Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 45 (967), 2011 gruodžio 16 d. > Muzika > Ne tik apie Stanislavskio premiją
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Ne tik apie Stanislavskio premiją


Pokalbis su kompozitoriumi Faustu Latėnu


Nerdinga Letulė

Share |
Faustas Latėnas
Fausto Latėno pristatyti nereikia. Tad, praleidę iškilmingą įžangą, tiesiog pasikalbėkime, pasidžiaukime laimėjimais, pasidomėkime naujomis pareigomis ir jų įtaka kūrybos procesui. Kada dar, jei ne dabar, artėjant šv. Kalėdoms, rasime geresnę progą aptarti praėjusius metus ir artimiausius planus.

Kaip sutikote žinią, kad Jums buvo skirta tarptautinė Konstantino Stanislavskio premija už indėlį į teatro meno raidą?

 

Nesitikėjau, nes iki šiol ši premija buvo teikiama tik aktoriams, scenografams ir režisieriams. Nominacija už muzikos reikšmę spektakliuose buvo paskelbta pirmą kartą, tad tapau tarsi ledlaužiu, atvėrusiu kelią kitiems kompozitoriams. Žiuri sudarė solidūs teatro srities žmonės, atsidavę savo profesijai, todėl žinau – premiją gavau už nuopelnus, o ne už simpatijas. Šiame etape ji man profesiškai iš tikrųjų labai reikšminga.

 

Kodėl teikiant premiją buvo išskirta Jūsų muzika režisierių Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektakliuose?

 

Apdovanojimas buvo skirtas ne už konkretų spektaklį, o už indėlį į teatrą apskritai. Išskirti šie režisieriai, nes E. Nekrošiaus ir R. Tumino spektakliai yra unikalus pasaulinio teatro reiškinys ir beveik visuose juose skamba mano muzika. Man tiesiog pasisekė, kad galėjau dalyvauti tame teatre, kurį sukūrė šie režisieriai. Dažniausiai teatro muzika yra taikomojo pobūdžio, kaip savarankiškas reiškinys neegzistuoja. Tačiau kaip Nino Rotos muzika gali gyventi ir be Federico Fellini filmų, taip ir mano muzika yra gyva, nors kai kurie spektakliai jau seniai mirę. Viskas priklauso nuo to, ką tau pačiam reiškia tavo darbas. Jeigu daug metų pasirinktoje srityje sistemingai darbuojiesi, tai su Dievo pagalba ir įvyksta kažkas reikšmingo.

 

Ar lapkričio 29 d. dalyvavote vykusiame apdovanojimų teikime?

 

Taip. Kaip ir pridera tokio lygio ceremonijoms, ji vyko vienoje iškilmingiausių tam skirtų vietų – Maskvos viešbutyje „Ritz-Carlton“, prie pat Kremliaus. Grojo Ermitažo solistų kamerinis orkestras, koncertavo Didžiojo teatro artistai, vyko laureatų pristatymas, buvo visko, ko reikia solidžiai šventei.

 

Kokią reikšmę apdovanojimai Jums turi apskritai?

 

Kai esi jaunas, apdovanojimai labai svarbūs formuojant tavo kūrybinį ir profesinį įvaizdį. Apdovanojimas suteikia pergalės džiaugsmą ir paskatina toliau dirbti. Vėliau, kai žinai, ką darai, įvertinimai reikalingi pasitikrinti, kad eini teisingu keliu ir kad tavo darbai svarbūs ne tik Lietuvos mastu. Yra kūrėjų, kurie sako, kad jiems apdovanojimai visiškai nesvarbūs, kad jie – aukščiau premijų. Bet reikėtų nepamiršti paskatinti kiekvieną kūrėją, kuris yra neabejotinai padaręs ką nors reikšminga. Kartais reikia prisiversti jį mylėti, net jeigu kuria tau svetimu stiliumi ir yra kuo nors nepriimtinas. Menininkas – vaikas iš prigimties, o vaikui pagyrimas visada malonus.

 

Tačiau ilgainiui tampi išrankesnis pagyrimams?

 

Ilgainiui, nors ir keista, atsiranda daugiau abejonių dėl to, ką darai. Pasimeti tarp teigiamų ir neigiamų recenzijų, blogų ir gerų spektaklių, gerų ir blogų vertinimų. Supranti, kad negali kliautis vien savo patirtimi, todėl svarbu pasitikrinti, ar tavo idėjos teisingos, kreipiantis į autoritetus, o ne šiaip į bendrakeleivius ar atsitiktinius žmones. Būdamas jaunesnis šimtu procentų tiki tuo, ką darai, o premijuoti reikia jau vien už tai, kad esi (juokiasi). Jaunystė tam ir yra, kad būtų tiesi, veržli, neverstų susimąstyti, ir tik vėliau pradedi galvoti, ar tai yra kam nors reikalinga.

 

Ši premija turėjo išsklaidyti Jūsų abejones?

 

Priėmęs premiją savo kalboje pasakiau, kad pradedi dusti nuo aplinkos ir nuo kūrybinio darbo rutinos: repeticijų, važinėjimų pirmyn ir atgal, pašnekesių, dalyvavimų svarstymuose. Kai žiemą žuvims trūksta deguonies, jos žiopčioja ir bando iškilti prie eketės. Taip atsitinka ir kuriančiam žmogui, – jei trūksta oro, smegenų darbas tampa neproduktyvus. Taigi šią premiją vertinu kaip savotišką deguonies dozę, nes dabar galiu lengviau mąstyti ir realizuoti ankstesnius sumanymus.

 

Daugelį metų kūrybą derinate su administracine veikla, o nuo ateinančių metų pradėsite eiti Lietuvos kultūros atašė Rusijoje pareigas. Ar šios sritys papildo viena kitą, ar dėl to kaip tik pradeda trūkti deguonies kūrybai?

 

Kiekvienas esame individualus, vieni pasirenka vienokią, kiti kitokią veiklą. Kai studijavau, negalėjau pragyventi iš stipendijos, todėl teko mokyti moksleivius harmonijos ir solfedžio. Kartais taip ir norėjosi duoti per pakaušį: na, kaip galima nesuprasti elementarių dalykų? Turi jiems aiškinti ir aiškinti, pakyla spaudimas, o rėkti negalima (juokiasi). Kur kas daugiau kūrybos man teikia teatro vadovo, o ne dėstytojo ar mokytojo darbas. Pavydžiu tikriems kompozitoriams, kurie atsikelia šeštą valandą ryto ir sėda rašyti opusus. Jiems nereikia papildomos motyvacijos – socialinės, vaizdinės, garsinės, gyvenimo situacijų, – jie tiesiog rašo, ir už tai aš juos myliu ir vertinu.

 

Užsiminėte apie materialinius sunkumus. Yra sakoma, kad nepritekliai išlaisvina fantaziją, o kaip Jus asmeniškai palietė ekonominė krizė?

 

Sudėtingas klausimas. Kiek siekia mano atmintis, mes visada gyvenome krizėje. Žiūrint plačiau, per šimtą metų Lietuvoje nekrizinių laikotarpių buvo gal tik 15 metų, o visa kita: carinės Rusijos priespauda, sunkūs pirmieji iškovotos nepriklausomybės metai, vėliau – stalinizmas, hitlerizmas, chruščiovizmas, brežnevizmas, andropovizmas, vėl atkurta nepriklausomybė, Rusijos krizė, pasaulio ekonominė krizė. Prisimenu, kaip 1991–1992 m. teatre nebuvo už ką net nusipirkti spausdinimo popieriaus, taupydami išsukinėdavome lemputes, panašių situacijų buvo ir dabar. Tokiais atvejais apima neviltis, kuri nebūtinai skatina kūrybą.

Man yra lengviau, nes turiu užsakymų, bet yra aukščiausio lygio grafikų, tapytojų, muzikų, kurie jų negauna. Neįsivaizduoju, kaip jie verčiasi, su kokia psichologine įtampa turi gyventi ir kaip dar sugeba kažką kurti. Norisi, kad valstybė suvoktų, jog kūrybinis darbas neturi būti apkraunamas mokesčiais. Amoralu PVM objektu paversti tai, kas yra ne valstybės, ne jos finansų ir ne vyriausybės vadovų prerogatyva, o aukštesnių dvasinių jėgų nuopelnas. Bet žmonės vis tiek dirba, nes anksčiau ar vėliau bus atlyginta, tik nebūtinai materialiai.

 

Gal galima į situaciją pažvelgti su juodu humoru ir teigti, kad krizė mums tampa norma? Sako, kad šuo ir kariamas pripranta, gal tai lietuviams būdingas mentaliteto bruožas?

 

Taip, galima pasakyti, kad krizė mums yra normali būsena. Tokiai mažai tautai kaip mes būti gyvybingai ir kūrybingai yra labai sunku. Man patiko pasakymas, kad lietuviai emigruoja ne dėl materialinių priežasčių, o dėl to, kad nori būti žmonėmis. Kad galėtų savo mintimis būti laisvi ir kad jų nebeniekintų valdžia, darbdavys ar kritikai.

 

Grįžkime prie kūrybos. Kaip jaučiatės artėjant Vilniaus mažojo teatro premjerai „Motina (Vasa Železnova)“?

 

Tai yra pirmas didelis jauno režisieriaus Kirilo Glušajevo darbas, reikėtų jo ir klausti. Mano uždavinys buvo apgaubti spektaklį muzika, kuri padėtų jam ir artistams perteikti sudėtingą Maksimo Gorkio pjesės medžiagą. Kaip ir kiekvienam spektakliui, turėjau savus tikslus, bet man svarbiau savo dalyvavimu padėti kitiems sukurti teatro šventę. Reikia, kad skambesys būtų naudingas šiam spektakliui, štai tiek.

 

Ar nesijaudinate laukdamas publikos reakcijos?

 

Gerokai labiau jaudinuosi kurdamas Panevėžio lėlių vežimo teatrui daineles apie zuikių mokyklą. Noriu, kad vaikučiams būtų smagu, kad jie suprastų daineles ir tai nebūtų primityvu. O dideliuose spektakliuose, tokiuose kaip „Motina“, muzika yra tik pagalbinė.

 

Ar koncentruojatės vien į teatrinę muziką, o galbūt sulauksime ir nesceninio kūrinio premjeros?

 

Pastaruoju metu galvoju apie muziką ir rašau ją neadresuodamas kam nors konkrečiai. Vienu atveju tai gali virsti koncertiniu kūriniu, kitu – gali būti pritaikoma spektakliuose ar kine. Vyksta nuolatinė smegenų improvizacija, kai aplinkos skambėjimas, matomi vaizdai yra užfiksuojami garsais. Grynoji koncertinė kūryba yra prabanga, ir turi būti bankininkas, kad galėtum ją kurti. Bet ar tada atsiras kūrybai reikalingo tikro skausmo arba džiaugsmo?

 

Dabar sau tokios prabangos leisti negalite?

 

Negaliu, nes kūdikis dar įsčiose. Turiu minčių, kurias reikėtų realizuoti. Juk visi kompozitoriai apibendrina kūrybinį kelią sukurdami savąjį Requiem.

 

Ar dar ne per anksti?

 

Jau kelinti metai galvoje sukasi mintis apie kiek kitokį Requiem – Requiem buffa, kuriame būtų kartu ir skausmo ir džiaugsmo. Bet, matyt, dar ne laikas skubėti – tegu tos mintys dar susiguldo. Jei norės materializuotis – pasibels, kaip prieš gimimą beldžiasi kūdikis.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Nerdinga Letulė


„7 meno dienos“ Nr.45 (967), 2011-12-16

Versija spausdinimui

Komentarai

hLiCUvyOGXmQGkImf, 2012-02-16 13:18

You've got it in one. Couldn't have put it bteetr.

ouč, 2011-12-16 16:44

"taip ir mano muzika yra gyva, nors kai kurie spektakliai jau seniai mirę." .......... (o dieve koks aš...)

tara, 2011-12-16 14:02

Sveikiname!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti