Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 8 (884), 2010 vasario 26 d. > Kinas > Didingi ir tuščiaviduriai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Didingi ir tuščiaviduriai


Martino Scorsese filmas „Kuždesių sala“


Živilė Pipinytė

Share |
„Kuždesių sala“
Naujas Martino Scorsese filmas „Kuždesių sala“ („Shutter island“, JAV, 2010) - iš tų, kurių siužeto atpasakojimas sugriautų žiūrėjimo malonumą.

Nors filmo pagrindas - gotikinis Denniso Lehane'o trileris - jau išleistas ir Lietuvoje, bet gal dar ne visi spėjo jį perskaityti. Todėl atskleisiu tik filmo išeities tašką: į saloje įkurtą kalėjimą-ligoninę pavojingiems nusikaltėliams psichopatams atvyksta du policininkai - Tedis Denielsas (Leonardo DiCaprio) ir jo naujas partneris (Mark Ruffalo). Jie tiria serijinės žudikės dingimą iš aklinai uždarytos kameros. Tyrimas sutampa su audra, kuri nusiaubia salą. Denielsui vis daugiau įtarimų kelia ligoninės gydytojų metodai. Jis nuolat prisimena Antrojo pasaulinio karo metais išvaduotą vokiečių konclagerį, nusižudžiusį jo komendantą ir tragišką savo žmonos mirtį. Įtampa, įtarimai, nuojautos, kad saloje vyksta kažkas baisaus, vis auga. Naktiniai košmarai atskleidžia slaptas Tedžio baimes. Po truputį jos ima materializuotis. Tedis pasijunta įkalintas šitame baimių ir nuojautų labirinte.


Tačiau Scorsese kūrė filmą ne tik detektyvų, siaubo ir paslapčių mėgėjams. Suprantama, pastarieji gaus, ko tikėjosi, ir net daug daugiau. Bet akivaizdžiai laimingesni bus filmo žiūrovai sinefilai. Scorsese pats yra toks, todėl jo filmai vis dažniau tampa savotišku kino istorijos žaidimu, formų ir žanrų tyrinėjimu, kuriame gali dalyvauti kiekvienas šiek tiek prakutęs kino gerbėjas. Pasinėręs į paslapčių narpliojimą, toks žiūrovas gaus dar didesnį malonumą - galimybę kartu su režisieriumi tyrinėti stiliaus, žanro ir kitų specifinių kino kalbos elementų ypatybes, atpažinti klasikinių filmų užuominas. Trumpai tariant, „Kuždesių saloje“ Scorsese kuria savotišką 6-ojo dešimtmečio amerikiečių kino ekstraktą - tirštą, prisodrintą spalvų, garsų, charakterių.


„Kuždesių sala“ - tai ir filmas apie laiką bei jo atmosferą. Tai - pagrindinė statybinė filmo medžiaga. Laikas filme nurodytas tiksliai - 1954-ieji. Neatsitiktinai Antrojo pasaulinio karo patirtis dar visai gyva Tedžio atmintyje, juk ir psichiatrai tada ėmė domėtis karo traumomis. Todėl jo įtarimai, kad ligoninėje slapstosi karo nusikaltėlis - konclagerio gydytojas (Maxas von Sydowas pabrėžia vokišką savo personažo akcentą), atrodo visai pagrįsti. Palyginti neseniai prasidėjęs šaltasis karas, komunizmo baimė, garsioji raganų medžioklė taip pat kursto Tedžio įtarimus. Laikas didina ir baimę būti manipuliuojamam naujais medikamentais, kuriuos esą bando ligoninės gydytojai, ir 6-ajame dešimtmetyje toks populiarus (bei pakankamai kino išeksploatuotas) „gydymo“ metodas - lobotomija. Ir viduramžių kankinimų kambarius primenančios kameros. Baimės atmosferą sustiprina ir niekaip racionaliai nepaaiškinamos žudikės dingimo ir atsiradimo aplinkybės. Prisideda ir, regis, savaime suprantama baimė, lydinti apsilankymą psichiatrinėje ligoninėje, ar baimė joje atsidurti.


Scorsese kuria kraupią filmo atmosferą atvirai pasitelkdamas klasikinių filmų elementus, kad ir labirinto įvaizdį, ir, žinoma, muziką. „Kuždesių salos“ garso takelis - neįtikėtinai iškalbingas. Epochos dainos ir Mahlerio, Ligetti, net Cage'o kūrinių fragmentai pabrėžia Scorsese naudojamo stilizavimo subtilybes. Nuo pat pirmųjų „Kuždesių salos“ kadrų muzika žadina prisiminimus ir apie 6-ojo dešimtmečio filmus, pirmiausia, žinoma, Alfredo Hitchcocko. Didžiojo trilerio meistro „Kuždesių saloje“ labai daug - jį primena ne tik netikrumo atmosfera, Tedžio trauma, jo pasąmonės vaizdai ar pasivaikščiojimas uolų atbrailomis (atmintyje iškyla panašus Cary Granto pasivaikščiojimas uoloje iškaltomis Amerikos prezidentų nosimis ir ausimis ar Jameso Stewarto aukštumos baimė), bet ir priešiški, dažnai siurrealistiniais tampantys kasdieniai daiktai ir ambivalentiški personažai. Scorsese cituoja ir daug kitų amerikiečių bei film noir klasikus - Otto Premingerį ir Johną Hustoną, Orsoną Wellesą ir Nicholasą Ray'ų. Citatų sąrašas, be abejo, priklauso nuo bendro išsilavinimo ir amerikiečių kino istorijos žinių. Prisipažinsiu, žiūrėdama Scorsese filmus dažnai jaučiuosi lyg laikyčiau kino istorijos egzaminą. Todėl atsakinėdama apie „Kuždesių salą“ būtinai paminėčiau ir Roberto Wiene's „Daktaro Kaligario kabinetą“. Ne tik todėl, kad vokiečių ekspresionizmas kelis dešimtmečius veikė amerikiečių kiną. Ir ne todėl, kad „Kuždesių salos“ režisierius tiesiog mėgaujasi ekspresionistų „išrastomis“ šviesos ir šešėlių žaismo ekrane galimybėmis. Scorsese, kaip ir Wiene, rodo pasaulį būtent personažo akimis. Ženklų, kas yra tikrasis filmo pasakotojas, jis pametėja iš pat pradžių, dar kai policininkai pirmąkart eina ligoninės kiemu ir Tedis pamato siaubo filmų monstrą primenančią išsekusią moterį. Jų vis gausės, bet akivaizdus perėjimas iš vienos realybės į kitą - vienas virtuoziškiausių filmo momentų, todėl kyla noras filmą pasižiūrėti ne kartą.


Tų skirtingų tikrovių - herojaus psichikos ir realybės - įtaigumą pabrėžia ir Dante Ferretti dekoracijos: klaustrofobiškos erdvės, ankšti koridoriai, prabangi gydytojų svetainė ar siaubo pilį primenantys ligoninės pastatai, regis, taip pat nuolat egzistuoja erdvės tarpsnyje tarp košmaro, prisiminimų ir dabarties.


Kad „Kuždesių sala“ taip meistriškai veikia ir manipuliuoja žiūrovais bei jų jausmais, be abejo, ir didelis filmo aktorių nuopelnas. Leonardo DiCaprio, Marko Ruffalo ir Beno Kingsley (demoniškas ligoninės vyr. gydytojas Kaulis) sukurti personažai - dviprasmiški ir kartu realistiški. Aktoriai puikiai jaučia filmo stiliaus ypatybes, jų personažų transformacijos - tikroviškos. Kad žmogaus „aš“ tapo fantastiška ir kartu materialia sala - visų filmo kūrėjų darbo rezultatas. Bet „Kuždesių sala“ gali ir tiesiog prislėgti savo didybe, užuominų, citatų, nuorodų gausa, kuri, man regis, filmui įpusėjus ima nebetilpti siužeto korsete. Nuo pirmų filmo akimirkų sufleruojamas filmo didingumas a la graikų tragedija pabaigoje vis dėlto gana abejotinas.


Filmo moto - T.S. Ellioto „Tuščiavidurių žmonių“ eilutės: „Tarp tikėjimo / Ir tikrovės / Tarp paskatinimo / Ir veiksmo / Krinta Šešėlis“ (vertė Tomas Venclova). Scorsese pavyko materializuoti šešėlius, kurie užpildo žmogaus vidų. Pagaliau gal ir neverta dėl to priekaištauti režisieriui, juk šviesa ir šešėliai yra tikroji kino materija.



„7 meno dienos“ Nr.8 (884), 2010-02-26

Versija spausdinimui

Komentarai

Marijana, 2012-06-06 17:08

Youre so cool! I dont suppose Ive learn ahynnitg like this before. So nice to seek out any individual with some authentic thoughts on this subject. realy thank you for starting this up. this web site is one thing that's wanted on the net, somebody with a little bit originality. useful job for bringing one thing new to the web!

protelis, 2010-03-03 14:05

O mane Goda nuvilia...

Goda , 2010-03-02 12:23

o, deja, labai nuvilia:)

Genadijus, 2010-02-27 11:38

Perskaičiau su malonumu šią recenziją, tikiuosi ir filmas bus toks pat geras. M. Scosese turėtų nenuvilti.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti