Nauja šventė - Valentino diena - liudija rinkodaros triumfą. Pirmiausia ji turi kelti asociacijas su dovanomis - tomis, kurias dovanoji, ir tomis, kurias gauni. Tai - tikroji liaudies šventė, juolab kad susijusi su seksu ir erotika ir net vyksta maždaug tuo laiku, kaip ir viduramžių karnavalai. Kai Michailas Bachtinas rašė savo didįjį veikalą, ko gero, negalėjo įsivaizduoti, kaip karnavalinė stichija atgims XXI a. pradžioje, kokia ji taps galinga, kai susilies su masine vartojimo kultūra. Šią šventę žada minėti visos komercinės televizijos. Jos tokios pat konservatyvios kaip ir LTV, todėl vėl bus gausu kvailų amerikietiškų komedijų apie seksą arba jo sintetinius pakaitalus.

Nors ir keiksnoju retrogradišką LTV, šįkart jos programoje - net keli vertingi lietuviški filmai. Du iš jų sukūrė Raimondas Vabalas. Vienas profesionaliausių ir bene originaliausias lietuvių režisierius buvo tikras patriotas tada, kai juo būti buvo iš tikrųjų pavojinga. 1983 m. „Skrydis per Atlantą“ (LTV, 16 d. 22.05) yra tikro patriotizmo aktas, o ne duoklė konjunktūrai. Kartais man atrodo, kad filmas gimė iš poreikio priminti iš pirmo žvilgsnio beprasmiško poelgio grožį. Ir tai, kad tik didelės nelaimės sujungia tautą. Darius ir Girėnas buvo bene pirmieji naujosios valstybės kuriamos mitologijos didvyriai. Simboliška pora. Kaip broliai Grimmai ar kokie nors drakonų nugalėtojai. Tokias mėgsta legendų kūrėjai. Kas dabar būtų tokia simboliška pora? Bijau, kad Gražulis ir Uoka, ginantys mus nuo demoniškųjų homoseksualų. Ir nuo laisvamaniškos Europos. Kviečiantys grįžti į mažą uždarą šalį, kur visi dauginasi teisingai.

Paskutinis Raimondo Vabalo filmas „Miškais ateina ruduo“ (LTV, 12 d. 18.05) - Mariaus Katiliškio romano ekranizacija. Režisierius bandė atkurti tarpukario Lietuvą, kurios jis, Paryžiuje gimęs diplomato sūnus, negalėjo prisiminti. Gal todėl ji nutvieksta tokios auksinės nostalgijos šviesos, nors meilės trikampis filme ir žada tikrą aistrų dramą, kurios pagrindines herojes suvaidino Nijolė Narmontaitė ir tuometinė gražiausia Lietuvos mergina Ingrida Mikelionytė.

1990 m. pasirodęs Jono Vaitkaus filmas „Strazdas - žalias paukštis“ (LTV2, šįvakar, 11 d. 19.05) atrodė nelabai pavykęs bandymas perkelti garsų paties Vaitkaus spektaklį, sukurtą pagal Sigito Gedos poemą ir Broniaus Kutavičiaus muziką. Statiškas, sąlygiškas, nufilmuotas paviljone reginys, regis, prieštaravo kino prigimčiai. Įdomu, kaip filmas atrodys dabar, kai įvairios naujos technologijos gerokai pakeitė kino vaizdo prigimtį. Unikali Rimgaudo Karvelio dokumentinė kronika „Lietuvos valstybinio jaunimo teatro metraštis. 1965-1975“ (LTV2, 13 d. 17.50) leis įsitikinti, kaip pasikeitė ne tik teatras, bet ir mūsų įsivaizdavimas apie tai, kas yra kūryba.

Tradicinio kino gerbėjų laukia ne tiek ir daug premjerų. Skaitydamas programas, kartais suabejoju jų sudarytojų protiniais gebėjimais. LNK (šįvakar, 11 d. 21.10) skelbia premjerą - „Bridžitos Džouns dienoraštis. Ties proto riba“ (2004). Galima pasidomėti, kuri televizija šio filmo nerodė bent vieną kartą, bet tuščia jo. TV3 anonsai visada originaliausi. 12 d. 22.25 rodomą Franciso Fordo Coppolos gangsterių sagą, vieną svarbiausių kino istorijoje filmų „Krikštatėvis“ (1972) pristato taip, kaip supranta: „trileris“. Ilgas (filmas trunka 2 val. 58 min.) hipnotizuojantis pasakojimas apie penkių gangsterių „šeimų“ krikštatėvį Doną Korleonę ir jo sūnų likimus, kai mafiozai 1945 m. persikėlė į Niujorką, yra ir kelių dešimtmečių JAV istorija. Režisierius sąmoningai rinkosi tuomet nežinomus aktorius - Alą Paciną, Jamesą Caaną, Diane Keaton ir tik vieną didžiąją žvaigždę Marloną Brando, kad ekrane atsirastų ir kronikos, istorinio dokumento įspūdis. Coppola kažkuo primena filmo personažus - megalomanas, ekstravertiška asmenybė, tironas, siekiantis tobulumo net menkiausiose detalėse. Neįtikėtina filmo sėkmė visame pasaulyje, antrojo „Krikštatėvio“ ir „Šių dienų Apokalipsės“ triumfas pavertė Coppolą vienu naujojo kino simbolių. Pastaruoju metu jis kuria nebrangius filmus, prodiusuoja savo dukters Sofios darbus.

Smalsu bus užmesti akį į meksikiečio Javiero `Fox' Patrono filmą „Kitoje dangaus pusėje“ (LTV, 13 d. 23.15) - gausių jo herojų likimai susikerta po Meksiko dangumi. Dono Rooso „Laimingos pabaigos“ (LNK, šiąnakt, 11 d. 01.35) pasakoja tris istorijas, kuriose susitinka keliolika filmo personažų. Išeities taškas toks: režisierius siūlo moteriai, kuri prieš 19 metų atsisakė kūdikio, surasti sūnų ir kurti filmą apie jo paieškas. Tradicinių siaubo filmų gerbėjai turės galimybę pamatyti pirmojo „Pjūklo“ režisieriaus Jameso Wano 2007 m. filmą „Mirtina tyla“ (LNK, 12 d. 00.35), kurio herojus grįžta į gimtąjį miestą tirti paslaptingos savo žmonos mirties. Mačiusiems ne vieną teatro ir kino „Makbetą“ siūlau užmesti akį į netradicinę australo Geoffrey Wrighto 2006 m. ekranizaciją (BTV, 12 d. 23.15). Shakespeare'o tragedijos veiksmas perkeltas į šių dienų Melburną, o pagrindinį vaidmenį kuria Samas Worthingtonas.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.6 (928), 2011-02-11