Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 37 (866), 2009 spalio 16 d. > Muzika > Vieno choro meilės istorija
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Vieno choro meilės istorija


Kameriniam chorui „Aidija“ - 20 metų


Beata Leščinska

Share |
Choras „Aidija“
„Tas pats ir vis kitas“ - talpi frazė, tinkanti kiekvienos tradicijos gyvybingumui apibūdinti, muzikologo Edmundo Gedgaudo kartą buvo pasakyta būtent apie Romualdo Gražinio įkurtą ir vadovaujamą kamerinį chorą „Aidija“, kuris švenčia savo 20-metį.


Spalio 9 d. Vilniaus taikomosios dailės muziejuje įvyko šventinis vakaras, į kurį jaunatviškumu spinduliuojantis choras pakvietė savo bičiulius ir, žinoma, susirinkusiesiems pateikė margaspalvę it rudens miškas kūrinių puokštę - pradedant europiniu renesansu ir baigiant neįtikėtinu pozityvumu (kaip ir nenusibodusiom muzikinėm spalvom, gaivia instrumentuote ir patrakėliška choro partija) pratrūkstančio Algirdo Martinaičio kūrinio „Aidija. Vieno choro meilės istorija“ premjera, parengta drauge su Vilniaus kvartetu ir instrumentalistais. O tarp C. Jannequino „Paukščių balsų“, C. le Jeune'o „Žavaus mylimojo“, J. Wilbye'o „Raudokit, mano akys“, O. Gibbonso „Sidabrinės gulbės“, J. Dowlando „Vargšų astronomų“, kaip ir B. Kutavičiaus „Tėviškės paparčio“ (ž. S. Gedos), J. Galluso moteto „Duo Seraphim“, R. Gražinio aranžuotos dainos iš pirmojo L. Rėzos išleisto rinkinio „Vai ūžia gaudžia“ bei giesmės „Omni die dic Mariae“ ir XVI a. anonimo „Giesmės apie Žygimanto Augusto karūnavimą“ įsiterpė planuoti ir netikėti sveikinimai, prisiminimai, linkėjimai, padėkos. Vakaro atmosfera tiek emocine, tiek tiesiogine temperatūros prasme (susirinkę nesutilpo nedidukėje muziejaus salėje) buvo labai karšta.

 

Iš vakarą vedusios muzikologės Vytautės Markeliūnienės sužinojome (o kiti prisiminė), kad pirmasis oficialus „Aidijos“ koncertas įvyko 1989 m. spalio 18 d. M.K. Čiurlionio meno mokykloje, ryšys su kuria iki šiol yra labai natūralus: nuo pat pradžių šio choro pagrindu buvo esami ar buvę mokyklos moksleiviai, kaip ir choro vadovas Romualdas Gražinis, baigęs šią mokyklą, o vėliau į ją sugrįžęs dirbti.


Lemtinga, kad pirmieji koncertai, padiktuoti tiesiog dvasinės reikmės, pasak V. Markeliūnienės, suformavo „Aidijos“ muzikinius prioritetus. Pirmame koncerte skambėjusi M.K. Čiurlionio liaudies dainos „Bėkit, bareliai“ balsuotė, Vykinto Bieliausko (Baltako) kompozicija „Perpetuum mobile“ ar kiek vėliau atsiradusios Juozo Naujalio Kalėdų giesmės paakino ir vėliau „Aidiją“ ištikimai tęsti lietuviškos muzikos - klasikos ir šiuolaikinės - pašauktinių misiją. O netrukus repertuare atsirado ir iki šiol choro ypač mėgstamas - kaip pasakytų „Aidijos“ veteranai - senas geras renesansas.

Kad ir ką darytum nuoširdžiai ir negailėdamas jėgų, anksčiau ar vėliau tai įvertinama. „Aidija“ buvo įvertinta ir „anksčiau“ - jau pirmaisiais metais nugalėjo dviejuose tarptautiniuose konkursuose (Didžiojoje Britanijoje), ir „vėliau“: 2006 m. tapo absoliučia nugalėtoja Lietuvos chorų konkurse bei tą patį titulą pelnė bažnytinės chorinės muzikos konkurse „Cantate Domino“ Kaune, o 2007 m. pelnė „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Žinoma, naivu būtų manyti, kad viskas per tuos 20 metų, kurie sutapo su kartais (ir ypač dabar!) kultūrai labai dramatišku Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiu, buvo tik rožėmis klota... Bet galbūt gelbėjo ir neleido subyrėti, pasak tą vakarą kalbėjusios Onutės Narbutaitės, tai, kad R. Gražiniui inspiruojant „Aidijoje“ įprantama patį muzikavimo džiaugsmą kelti aukščiau tokių kategorijų kaip „apsimoka“ ar „neapsimoka“ ir panašiai.

 

Iš tiesų, šis choras savo išskirtiniu skambėjimu (pasak V. Markeliūnienės), meistryste ir geranoriškumu sutelkė nemažą juo pasitikinčių kompozitorių būrį; pavyzdžiui, chorą sveikinęs Bronius Kutavičius teigė, kad pusvalandį užimtų vien jo „Aidijai“ parašytų kūrinių vardinimas. Žinoma, kūrybinis ryšys su šiuo kompozitoriumi galbūt yra išskirtinis, nes užsimezgė nuo pat „Aidijos“ atsiradimo: pasak B. Kutavičiaus, anuomet choras perėmė jo ankstesnius kūrinius („Paskutinės pagonių apeigos“, muzika vaikams, opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“). O iš naujausių chorui dedikuotų opusų - oratorija „Jeruzalės vartai“ bei ką tik baigti rašyti K. Donelaičio „Metai“, kurių pastatymas laukia jau kitąmet. „Mus sieja nepaprastai gražus bendradarbiavimas - toks pat, kaip jie patys, pažiūrėkite - grožio konkursas!“ - šmaikštavo kompozitorius.

„Aidija“ yra dainavusi stambiuosius Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, A. Martinaičio kūrinius, dalyvavo statant Miko Petrausko „Birutę“ ir Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklę su varovais“. O. Narbutaitės teigimu, jos oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) ir „Aidija“ apskritai yra nedaloma visuma, tarsi viena. Perfrazuodama vieną vokiečių kritiką, rašiusį apie „Aidijos“ interpretaciją, O. Narbutaitė sakė, kad yra nutvėrusi „absoliučiai laimingą grobį, kai prieš 12 metų Romas Gražinis su savo choru sutiko imtis mano oratorijos“. Mat šie atlikėjai yra vieni nedaugelio mūsų padangėje, kuriems rūpi ne tik kūrinio tekstas (natos), bet ir kompozitorių inspiravęs kontekstas. Tą R. Gražinio įdiegtą jautrumą, subtilumą ir atidumą atliekamam darbui O. Narbutaitė pavadino „Aidijos“ grūdu, kuris drauge su buvusiais choro nariais (čia kompozitorė paminėjo dainininkus Norą Petročenko, Nerijų Masevičių, muzikologę Živilę Stonytę, kompozitorių Ramūną Motiekaitį) „yra jau labai plačiai paskleistas“.

 

Lemiamas vaidmuo „Aidijai“ teko ir rengiant O. Narbutaitės oratorijos „Trys Dievo Motinos simfonijos“ premjerą 2004-aisiais Frankfurte prie Oderio, kur choras tapo „didele gelbėjimosi valtimi“, užtikrinusia deramą atlikimo lygį, kaip ir pernai rengiant Vėlinių projektą Bernardinų kapinėse.

Kompozitorei šis choras visada bus susijęs ir su jos Mamos, muzikologės Onos Narbutienės, prisiminimu: „Mano mamai šitas choras buvo mylimas kaip vaikai ir jų buvimą Thomo Manno festivalyje ji labai brangino ir vertino. Man labai džiugu, kad ta tradicija tęsiasi.“

 

Apie „Aidiją“ kaip būtiną ir natūralų jau dešimtmetį puoselėjamo gražaus festivalio segmentą kalbėjo ir muzikologas E. Gedgaudas, pabrėžęs, kad kuklioje Nidos bažnytėlėje skleidžiasi ypač brangintinas choro interpretacinio meno bruožas - nesuvaidinta gyvybė ir dialogas su auditorija: „Linkiu „Aidijai“ tolesnių gražių vidurvasarių po Nidos dangumi.“

 

Apie ypatingą interpretacinę choro kokybę kalbėjo ir pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė: „Mane ypač jaudina tų žmonių balsai, kurie yra taip apjungti, kad aš girdžiu ne balsus, o esmę, dvasią.“ Iškili muzikė dėkojo chorui Vytauto Landsbergio fondo vardu už geranorišką bendradarbiavimą ir sakėsi norinti žemai nusilenkti choro vadovui R. Gražiniui už aukštai iškeltą profesinio meistriškumo kartelę.

 

Choro 20-mečio proga R. Gražinį ir chorą „Aidija“ pasveikino ir Vilniaus miesto meras, per Miesto savivaldybės kultūros ir meno skyriaus vadovą Edmundą Žalpį perdavęs padėkos raštus už chorinio meno puoselėjimą ir Vilniaus vardo garsinimą.

 

Tauria renesansine gaida nuskambėjo netikėtas ansamblio „Banchetto musicale“ pasveikinimas kolegoms. Ansamblio vadovė Jūratė Vičienė prisiminė ypatingą bendradarbiavimo su „Aidija“ penkmetį, kai drauge pirmą kartą Lietuvoje autentiškai koncertinėje scenoje buvo atliktas Claudio Monteverdi „Orfėjas“, 1995 m. įvyko pirmasis Lietuvoje autentiškas barokinės operos - Henry'o Purcello „Didonės ir Enėjo“ - pastatymas Žemutinės pilies griuvėsiuose, o po kelerių metų - ir pirmasis bandymas atgaivinti mokyklinę dramą, Vilniaus universiteto teatro salėje parodyta Sarbievijaus „Silviliudija“. O tuomet garbioji ponia sėdo prie fortepijono, visų vaizduotėje virtusio klavesinu, ir skambant Noros Petročenko atliekamai arijai į sceną išėjo renesansinė šokėjų pora...

 

O ką „Aidija“ reiškia patiems choristams, dalis kurių, pasak savotišką choro dienoraštį pirmą dešimtmetį pildžiusios muzikologės Laimos Budzinauskienės, atėjo savo noru, dalis (ypač vaikinai) buvo M.K. Čiurlionio mokyklos koridoriuose „gaudomi“ R. Gražiniui tuomet talkinusio Vykinto Bieliausko („o vaikinai bėgdavo nuo jo...“), kai kuriuos „niekadėjus“ perauklėti atvesdavo klasių auklėtojos, o kai kurie net išmesti iš mokyklos, anot tuometinio jos direktoriaus Aleksandro Jurgelionio, ateidavo į chorą padainuoti? L. Budzinauskienė: „Aidija“ - tai mūsų gastrolės, kelionės tam nepritaikytame autobuse, kuris kelioms paroms tapdavo mūsų namais. „Aidija“ - tai mūsų vadovas, iškili asmenybė, kuri sugebėjo mus visus pamilti ir įdiegti meilę muzikai, tapusiai ne privalomu dalyku, o pomėgiu.“ Matyt, svarbiausia, kad toji vieno choro meilės istorija su 20-mečiu nesibaigia, ji tęsiasi, žadėdama klausytojams naujų ir netikėtų meninių potyrių.


*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.37 (866), 2009-10-16

Versija spausdinimui

Komentarai

Dobilas, 2014-10-31 18:55

Kai Vykintas Bieliauskas ir Rita Bieliauskaitė kūrė Aidiją (dėl vardo daug diskutuota namuose), Gražinio nebuvo Lietuvoje.

Tai reiktų žinoti ir muzikologei.

fNhlOoiZjcBTrITMbhD, 2011-12-01 15:21

Caillng all cars, calling all cars, we're ready to make a deal.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti