Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 34 (956), 2011 rugsėjo 30 d. > Kinas > Kur trečias brolis?
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kur trečias brolis?


Įspūdžiai po Terrence’o Malicko „Gyvenimo medžio“ peržiūros


Paulina Pukytė

Share |
„Gyvenimo medis“
Werneris Herzogas apie savo 1969 m. filmą „Fata Morgana“ yra pasakęs, kad jau per pirmąsias jo minutes žiūrovas supranta, ar šis filmas bus jam, ar ne jam.

Man lygiai taip ir buvo, filmui tik prasidėjus iškart besąlygiškai jį pamilau, nors tomis pirmomis minutėmis matome tik besileidžiančius lėktuvus, nieko daugiau. Vienas lėktuvas nutupia, dar vienas, paskui dar vienas, dar vienas, dar vienas, dar vienas. Tokiu pasikartojimu prasideda pasakojimas apie pasaulio sukūrimą (ir apie pasaulio išnaudojimą). Kino poezija apsvaigina, pakelia ir nepaleidžia iki pat filmo pabaigos, kurios visai nelauki (ne siužeto, kurio nėra, o filmo trukmės prasme), nes nori, kad filmo sukeliami pojūčiai niekad nesibaigtų. Keista, kad beveik identiškais žodžiais apibūdinamas ir šių metų Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Terrence’o Malicko „Gyvenimo medis“: minties poezija, filosofinė poema, meditacija apie pasaulio sukūrimą, apie gyvenimo tuštybę, jo galią ir grožį, etc. Tačiau šie filmai vekia taip skirtingai! Herzogo – ne tik poetiškas, filosofiškas, vizualiai įspūdingas, kaip ir Maliko, bet ir žaismingas, absurdiškas, keistas, juokingas, jį pažiūri vienu atsikvėpimu, ko niekaip nepasakyčiau apie Malicko kūrinį – seanso metu ne tik dažnokai dirsčiojau į laikrodį, bet ir purčiau galvą: „To jau per daug...“

 

Dauguma kritikų interpretuoja šio filmo siužetą (ne ypač talpų), filosofiją, krikščioniškumą, reikšmes ir prasmes, o aš norėčiau pažvelgti į jį kaip į reginį, nes kine mintį suvokiame pirmiausia per vaizdą.

 

Vienas kino kritikas („7 meno dienos“, Nr. 21 (943), 2011 05 27) (nors ir ne Herzogo patarimu) „jau po dešimties filmo minučių suvokė, kad „Gyvenimo medis“ privers prisiminti visą gyvenimą“, kad tai „grandiozinė poetinė freska“ ir taip toliau. Sutinku (nors tai ne freska, o mozaika). Tačiau jau po dvidešimties minučių visai neblogos tarkovščinos prasideda kino paistalai, ir suvoki, kad likusias dvi valandas ištverti bus sunkoka. Be „gerų“ vienas kitam ir visai nereikalingų dinozaurų, „natūraliai“ įpintų į filmuojamą gamtą, labiausiai erzina begalinis patosas: garso takelyje netyla visų įmanomų kompozitorių patetiškiausi kūriniai, o balsas už kadro kalba tik pakiliai ir beveik visą laiką pašnibždomis. Kritikai tai vadina „giliai rimtu kreipimusi į žiūrovus“, tačiau ilgainiui to rimtumo ir perdėto dvasingumo nebegali klausytis rimtai (humoro išsižadėjimas, sveikinamas kai kurių kritikų, man visada atrodo įtartinas). Tuo tarpu ekrane Tarkovskį, ikiskaitmeninius specialiuosius efektus ir „Nacionalinės geografijos“ (arba „Discovery“) kanalą keičia, rodos, niekad nesibaigsianti home video medžiaga (šiek tiek pagerintos kokybės), ir net vienui vienas trumputis intarpas tiesiai iš Zbigniewo Rybczynskio – ore sklandanti moteris! Tiesa, yra nemažai originalių, meniškų, meistriškų kadrų, tačiau juos beveik užgožia banalių „paveikslėlių“, kurie geriausiai tiktų fotografijos rėminimo salono vitrinai, lavina: kūdikio pėdutė suaugusiojo rankose, pirmieji vaiko žingsniai, mes sūpuoklėse, drugelis ant ištiestos moters rankos, moteris su kate, vaikas ir muilo burbulai, sodiname medį ir taip toliau. Toliau – dar blogiau: žmonių grupė (suprask – sielos anapusybėje) pasklidusi po smėlynus, braidžioja jūros pakraščiu, Seanas Pennas parklumpa prieš juos ant kelių, paskui visi vieni kitus apkabina – ūūūūū!

 

Ankstyvajame ir išties nuostabiame šio režisieriaus filme „Rojaus dienos“ kadras su žmonėmis, pasklidusiais po javų lauką (tikrais žmonėmis – ne sielomis, ne metaforomis), kaip ir daugybė kitų kadrų, pritrenkė netikėtu grožiu. Trūkinėjantis filmo pasakojimas, atskirų epizodų neišbaigtumas transliavo lengvumą, įtraukė ir užbūrė tarsi lėtas šokio ritmas, tačiau „Gyvenimo medyje“ pasikartojimai tampa įkyriais užstrigimais, net pamokslavimu, pradedančiu kelti nuobodulį. Kiek kartų įvairiuose filmo epizoduose kamera juda paskui einantį berniuką, berniukas sustoja, lėtai atsigręžia, kamera rodo jo veidą stambiu planu, jis mąsliai žiūri į mus, paskui į šoną, kamera sukasi aplink jį, jis eina į kitą pusę... Prie „Gyvenimo medžio“ dirbo net penki montažo režisieriai. Montažas įspūdingas, tačiau būtų buvę geriau, jeigu jie, pasiėmę didžiausiais žirkles, būtų iškirpę ir išmetę dar bent trečdalį šio filmo.

 

1953 m. Witoldas Gombrowiczius rašė: „Mums šiandien tragedija ir didybė, tragedija ir gilumas, tragedija ir tiesa tapo sinonimais.“ Jam tai kėlė nerimą. Vėliau sekė ne vienas ironiškojo postmodernizmo dešimtmetis. Ar dabar vėl grįžtame prie tragizmo (rimtumo) kaip būtino prieskonio sakant kažką svarbaus? Herzogo „Fata Morgana“ buvo ne vien poetinė meditacija apie pasaulio trapumą, bet kartu ir naikinančio kolonializmo, ir beatodairiško gamtos išnaudojimo kritika. Ką ypač svarbaus pasako mums „rimtasis“ „Gyvenimo medis“? Čia prisimena rusų poeto ir konceptualisto D.A. Prigovo terminas „naujasis nuoširdumas“ – tai meninė strategija, bet ji veikia tik paremta represyvinių hierarchijų dekonstrukcija, o kai remiasi tik savo jėgomis, iškart tampa eiliniu „simboliniu lygmeniu“ arba banalia didaktika. (Mark Lipoveckij, pabaigos žodis Grišos Bruskino knygai „Podrobnosti pismom“, Maskva, 2005.)

 

Kritikai negaili liaupsių aktoriams, bet jiems iš tiesų nelabai yra kur pasireikšti – filmo veikėjai schematiški ir nesivystantys (motina – švelnumo, tėvas – griežtumo įsikūnijimas). Tai gal ir galima pateisinti, juk tokius juos prisimena jau suaugęs vyriausias iš trijų brolių (Sean Penn), o tėvai juk visada mums atrodo tokie patys. Tačiau Penno personažas kažkoks visiškai joks ir daugiausia surūgęs – turime suvokti tai kaip jo vidinę krizę, bet sunku jam ką nors jausti ar su juo tapatintis. Beje, neaišku, kodėl filme reikalingi trys broliai, jei rodomi daugiausia du. Vaikystėje juodu žaidžia ir dūksta kartu, paskui vienas žūva būdamas devyniolikos, o kitas pasiekia gyvenimo vidurį ir apmąsto savo vaikystę, meilę, gimimą ir mirtį (iš tų apmąstymų ir susideda filmas, nors dalis apmąstymų iš tiesų yra jo motinos). O kur dingsta trečiasis? Filmo dabartyje jo irgi nėra, bet jo kažkodėl niekas nepasigenda...


 

 

„7 meno dienos“ Nr.34 (956), 2011-09-30

Versija spausdinimui

Komentarai

nekelkim audrų, 2011-12-10 09:44

Trečias brolis nuskendo baseine... ir tiek „metafizikos". Geriau daugiau dėmesio savąjai raiškai, o ne genialaus autoriaus taršymui...

to - oo, 2011-10-06 12:32

o kur dingo senoji išmintis - jei scenoje kabo šautuvas, jis turi iššauti. Taigi jei pasakoji apie tris brolius, tai ir pasakok apie visus. arba gali visai nei apie vieną nepasakoti

oo, 2011-10-04 09:11

apie daugiavaikes šeimas, kaip supratau, filmų statyti išviso negalima, nes reiks visus brolius ir seseris rodyt :)

epic, 2011-10-03 18:53

Patosas, susireikšminimas, pretenzingumas - ši recenzija turi visa tai.

kita monika, 2011-10-01 22:10

anas komentaras ne mano.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti