Kazachų kino pradžia - 3-iasis XX a. dešimtmetis. Kazachijoje tada jau kuriami dokumentiniai filmai, kino žurnalai, agitacinės juostos. 1934 m. Alma Atoje buvo įkurta kronikinių filmų studija. Vaidybinių filmų studija Kazachstane buvo įkurta 1941 m., netrukus ji susiliejo su į šalį evakuotomis „Mosfilmo“ ir „Lenfilmo“ kino studijomis. Taip atsirado COKS (Centralnaja objedinionnaja kinostudija), kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo nufilmuota 80 procentų visų Sovietų Sąjungoje sukurtų filmų. Būtent Alma Atoje savo „Ivaną Rūstųjį“ kūrė Sergejus Eizenšteinas, čia dirbo sovietų kino klasikai Vsevolodas Pudovkinas, Ivanas Pyrjevas, kiti žymūs kinematografininkai, tarp jų ir pirmojo lietuviško vaidybinio filmo „Marytė“ režisierė Vera Strojeva. Karo metais Alma Atos kino kronikos studijoje filmus „Tau, fronte“ ir „Ala Tau kalnuose“ sukūrė vienas dokumentinio kino pradininkų Dziga Vertovas.

Kazachų kino istorikai tvirtina, kad tikroji kazachų vaidybinio kino pradžia - 1954 m. Šakeno Aimanovo „Poema apie meilę“. 7-ajame dešimtmetyje galutinai susiformavo pirmoji kazachų režisierių karta, kurios lyderis ir buvo Aimanovas. (Jo vardas suteiktas „Kazachfilm“ studijai.) Tada ir prabilta apie savitą kazachų kiną. Populiariausi 8-ojo dešimtmečio kazachų filmai „Atamano galas“ (rež. Š. Aimanovas) ir „Kyz-Žibekas“ (rež. Sultanas Chodžikovas) atskleidė tautos mentalitetą ir iki šiol mielai prisimenami. Vėlesniais dešimtmečiais „Kazachfilm“ kasmet buvo sukuriama po 5-6 vaidybinius ir 50 dokumentinių, mokslo populiarinimo filmų. Nepaisant oficialiosios ideologijos reikalavimų kurti socialiai angažuotus ir vadinamuosius istorinius revoliucinius filmus, 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių kazachų kine klestėjo detektyvo žanras (E. Urazbajevo „Transsibiro ekspresas“, 1977) ir filmai apie meilę. Dar vienas šio laikotarpio kazachų kino bruožas - šalyje mielai priimami atvykėliai iš kitur. Čia kūrė režisieriai Iraklijus Kvirikadzė, Sergejus Bodrovas, Sergejus Solovjovas. Būtent pastarojo studentai, baigę režisūrą Maskvos kinematografijos institute ir sugrįžę gimtinėn, „perestroikos“ metais pradėjo tai, kas dabar visame pasaulyje vadinama Naująja kazachų banga.

Pirmasis Naujosios bangos kūrėjas buvo Jermekas Šinarbajevas, 1985 m. įsiminęs filmu „Mano sesuo Liusia“. Netrukus pasipylė debiutai. Rašidas Nugmanovas filme „Adata“ (1988), kuriame vaidino dainininkas Viktoras Cojus, pirmasis atvirai prabilo apie narkomanus. 1989 m. pasirodę Seriko Aprymovo „Paskutinė stotelė“, Abajaus Karpykovo „Įsimylėjusi žuvelė“, Aleksandro Baranovo ir Bachyto Kilibajevo „Dienos moteris“ nustebino stiliaus ir pasakojimo naujumu. Vienminčių filmai privertė tarptautinę visuomenę prabilti apie unikalų reiškinį - kazachų Naująją bangą. 10-ojo dešimtmečio pradžia ir tarptautinių kino festivalių prizai paliudijo, kad tai - ne atsitiktinis reiškinys. Jaunų kazachų režisierių filmai - Ardako Amirkulovo „Otraro žūtis“, Bakyto Kilibajevo „Gongoferis“, Darežano Omirbajevo „Kardiograma“, Seriko Aprymovo „Aksuat“, Abajaus Karpykovo „Fara“ - žavėjo ne tik noru atnaujinti kiną, sugrįžti prie kino vaizdo ištakų, bet ir ypatingu poetiškumu, stiliaus asketiškumu, filosofija, ironija, rafinuotais formos žaidimais. Apie 2000-uosius banga ėmė slūgti, jos režisieriai išsivažinėjo į skirtingas šalis (Rusiją, Prancūziją, JAV...), ėmė kurti bendrus projektus su europiečiais arba paliko kiną. Bet jų filmai tapo neatsiejama naujo kazachų kino dalimi. Pažintį su pačia naujausia jo atšaka ir žada „Skalvijoje“ rengiamos dienos.

Dienas atidarys vienas unikaliausių paskutinių metų ne tik kazachų filmų - režisieriaus Sergejaus Dvorcevojaus „Tiulpan“. 2008 m. šis filmas buvo apdovanotas Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ Didžiuoju prizu, vėliau sulaukė ne vieno tarptautinio apdovanojimo. Šių metų spalį Dvorcevojaus dokumentinių filmų retrospektyva buvo parodyta Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, vyko susitikimai su jų autoriumi. Ketverius metus kurtas „Tiulpan“ (Vokietija, Kazachstanas, Rusija, Šveicarija, 2008) - tai pasakojimas apie vaikinuką, kuris po tarnybos armijoje grįžta į Kazachijos stepes ir nori tapti čabanu. Tačiau įsigyti nuosavą bandą jis gali tik vedęs. O išrinktoji gražuolė Tiulpan neskuba tekėti...

Sabito Kurmanbekovo „Sąmyšis“ (2008) - apie norą keisti gyvenimą. Filmo herojui, atrodytų, nėra kuo skųstis: užaugo vaikai, auga anūkai, gausiai vaišėmis nukrautas stalas. Ryškiai šviečia saulė ir žemė dovanoja daug vaisių... Tačiau gyvenime svarbu ne tik finansinė gerovė ir artimųjų sveikata. Filmo herojus imasi naujos profesijos, kuri kasdieniam sąmyšiui suteikia naujos prasmės...

Ardako Amirkulovo filmas „Sudie, Giulsary!“ (2008) - Čingizo Aitmatovo apysakos ekranizacija apie arklių augintojo Tanabajaus ir eržilo Giulsary draugystę, kuri padėjo Tanabajui išgyventi dramatiškus praėjusio amžiaus dešimtmečius. Seno žmogaus išgyvenimai bei prisiminimai iškyla ir Žanabejko Žetiurovo filme „Kelio prižiūrėtojo užrašai“ (2006) ...Aklas senukas gyvena apleistoje stotyje. Sūnaus prižiūrimo geležinkelio būklę jis nustato remdamasis savo nuojauta. Kiekvieną mėnesį šią kelio atkarpą tikrina kelių specialistas. Jo pateikiamas įvertinimas nesutampa su senuko nuomone. Sūnui teks nuspręsti, kuo pasikliauti - tėvo intuicija ar šiuolaikinių prietaisų skaičiavimais...

Filme „Skiaučių antklodės“ (2008) režisierius Rustamas Abdraševas prisilietė kazachų kino mėgstamos - vaiko akimis pamatyto pasaulio temos. Sumanaus šešiamečio berniuko pasaulis - tarsi močiutės antklodė, pasiūta iš margaspalvių skiaučių. Herojus pirmą kartą susiduria su įvairiausiais jausmais: baime ir nusivylimu, apmaudu ir liūdesiu, meile ir neapykanta, draugyste ir nesantaika. Šiltos močiutės rankos ir stiprus tabako kvapas, kuris jam susijęs su seneliu, įstrigs į berniuko atmintį visam gyvenimui. Vaikų ir paauglių istorijos nuolat maitina kazachų kiną. Filmo „Čiurlys“ (2007) herojė - paprasta moksleivė, kuri įsižiūrėjo patrauklų vaikiną. Mergina taupo pinigus naujiems sportbačiams ir nagų lakui, riejasi su prasigėrusiu patėviu ir užjaučia besilaukiančią motiną. Tačiau gyvenimas kiekvieną dieną tampa vis žiauresnis... Kano Kasymbekovo filmo „Tau reikia šuniuko?“ (2003) herojus - kaimo berniukas Azamatas išgelbėja tris likimo valiai paliktus šuniukus. Iš pradžių Azamato tėvai nepritarė simpatijai, kurią sūnus pajuto gyvūnams, bet ar kas nors gali sulaikyti tą, kuris tvirtai apsisprendė padaryti gerą darbą?

Paskutinis programos filmas - Rustemo Abdraševo „Atgimimo sala“ (2004) - tai poetinė elegija apie pirmąją meilę. Ji nukels į 7-ojo dešimtmečio pradžią, į mažą kaimelį netoli Aralo jūros. Čia atvyksta naujas partinis darbuotojas. Jo dukra Žibek įsimyli vietinį vaikiną. Tačiau nei tėvai, nei mokytojai, nei kaimo gyventojai nesupranta pirmosios tyros dviejų paauglių meilės...

Pagal rengėjų inf. parengė Ž. P.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009-11-20