Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kinas yra tiesa


Interviu su Vilniaus dokumentinių filmų festivalio svečiu Sergejumi Dvorcevojumi


7 MD

Share |
Sergejus Dvorcevojus. R. Leipaus nuotr.
Šiandien „Skalvijos“ kino centre prasidedančio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) svečias - rusų režisierius Sergejus Dvorcevojus. Festivalis rengia jo dokumentinių filmų retrospektyvą. Režisierius pristatys savo filmus, dalyvaus festivalio konkursinių filmų žiuri darbe.


Kiną pasirinkote ne iš karto. Mokėtės aviacijos mokykloje. Kaip susidomėjote kinu?  


Pats iki šiol tuo stebiuosi. Buvau paprastas jaunuolis. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad kursiu filmus. Mokiausi sporto mokykloje. Kai buvau septyniolikos, pakvietė į profesionalų komandą. Galvojau tik apie futbolą. Tačiau draugas man pasiūlė pabandyti stoti į aviacijos mokyklą. Neturėjau ypatingo noro, bet nuvažiavau iš draugiškumo. Deja, jis neįstojo, o mane priėmė. Baigęs mokyklą, devynerius metus dirbau aviacijoje. Jau ir karjerą padariau, tapau nedideliu viršininku, baigiau institutą. Ir visai apie kiną negalvojau. Tačiau staiga man tapo nuobodu. Gyvenimas buvo nuspėjamas. žinojau, kad po penkerių metų tapsiu didesniu viršininku, kad po dešimties pakils atlyginimas. Toks gyvenimas man atrodė neįdomus, lėktuvai neįdomūs. Daug skraidžiau. Ypač dažnai skrisdavau į Kazachstaną. Kartą perskaičiau laikraštyje skelbimą, kviečiantį stoti į aukštuosius kino kursus, dokumentikos skyrių. Reikėjo parašyti esė ar atpasakojimą. Iškart sėdau ir parašiau apie savo močiutę, futbolą. Išsiunčiau ir pamiršau. Po mėnesio sulaukiau atsakymo, kad „Kazachfilm“ kviečia į atranką. Nesupratau, kodėl mane pakvietė. Paskui perskaičiau, ką buvau parašęs - visiškos nesąmonės. Tada man buvo tas pats - vaidybinis kinas ar dokumentinis. Tačiau tai buvo galimybė pakeisti gyvenimą. Alma Atoje buvo dar vienas turas. Paskui į Maskvą pakvietė. Ir štai - aš studentas. Konkursas buvo didžiulis. Daugelis stojančiųjų išmanė kiną, o aš prieš egzaminus buvau matęs tik vieną dokumentinį filmą.

 

Ar studijuojant tapo aiškiau, kas yra dokumentinis kinas?  

 

Iš pradžių buvo nuobodu. Žiūrėdamas dokumentinius filmus galvodavau, kodėl jie tokie didaktiški. Visi filmai vienodi, o režisieriai būtinai nori kažką įrodyti. Mačiau, kad vaizdas jiems nesvarbus. Atrodė, kad jiems neįdomūs žmonės, gyvenimas, kad domina tik jų pačių mintys. Supratau, kad tokių filmų nedarysiu. Mano dėstytojai Leonidas Gurevičius ir Samarijus Zelikinas buvo senosios dokumentikos mokyklos kūrėjai. Kai nufilmavau pirmąjį filmą „Laimė“, jie liko nepatenkinti. Vienas dėstytojas per peržiūrą net išėjo iš salės. Nebuvau mėgstamas studentas. Buvau užsispyręs kaip ožys.

 

Kaip ieškote savo filmų temų?  

 

Man labai sunku surasti temą. „Laimę“ pradėjau nuo to, kas artima, kas buvo susiję su mano patirtimi. Kai skraidžiau virš Kazachstano stepių, mačiau, kaip toli vieni nuo kitų gyvena žmonės. Norėjau tai parodyti. „Laimė“ gavo daugybę prizų, bet vienas buvo ypatingas - daug „Kodak“ kino juostos. Šaldytuve visos sutalpinti nepavyko, o šiaip laikyti negalima. Greitai turėjau susirasti naujo filmo temą. Žiūrėjau televizijos reportažus, skaičiau laikraščius. Ir kartą pamačiau siužetą apie kaimą netoli Peterburgo, kur duoną atveža kartą į savaitę. Tai suskambėjo kaip neesminė reportažo detalė. Susiradau žurnalistą, išsiaiškinau, kur kaimas, ir nuvažiavau. Supratau, kad filmas gali pavykti. Iš pradžių maniau, kad kursiu trumpametražį, bet vėliau supratau, kad medžiagos yra pilno metražo filmui. Ten viskas buvo labai tikra. Kai pamačiau vagoną, kurį stumia žmonės, supratau, kad tai gyva metafora, nieko nereikia išgalvoti. Dalį gautos kino juostos iškeičiau į kamerą. Filmą „Duonos diena“ kūrėm dviese su Ališeru Chamidchodžajevu. Net vairuotojo nebuvo.

 

Kaip Jums pasisekė nufilmuoti žmones taip, kad jie visai nejaučia kameros?  

 

Atvažiavęs niekad nepradedu filmuoti iškart. Kažkiek laiko tiesiog gyvenu. Savaitę, dvi, tris. Bendrauju, dirbu kartu su vietiniais. Kai filmavom „Laimę“, padėjau melžti avis, valyti aptvarą. Taip žmonės prie mūsų pripranta. Be to, visada prašau, kad operatorius būtų su kamera, kad kamera būtų tarsi dar vienas filmavimo grupės narys. Net ir valgydami kamerą pasidėdavome šalia. Prašydavau, kad Ališeras įjungtų kamerą, pafilmuotų iš labai arti. Žmonės labai greitai pripranta prie kameros. Per savaitę. Taip pat ir su „Duonos diena“. Kaip visi stūmėme vagoną su duona, kaip visi vėliau ją pirkome. Sąlygos buvo nelengvos. Žiema, labai šalta, miegodavom su kepurėm. Eidavome į mišką malkų. Jokio scenarijaus neturėjau. Buvo tik idėja nufilmuoti, kaip žmonės stumia vagoną. Ruošdamiesi filmuoti, mes labai daug stebėjome, analizavome, rinkomės, ką filmuoti, ko neverta. Gerai pasiruošti svarbu, ypač kai dirbi su kino juosta.

 

Ar filmuodamas dokumentinį filmą nebandote išprovokuoti tam tikrų situacijų, manipuliuoti filmo herojais?  

 

Režisieriai yra manipuliatoriai. Niekad nefilmuoju to, ko nematau. Tiesa, kai kurias situacijas galiu pagreitinti. Mano filmuose nėra nė vieno epizodo, kurį būčiau sugalvojęs. Filme „Duonos diena“ viskas yra tiesa. Tik kai kas buvo įvykę anksčiau, kai kurių situacijų išlaukėme, kai kas įvyko netikėtai. Svarbiausia - pastebėti įvairias unikalias akimirkas. Tam turiu uoslę. Unikalumas atsiranda iš paprastų dalykų. Pavyzdžiui, filme „Laimė“ berniukas valgo ir užmiega. Gyvenime tai neatrodo kažkas ypatinga, bet kai tai nufilmuota, tampa unikalu. Tokią situaciją jau buvau matęs, teko tik išsiaiškinti, kada vaikas valgo ir kada turėtų užmigti. Ir mes laukėme, kada tai įvyks. Daug kartų vaikas valgė ir neužmigo. Tačiau pavyko sulaukti. Ar tai provokacija? Tai realus gyvenimas. Aišku, būna ir visiškų netikėtumų. „Duonos dienoje“ yra dvi besibučiuojančios ožkos. Ėjome pro šalį ir nufilmavome, nes kamerą laikydavome paruoštą. Tačiau kai kurių situacijų tarsi snaiperiai laukdavome ilgai. O finalinio epizodo, saulės laidos, - visą mėnesį. Kiekvieną vakarą lipdavome ant stogo ir laukdavom, kada leisis saulė. Lapkritį saulės Peterburge nebūna daug. Tačiau pavyko. Reikia tik palaukti.

 

O kaip suradote filmo „Tamsoje“ herojų?  

 

Lygiai taip pat - pamačiau per televiziją reportažą apie mielą senuką, kuris pina rezgines ir dalija jas žmonėms. Buvo įdomu jį užfiksuoti kaip unikalų žmogų. Jam tada jau buvo 82-eji ir reikėjo spėti jį nufilmuoti. Maskvoje sunku surasti žmogų, kuris darytų nors ką nemokamai. Filmuoti jį buvo nelengva. Herojus - aklas, jo veide - jokios išraiškos. Ir visa jo aplinka paprasta. Paprastas butas, paprasta katė. Nieko išoriškai išskirtinio. Man tai buvo iššūkis - ar pavyks sukurti filmą, kur herojaus beveik nėra. Vėl dirbau su Ališeru. Po truputį pradėjo ryškėti būsimas filmas. Tačiau kai vyras pradėjo dalyti tas rezgines gatvėje, žmonės jų neimdavo. Tie, kurie su juo gyveno tame pačiame name, paimdavo, tačiau kai pradėjo dalinti gatvėje, niekas neėmė. (Vėliau perskaičiau kažkokiame žurnale, kad surežisavau tą situaciją, kad žmonės buvo paprašyti neimti tų rezginių.) Situacija mane nustebino - kokie žmonės žiaurūs. Vieni tiesiog praeidavo pro šalį, kiti sustodavo ir dar pykdavo, kad jiems nereikia tokių šlykštynių, sakė, kad vyriškis net nėra aklas. Žmonės neturėjo net gerumo paimti. Stebėdamas savo herojų, bandžiau išsiaiškinti, kas jam svarbiausia gyvenime. Jis mažai bendravo. Jo žmona dirbo, grįždavo tik vakare. Vyras visą dieną leisdavo su kate. Jie vienas kitą puikiai suprato. Todėl ir filmavau jo ir katės santykius. Man buvo svarbu atrasti šio žmogaus gyvenimo esmę.

 

Ar būnate patenkintas savo filmais?  

 

Taip, būnu patenkintas. Niekada nebaigiu filmo, jei esu juo nepatenkintas. Filmas man kaip muzika. Iš pradžių viskas lyg rūke, paskui ateina akimirka, kai viskas išsisklaido ir jaučiu, kad skamba. Žiūrėdamas savus filmus po daugelio metų, matau, kad jie vis dar veikia, nes ten yra gyvenimas.

 

Kodėl ėmėtės vaidybinio kino?  

 

Taip pat niekada negalvojau, kad kada nors to imsiuos. Neturėjau didelio noro kurti vaidybinį filmą, nes nematau jame stebuklo, netikėtumo. Man vaidybiniai filmai per daug aiškūs. Dokumentiniai filmai pribloškia netikėtumu, tuo, kas nuo tavęs nepriklauso. Vaidybinio kino kūrimas man panašus į amatininko darbą. Ilgai gyvenau bendrabutyje. Kaimynas buvo scenaristas. Daug metų jis mane įkalbinėjo kurti vaidybinį filmą. Žinojau tokią tikrą istoriją apie vaikiną, kuris gyveno stepėje su giminaičiais. Vaikinas norėjo susikurti savo gyvenimą, bet neturėjo merginos. Parašiau sinopsį, tada atsirado prodiuseris.

 

Ar pasikeitė požiūris į vaidybinį kiną, kai sukūrėte filmą „Tiulpan“?  

 

Dabar jau noriu kurti vaidybinius filmus, nes stebuklas įmanomas ir čia. Vaidybiniai filmai - tai literatūra, perkelta į ekraną. Scenarijaus iliustracija. Tačiau man taip kurti neįdomu. Kinas turi savo kalbą ir ji skiriasi nuo literatūros. Filmuodamas pakeičiau 80 procentų scenarijaus, nes būtent tiek jame buvo literatūros. Kam filmuoti taip, kaip parašyta? Jei literatūra gera, kam iš jos daryti kiną? Visada klausiu savęs, kas yra vaizdo galia? Kada vaizdas gali būti stipresnis už žodį? Tada ir mąstau, kaip įgyvendinti scenarijų. Kinas - nepagaunamas dalykas, atrasti jame stebuklą labai sudėtinga. Ingmaras Bergmanas sukūrė daugybę filmų ir tik kelis iš jų laikė tikru kinu. Manau, kad kurdamas vaidybinius filmus stengsiuosi išreikšti tai, kas žodžiais nepasakoma. Scenarijuje turėtų būti tai, kas leistų tau sukurti vidinę muziką. Kažkokį papildomą kvėpavimą.

 

„Tiulpan“ artimas dokumentiniam kinui.  

 

Turbūt. Kurdamas jį negalvojau, ar tai dokumentinis, ar vaidybinis kinas. Gal iš tiesų tai net labiau dokumentinis kinas. Tiesiog reikia atrasti vaizdo energiją. Dokumentinis kinas gali skleisti didelę energiją.

 

Vaidybiniame reikia, kad ta energija eitų iš aktorių, režisieriaus, kad ji sklistų iš ekrano. Kai aktoriai viską daro natūraliai, jų energija juntama. Daug kam atrodo, kad „Tiulpan“ vaidino paprasti žmonės, ne aktoriai. Manau, kad natūrali aplinka - stepė, vėjas suteikė papildomos energijos aktoriams. Tačiau tai vyksta intuityviai, nėra jokių taisyklių.

 

Ar jau galvojate apie naują filmą?  

 

Turiu galvoje vieną istoriją. Pagrindinė herojė - jauna moteris, maskvietė. Susidomėjau ir vienu sovietinio rašytojo apsakymu. Tačiau jis mane taip pat ir gąsdina, nes tai gera literatūra. Istorija labai emocionali ir aštri. Reikėtų filmuoti taigoje. Tiesa, sulaukiau pasiūlymų ir iš Holivudo. Tačiau vis dar atsisakau. Prisibijau. Manau, kad tokie kaip aš ten neišgyvena. Man patinka viską pakeisti paskutinę minutę, o jie juk viską planuoja. Galiu dvi savaites nė kadro nenufilmuoti, galiu ir per dvi dienas daug ką nuveikti. Tačiau niekada nežinau, kaip pasisuks gyvenimas. Su lenkų operatore Jolanta Dylewska ketinu ir toliau dirbti. Ji taip pat nori, kad kinas būtų tikras. Gyvenime esu normalus žmogus, be keistenybių, bet kurdamas filmus tampu „sunkus“. Režisieriaus profesijos žavesys ir siaubas ir yra tas, kad tenka būti už viską atsakingam. Už nieko nepasislėpsi. Filmavimo grupei tenka kankintis, bet pamatę rezultatą jie supranta, kad buvo verta. Filme „Tiulpan“ yra toks epizodas, kai pagrindinis herojus išbėga iš jurtos su lagaminu ir pasileidžia į stepę. Pučia labai stiprus vėjas. Paskui jį bėga sesuo, pasivijusi apkabina. Stepėje vėjas pučia beveik visą laiką. Jau buvome viską surepetavę ir pasiruošę filmuoti, o vėjo vis nebuvo. Buvo lapkritis. Laukėme vieną savaitę, kitą. Ir kasdien vis repetavome tą patį epizodą. Prodiuseriai skambindavo, ragino kuo greičiau baigti. O aš vis prašiau jų palaukti iki rytojaus. Ir įsivaizduokit, praėjo lygiai mėnuo, ir po daugybės to paties epizodo repeticijų kyla didžiausia vėtra. Taip pagaliau nufilmavome penkiolikos minučių epizodą. Ir aktoriai liko patenkinti, nes sulaukėme to, ko reikėjo.

 

Kalbėjosi Sonata Žalneravičiūtė

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.36 (865), 2009-10-09

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti