Nė neabejojau, kad bene vienintelis likęs Birutės Vainiūnaitės scenoje neatliktas šio autoriaus kūrinys bus sėkmingai „įveiktas“ ir atsiskleis visu savo sodrumu. Prie orkestro vairo įdomu buvo išvysti ne kolektyvo vadovą Gintarą Rinkevičių, o dirigentą Martyną Staškų. Nors platūs, perdėm teatrališki dirigento mostai kartais ir nesutapdavo su giliai išjausta pianistės kūrinio vizija, labai nelengva kūrinio medžiaga (liaudies dainų citatų pynės gretinamos su sudėtinga, tiršta faktūra, audringais pasažais, dramatiškumu, lyrika) vis dėlto buvo pateikta raiškiai ir įtaigiai. Dar labiau prie orkestro ir dirigento „alsavimo“ derėjo smuikininkė Saulė Rinkevičiūtė, kuri Rapsodiją griežė temperamentingai, emocionaliai, o sykiu pademonstravo ir tvirtai augantį meistriškumą. Nemažiau pradžiugino ir talentingos smuikininkės, šiuo metu studijuojančios Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, lietuviško repertuaro faktas.

Tačiau kad ir kaip buvo užvaldžiusi S. Vainiūno ir į koncertą įtraukto Sergejaus Rachmaninovo (Vokalizė, Penki etiudai-paveikslai, aranžuoti orkestrui) muzika, vis kirbėjo ir „pašalinės“ mintys. Nė minutei nenustygdavęs vietoje ir gyvenęs intensyvų gyvenimą, S. Vainiūnas net ir savo 100-metį įsigudrino „priderinti“ prie labai jau permainingo laikotarpio. 2009-ieji turiningi ne tik įsimintinais S. Vainiūno muzikos koncertais didžiausiose Lietuvos koncertų salėse, Lietuvos muzikos mokyklose, nacionalinės vertybės statusą gavusiuose S. Vainiūno namuose Vilniuje, bet ir paženklinti įvairiausiomis kultūros „perkainojimo“ grimasomis ir vis mažiau juokingais paradoksais.

Pavyzdžiui, visą gyvenimą puoselėjęs aukščiausią meistriškumą Muzikos akademijoje (tuometėje konservatorijoje), šiandien S. Vainiūnas, neabejoju, temperamentingai piktintųsi akademijos vardo valkiojimu prasto meninio lygio ir visiškai išsisėmusioje LNK laidoje „Muzikos akademija“. Bet tai visiški niekai, palyginus su šiais metais prasidėjusios švietimo reformos užmojais ir pasigirstančiais planais išretinti vienintelius rimto muzikinio lavinimo daigus - muzikos mokyklas, kurios dar rusena nelyginant švyturėliai regionų kultūriniame gyvenime. Jei taip nutiktų, tuomet tikrai įdomu, į ką pavirstų, pavyzdžiui, Stasio Vainiūno vardu pavadinta Palangos muzikos mokykla, kurioje, kaip ir visose Lietuvos muzikos mokyklose, vyksta akademijos profesūros ir jos studentų koncertai, skamba pasaulinė klasika ir lietuviška muzika, kur vaikas įgyja tikrus meistriškumo pagrindus? Tokiose mokyklose suvokiama svarbiausia, kad bet kokioje srityje pasieksi aukštumas tik nuosekliai dirbdamas ir tobulėdamas. Tačiau kam tiek vargo, kuris dar ir kainuoja? Kam vargti ir prie kitos alternatyvos - tobulinant muzikinį lavinimą vidurinėse mokyklose? Kur kas geriau „apsimoka“ butaforiniai vadinamieji „būreliai“, skirti lengvai praleisti laiką, pagal fonogramas prieš veidrodį besistaipant padainuoti - štai jau ir pasirengęs vienadiene TV ekranų „žvaigžde“ tapti, štai trumpas ir tiesus kelias į „Muzikos akademiją“ (deja, su kabutėmis). O kas toliau, „strategai“ gal net nenori matyti.

Nemažiau sudėtingas ir skausmingas universitetinių meno studijų pakliuvimas po bendru reformos buldozeriu, kuris taip garsiai burzgia, kad net nesigirdi išmanančių akademinio meno pasaulio žmonių nuomonės. Visiems žinoma ir, neduok Dieve, savo kailiu jau išbandyta naujoji stojamųjų egzaminų į meno sritis sistema ne vienam talentingam jaunuoliui užkirto kelią į studijas Lietuvoje, o daugelį stumte išstūmė į užsienio aukštąsias meno mokyklas. Pastarosios puikiai žemesnėje grandyje parengtus mūsų talentus gaudyte gaudo ir sudaro palankias studijų sąlygas. Kai kuriose šalyse netgi už mokslą mokėti nereikia, tuo tarpu mūsų studentija priversta ne apie studijų kokybę galvoti, o rūpintis, kaip bankų įkaito jausmą suderinti su laisvo piliečio statusu.

Nežinia, ką pagalvotų mūsų senoliai klasikai Juozas Naujalis, Juozas Gruodis, Viktoras Kazimieras Banaitis bei kiti, nuoširdžiai triūsę tautinio atgimimo metu ir po kruopelytę kūrę lietuvišką muzikinės kultūros ir muzikinio ugdymo sistemą. XIX-XX amžių sankirtoje Vilniuje ir kituose miestuose veikė keletas muzikos mokymo institucijų, bet visos jos neturėjo aukštosios mokyklos statuso, kurio poreikis Lietuvoje ypač augo, juolab kad šalyje darbavosi nemažas būrys kvalifikuotų muzikų, aukštąjį mokslą įgijusių Varšuvos, Leipcigo, Sankt Peterburgo, Maskvos konservatorijose. 1933 m. Kauno muzikos mokykla buvo perorganizuota į Kauno konservatoriją, o jos direktoriumi tapo šio svarbaus įvykio iniciatorius ir puoselėtojas kompozitorius Juozas Gruodis. Tuomet ir pradėta skaičiuoti pirmosios aukštosios Lietuvos muzikos mokyklos istorija, o mes galime didžiuotis savo žemės kultūrinėje dirvoje išugdytais įžymiais kompozitoriais, atlikėjais, dainininkais, teatralais.

Beje, S. Vainiūnas 1923-1934 m. studijavo Rygos konservatorijoje (Arvydo Daugulo fortepijono ir Jazepo Vytuolo kompozicijos klasėse), o 1935 m. tobulinosi Vienoje (Austrija) pas profesorių Eduardą Steuermanną (daugelio A. Schönbergo kūrinių pirmąjį atlikėją). 1938 m. atvyko į Lietuvą, dirbo Klaipėdoje, vėliau Šiauliuose, Kaune. 1949 m. persikėlė į Vilnių ir iki paskutinių dienų dėstė Valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), čia išugdė kelias atlikėjų kartas, suteikdamas joms ne tik tvirtą pianistinę mokyklą, bet ir platų meninį akiratį. S. Vainiūno studentais buvo tokie žinomi muzikai ir pedagogai kaip Rima Karosaitė, Kęstutis Grybauskas, Eugenijus Ignatonis, Dainius Trinkūnas, Virginija Dabkutė, Gediminas Kviklys, Tomas Leiburas, dirigentai Algis Žiūraitis, Vytautas Viržonis, fortepijono pamokas pas jį lankė kompozitorius Julius Juzeliūnas, muzikologas Algirdas Ambrazas. S. Vainiūno mokinių mokiniai yra žinomi muzikai, o juos visus šiandien vienija ne tik šios asmenybės įtaka, bet, deja, ir susirūpinimas savo Alma mater bei apskritai Lietuvos kultūros ateitimi.

S. Vainiūnas yra pirmasis lietuvis, tapęs tarptautinio atlikėjų konkurso laureatu. 1933 m. Vienoje (Austrija) iš 252 pianistų jis iškovojo garbės diplomą ir teisę vadintis laureatu. O šiandien ypač svarbu prisiminti tai, kiek buvo vertingas kiekvienas, garsinantis pasaulyje Nepriklausomos Lietuvos vardą. Kaip vėliau ir Valstybinis Vilniaus kvartetas (kurio pirmuoju smuiku griežia Audronė Vainiūnaitė), Sauliaus Sondeckio vadovaujamas M.K. Čiurlionio menų mokyklos orkestras savo meistriškumu sugebėjo pralaužti geležinę uždangą, sugriauti Maskvos nustatytą atlikėjų „subordinaciją“, kad Europoje vėl išgirstų pradingusį žodį „Lietuva“. Garantuoju, kad plačioji visuomenė ir aukščiausi valstybės pareigūnai mano, kad šiandien Lietuvą labiausiai garsina krepšininkai. Nustebsite, ponai. Prieš kelerius metus tarptautiniai sociologiniai tyrimai bylojo, kad daugiausia įvairių šalių respondentų Lietuvos vardą siejo su puikiais mūsų muzikų kolektyvais, orkestrais, mūsų teatro režisierių pastatymais ir pan. Tik bėda ta, kad kultūrai ir muzikiniam švietimui tapus akmeniu po kaklu valstybei, mūsų šalį pradėjo „garsinti“ visokio plauko banditėliai, o tokiai politikai bei „reformoms“ ir toliau įsibėgėjant, nesunku įsivaizduoti, kuo ateityje pavirs jaunoji mūsų visuomenės karta.

Tačiau S. Vainiūno metus siūlyčiau palydėti kitokia nuotaika - įkvėpus rudeniško lietuviškos muzikos kvapo. Išjunkime televizorių ir įsijunkime CD grotuvą. Šiais metais pasirodė keli mažyčiai, bet ilgaamžiai paminklai S. Vainiūnui. Pianistė ir bene visų kompozitoriaus kūrinių atlikėja bei ryškiausia lietuviškos muzikos propaguotoja B. Vainiūnaitė įgrojo fortepijoninio „aukso fondo“ kompaktinę plokštelę, kurioje puikuojasi įžymieji ciklai „Mažoji vabzdžių siuita“, „Gimtinės pievos“, spalvingosios „8 nuotaikos“, giliai filosofiška „Rauda“, inspiruota M.K. Čiurlionio paveikslų, ir kiti S. Vainiūno kūriniai. O A.Vainiūnaitės iniciatyva Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija išleido paties S. Vainiūno įgrotų archyvinių įrašų kompaktinę plokštelę, kurioje skamba kamerinės muzikos šedevrai: Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei (kartu griežia Aleksandras Livontas ir Michailas Šenderovas), Sonata smuikui ir fortepijonui, „Prisiminimas“ (atlieka Maestro su dukra A. Vainiūnaite), Koncerto smuikui ir orkestrui autoriaus versija smuikui ir fortepijonui (atlieka A. Vainiūnaitė ir Andrius Vasiliauskas). Šiose kompaktinėse plokštelėse įamžinta ne tik dalis kompozitoriaus kūrybinio palikimo, kuris išsiskiria skoningu modernumu ir impresionistiniu mąstymu. Čia atsiskleidžia paties S. Vainiūno ir jo dukrų interpretacinis braižas, kupinas temperamento, jautrumo, virtuozinio meistriškumo. Šios kompaktinės plokštelės svariai praturtina lietuviškos muzikos įrašų aruodus, kuriuos dažnai papildo B. Vainiūnaitė. Neabejoju, kad šios plokštelės pasitarnaus ir dar tebegyvuojančių muzikos mokyklų pedagogams, jaučiantiems pareigą supažindinti jaunąją kartą su „nepopuliaria“ lietuviška akademine muzika. O pagal juodžiausią scenarijų - gal po kurio laiko bent kompaktinės plokštelės išliks kultūros griuvėsiuose ir taps impulsu kaip nors viską atstatyti?

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.37 (866), 2009-10-16