilijos menininko Cao Guimarães darbai. Eijos-Liisos Ahtilos „Maldos laikas“ („Rukoushetki“, 2009) - asmeninė išpažintis praradus mylimą šuniuką, nustipusį nuo kaulų vėžio. Autorė, pateikdama pasakojimą iš trijų perspektyvų (filmo kadras padalintas į tris dalis), leidžia gėrėtis ne tik gražia pasakojimo forma, bet ir empatiškai priimti pasakojamą istoriją. Cao Guimarães darbe „Pridengta svajonė“ („O sonho da casa própria“, 2008) įžvelgiamos sąsajos tarp vestuvių ir statybų aikštelės. Pagrindinis motyvas - lengvai plevėsuojančios ore, žėrinčios saulėje nebaigtus statyti namus dengiančios medžiagos, kurios asociatyviai derinamos su jaunosios nuometo kritimu, jame atsispindinčia šviesa. Šį subtilų medžiagos, judesio ir šviesos žaismą vis dėlto labiau tinka žiūrėti specialioje erdvėje, nei ant didelio kino ekrano.

 

Vokietijos kino stiprybė - eksperimentinis kinas

 

Kiek prisimenu, paskutiniais metais Oberhauzene matyti vokiečių filmai visada veda prie tos pačios išvados. Vokiečiams palyginti sunkiai sekasi pasakoti istorijas, bet kurti efektus, eksperimentuoti, maišyti, kruopščiai tobulinti formą ilgas valandas praleidžiant prie montažo - kuo puikiausiai. Ne vienus metus Oberhauzeno festivalio favoritai - galima sakyti, Vokietijos eksperimentinio kino klasikai Bjornas Melhusas, Christophas Girardet ir Matthiasas Mülleris, - šiemet pristatė naujus filmus, labai panašius į tuos, kurie prieš kelerius metus gavo pagrindinius festivalio apdovanojimus.

 

Vieną iš pagrindinių festivalio prizų pelnė vokietis Carstenas Aschmannas, sukūręs eksperimentinį filmą „Ketaminas - už šviesos“. Pagrindinė filmo idėja - bandymas įsiskverbti į žmogaus pasąmonę, kai jis tampa nejautrus aplinkai, kai „atsijungia“ ar atjungiami visi jo pojūčiai, panašiai kaip kad išgėrus haliucinacijas sukeliančių vaistų ar pavartojus narkotikų. Ketaminas vartojamas skausmui malšinti. Tokiai būsenai pavaizduoti, be abejo, eksperimentinio kino forma labai tinka - galima montuoti ką tik nori, nepamirštant net Venecijos. Rezultatas visada bus „gražių vaizdų rinkinys“. Nors režisieriui gilinantis į „atsijungimo nuo pasaulio“ būseną neišvengta ir stereotipinių vaizdinių, tokių kaip judėjimas tamsiu tuneliu ir pan.

 

Vienas iš Vokietijos filmų konkursinės programos nugalėtojų ex aequo - taip pat eksperimentinis Michelio Klöfkorno filmas „n. n.“ (2009), kurio pagrindinis motyvas - visa lyg skėriai naikinančios animuotos metalinės vielos. Filmo anonsas – vienas sakinys: „Nenoriu gyventi jūsų Europoje kaip koks balandis". Tai aliuzija į Italijoje ant pastatų stogų atbrailų tvirtinamas metalines vielas, kad ant jų negalėtų nutūpti paukščiai. Sukurti šį filmą autorių įkvėpė jo apsilankymas Venecijoje.

 

Iš šiais metais Berlinalėje parodyto filmo „Vokietija '09-13. Trumpi filmai apie tautos būseną" („Deutschland'09-13. Kurze Filme zur Lage der Nation", 2009), kurį sudaro trylika skirtingų autorių sukurtų pasakojimų, į konkursinę vokiečių trumpametražių filmų programą buvo įtraukti du. Festivalio programos sudarytojai pabrėžė, kad tai trumpo metražo filmai, galintys gyventi savarankišką gyvenimą. Prisipažinsiu, šie filmai ir buvo visos konkursinės vokiečių filmų programos atgaiva. Vienas jų - gražus poetinis Angelos Schanelec pasakojimas apie aušrą, pavadintas „Pirmoji diena". Kitas - Romualdo Karmakaro šmaikštus filmas „Ramses" apie Berlyno striptizo baro savininką iranietį, kuris atvirai ir nostalgiškai prisimena, ką išdarinėdavo šiame bare besilankantys klientai.

 

Dokumentinio kino aukso fondas

 

Buvusioje Jugoslavijos respublikoje 7-8-uoju dešimtmečiais sukurti trumpo metražo filmai jau yra pasaulio kino aukso fondas, iš kurio dar ilgai mokysis ateinančios kartos. Kasmet festivalyje pristatomos įvairios buvusių sovietinių šalių programos ar pavieniai filmai yra susiję su garsia Oberhauzeno festivalio praeitimi, kai tai buvo vienintelis Vakarų Europos festivalis, rodęs Rytų bloko filmus. Rengėjai vadovavosi šūkiu „Kelias pas kaimynus". Iš buvusios Jugoslavijos dokumentininkų, matyt, labiausiai yra išgarsėję serbai Želimiras Žilnikas, Karpo Godina, Dušanas Makavejevas. Bosnijos ir Hercegovinos dokumentininkai Vefikas Hadžismajlovičius, Petaras Ljubojevas, Suadas Mrkonjiãius mažiau žinomi gal todėl, kad jų filmai iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tokie provokuojantys kaip kolegų serbų. Be to, palyginti su Belgradu ir Zagrebu, Sarajevo

 

kino infrastruktūra nebuvo tokia stipri, ten daugiausiai buvo kuriami trumpo metražo filmai. 1960 m. Sarajeve buvo įkurta ir kino studija „Sutjeska Film". Būtent joje sukurtiems filmams šiais metais Oberhauzene skirta ypač daug dėmesio. Buvo parodytos trys filmų programos „Sarajevo dokumentinio kino mokykla", dalis filmų pirmą kartą peržengė Bosnijos ir Hercegovinos ribas.

 

Pažiūrėjus prieš 40 metų sukurtus filmus lieka stebėtis, kaip bosnių dokumentininkai galėjo tiek dėmesio skirti žmogui bei su užuojauta pasakoti įvairias istorijas. Jų herojai - taip pat skirtingi: sunkiai dirbantys juodadarbiai („Anglių nešikai", „Ugljari", 1973), ilgą kelią iki mokyklos turintys įveikti kaimo vaikai („Einantys mokyklon vaikai", „Šaci pješaci", 1966), moteris, kurios vyras išvyko į užsienį uždarbiauti ir kuriai tenka sunkiai dirbti norint išmaitinti šeimą („Prie pietų stalo", „Na odjedu", 1972, visi trys Vefiko Hadžismajloviãiaus), namo niekaip neišgalinti pasistatyti jauna šeima, priversta gyventi pašiūrėje (Midhato Mutapčičiaus „Stogas virš galvos", „Sljeme za tjeme", 1964), visus ūkio darbus nudirbanti bei darbininkų vyrų brigadą pamaitinanti ir dar sugebanti šypsotis moteris (Mirzos Idrizovic „Šurda", 1978).

 

Lieka tikėtis, kad tarptautinis Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalis, šiemet sustiprinęs nacionalinio kino programą, išlikęs populiarus tarp viso pasaulio kūrėjų, atiduodamas pagarbą kino istorijai, siūlydamas įvairias bei visiems skoniams pritaikytas specialiąsias programas bei ruošdamasis jubiliejiniam Oberhauzeno manifesto, priimto 1962 m. ir paskelbusio Vokietijos kino atgimimą, minėjimui 2012-aisiais, nepasimes šiuolaikinės vizualiosios kultūros įvairovėje ir išliks ne tik atviras naujovėms bei eksperimentams, bet ir dėmesingas kintančio pasaulio kultūrinėms ir socialinėms realijoms. Neatsitiktinai Oberhauzeno festivalis išaugino jau ne vieną kino meno kūrėjų kartą, kuriems tapo lemtingu kūrybinio keliu žingsniu.

 

*  *  *

 

„7 meno dienos“ Nr.20 (849), 2009-05-22

Versija spausdinimui

Komentarai

VGoHDLZrUxCxlR, 2012-06-08 08:20

Men se5 tjusiga! Hur fina som helst!Jag le4ste om din heikskta december - himmel och pannkaka. Jag har inte te4nkt pe5 det de4r tidigare att det kommer att ff6ra med sig massvis av julfester och avslutningar med barn. Vi som redan har fullt upp tycker jag :)Ha det gott!Kramar / Kristina

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti