Kol kas bandau susigaudyti šiųmetinės Berlinalės programoje, kuri, kaip visada, įdomi ir, deja, neaprėpiama. Konkursinėje programoje šiemet daug negirdėtų vardų, bet kol kas labiausiai traukia tie, kurių kūryba pažįstama. Atvirai sakant, nesitikėjau, kad į konkursą gali būti įtrauktas Belos Tarro filmas. Tai pernelyg radikalus režisierius, juolab kad konkursinė programa dažniausiai skiriama konservatyvesniems žiūrovams. Nemanau, kad „Turino arklys“ („A torinoi lo“) bus paprastesnis už kitus Tarro filmus, bet nepasižiūrėjusi visos šių metų programos spėlioti apie Berlinalės atrankos pokyčius kol kas nedrįstu. „Turino arklio“ anonsas žada nepakartojamą Tarro stilių, nespalvotą, beveik be dialogų filmą, trunkantį 146 minutes. Išeities taškas - 1889 m. sausio 3 d. Turine įvykęs incidentas su arkliu, kuriame dalyvavo Friedrichas Nietzsche.

Pagrindinėje festivalio programoje bus parodyti ir dviejų vokiečių Naujosios bangos veteranų filmai. Pernykštis Berlinalės žiuri pirmininkas Werneris Herzogas specialiojoje peržiūroje pristatys „Pamirštų sapnų rūsį“ („Cave of Forgotten Dreams“). Ekstremalias filmavimo aplinkybes mėgstančiam režisieriui vieninteliam iš kino kūrėjų buvo leista nusileisti į Chauvet Pont d'Arc rūsį pietų Prancūzijoje, kur rasti bene seniausi Europoje piešiniai. Manoma, kad jie piešti prieš 30 tūkstančių metų. Režisierius pasirinko dabar madingą 3D formatą ir nusprendė pažvelgti į šiuos piešinius kaip į kino meno ištakas.

Wimas Wendersas parodys filmą „Pina“, skirtą legendinei choreografei Pinai Bausch. Filmas kurtas su jos įsteigto Vupertalio šokio teatro trupe ir taip pat 3D formatu. Pamenu, kaip prieš keliolika metų toje pačioje Berlinalėje Wendersas skelbė prasidėjus skaitmeninio kino erą.

Dar vienas iškart atpažįstamas konkursinės programos vardas - Ralphas Fiennesas. „Koriolanas“ („Coriolanus“) - režisūrinis aktoriaus debiutas. 1607 m. parašytos Shakespeare'o dramos veiksmas nukelia į IV amžių pr.m.e., į Romą, ir pasakoja apie populiarų karvedį, kuris trokšta nugalėti rinkimuose ir tapti politiku. Jis buvo priverstas palikti Romą ir siekė keršyti. Fiennesas veiksmą perkelia į mūsų dienas ir pats kuria pagrindinį vaidmenį.

Net kelių konkursinių juostų filmografijoje matyti Turkija. Dviejų seserų - Yasemin (režisierė) ir Nesrin (scenarijaus autorė) Samdereli filmas „Vokietija“ („Almanya - Willkommen in Deutschland“) pasakoja vienos šeimos istoriją, kuri prasidėjo 1964-aisiais, kai milijonas turkų buvo pakviesti dirbti į Vokietiją. Dabartiniai pirmųjų „gastarbeiterių“ palikuonys dažnai išgyvena tapatybės krizę ir klausia savęs, ar jie yra turkai, ar vokiečiai. Tai ir bus pagrindinė filmo tema. Seyfi Teomano filmas „Mūsų didžioji neviltis“ („Bizim Büyük Çaresizligimiz“, „Our Grand Despair“) - trijų vaikystės draugų, kurių vienas gyvena Vokietijoje, meilės istorija.

Berlinalė, kaip visada, deklaruoja savo angažuotumą, nori diskutuoti apie svarbiausias šių dienų globalaus pasaulio problemas. Amerikiečių režisieriaus J.C. Chandoro filmas „Margin Call“, kuriame vaidina Kevinas Spacey, Jeremy Ironsas ir Demi Moore, nukels į 2008-uosius, į Volstritą, kur prasidėjo vis dar tebesiaučianti ekonominė krizė. Izraelio režisieriaus Jonathano Sagallo filmo „Lipstikka“ herojė - palestinietė, gyvenanti Londone. Vieną dieną į jos duris pasibeldžia vaikystės draugė iš Ramalos. Jas abi sieja bendra paslaptis, kurios dalis - Izraelio kareiviai. Ulricho Kohlerio filmas „Mieganti negalia“ („Schlafkrankheit“) - apie vokiečių porą, kuri daugiau nei dvidešimt metų gyvena įvairiose Afrikos šalyse. Ilgėdamiesi Vokietijoje augančios dukters, jie nutaria skirtis. Pietų Korėjos režisieriaus Lee Yoon-ki filmo „Ateik, lietau, ateik, šviesa“ („Saranghanda, Saranghaji Anneunda“, „Come Rain, Come Shine“) herojai - taip pat nuolat po platų pasaulį keliaujanti ir nutarusi skirtis pora. Kaip visada, ne vienu filmu konkurse pristatomos Prancūzijos, JAV, Pietų Amerikos kinematografijos.

Kol kas labiausiai laukiu dviejų filmų. Garsus vokiečių dokumentininkas Andresas Veielis sugeba tiksliai formuluoti svarbiausius visuomenės, kartos klausimus. Vaidybiniame filme „Kas, jei ne mes“ („Wer wenn nicht wir“) jis grįžo prie paskutiniais metais ne tik vokiečių kino nuolat prisimenamo laikotarpio, nulėmusio moderniojo pasaulio raidą, ir istorinių personažų. Pagrindinis filmo herojus - rašytojas Bernwardas Vesperis. Jis buvo Hitlerio „dvaro poeto“ Willo Vesperio sūnus ir vienos garsiausių 1968-ųjų maištininkių - RAF teroristės bei ideologės Gudrun Ensslin vyras. Pora norėjo pakeisti pasaulį. 1964 m. jie persikėlė į tuometinį Vakarų Berlyną. Čia Gudrun sutiko Andreasą Baaderį - radikalesnį ir, ko gero, labiau atitinkantį jos vyro idealą.

Šios simboliškos naujosios Vokietijos istorijos figūros nuolat sulaukia vokiečių režisierių dėmesio. Kai prieš dešimt metų Berlyno konkursas parodė vaidybinį filmą apie Baaderį, kuriame jo biografija buvo šiek tiek perkurta, buvo įdomu stebėti vokiečių žiūrovų reakciją. Prieš kelerius metus sukurtas Uli Edelio filmas „Baaderio-Meinhof kompleksas“ („Der Baader Meinhof Komplex“) paliko dar keistesnį įspūdį, nes visi maištininkai filme buvo piešiami išimtinai tamsiomis spalvomis, o didžiausia piktadarė buvo Ensslin. Įdomu, kaip į net kelių vokiečių kartų didvyrius pažvelgė Veielis.

Antrasis filmas - garsaus rusų scenaristo, o paskutiniu metu ir režisieriaus Aleksandro Mindazės juosta „Šeštadienį“ („V subbotu“), Rusijoje jau sulaukusi puikių atsiliepimų. Filmo šeštadienis - tai 1986-ųjų balandžio 26-oji. Ir aš jį iki šiol gerai prisimenu, nes tą dieną įvyko Černobilio atominės elektrinės avarija. Žmogus ir artėjanti (arba įvykusi) katastrofa - ne vieno kartu su režisieriumi Vadimu Abdrašitovu kurto Mindadzės filmo tema. Žmogaus silpnybė ir didvyriškumas, apie kurį taip mėgo kalbėti sovietinė propaganda, dueto filmuose (bene garsiausias iš jų yra „Planetų paradas“) buvo demistifikuojami, analizuojami, tiriami, siekiant išsiaiškinti homo sovieticus esmę. Smalsumą žadina ir tai, kad juostos „Šeštadienį“ operatorius - Olegas Mutu, filmavęs bene svarbiausius rumunų paskutinių metų filmus - „Pono Lazaresku mirtį“ ir „Keturis mėnesius, tris savaites ir dvi dienas“.

Žinoma, dar anksti spėlioti, kas bus didžiausia šiųmetinio festivalio sensacija, bet viena jau įvyko dar festivaliui neprasidėjus - nežinomiems asmenims įsilaužus į studiją, buvo pavogti kompiuteriai su vokiečių režisieriaus Cyrilo Tuschi penkerius metus kurto dokumentinio filmo „Chodorkovskis“ („Khodorkovsky“) medžiaga. Piktadariai norėjo sužlugdyti filmo premjerą, numatytą „Panorama Special“ programoje, bet režisierius žada atstatyti filmą laiku.

Berlinalės tinklalapyje įvedę žodį „Lithuania“, rasite du filmus. Jauno režisieriaus Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Barzakas“ („Barzakh“) kurtas kartu su suomiais, čečėnais ir rusais. Pilno metražo filmas bus parodytas Panoramos dokumentinių filmų programoje. Pasak katalogo, jame pasakojama apie šiuolaikinę Čečėniją, kur šalia įspūdingų mečečių stūkso ir kankinimų kambariai. Ten dažniausiai ir baigiasi vidury baltos dienos dingusių žmonių kelias. Ta vieta vadinama Barzaku. Pasak senos legendos, Barzakas yra kažkur tarp gyvenimo bei mirties ir nepriklauso nė vienam iš jų.

Kita lietuviška premjera - Romo Zabarausko trumpo metražo vaidybinis filmas „Porno melodrama“ - programoje pristatoma kaip „Panorama Supporting Film“. „Porno melodrama“ bus rodoma viename seanse kartu su latvio Kasparo Gobos dokumentine juosta „homo@lv“, kurioje pasakojama apie daug triukšmo Latvijoje ir Lietuvoje sukėlusias gėjų ir lesbiečių eitynes.

Berlyno kino festivalis itin jautrus gėjų ir lesbiečių temai. Festivalyje ne pirmą dešimtmetį skiriamas prizas geriausiam gueer filmui, jį renka specialus gėjų ir lesbiečių žiuri. Kad į lietuvišką filmą atkreipė dėmesį vienas didžiausių pasaulio kino festivalių, matyt, turime būti dėkingi ir seimūnams Gražuliui su Uoka. Jų aktyviai ir karingai kuriamas lietuvių - homofobų tautos įvaizdis dabar turi šansų pasklisti po pasaulį dar plačiau.

„7 meno dienos“ Nr.6 (928), 2011-02-11