Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 27 (856), 2009 liepos 10 d. > Dailė > Japonija Europos akimis
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Japonija Europos akimis


Interviu su nepriklausoma kuratore iš Japonijos Mikiko Kikuta


7 MD

Share |
Arturas Valiauga. Iš serijos „Japonijos dienos meniu“. 2009 m.
Japonijos organizacija „EU-Japan Fest“, organizuojanti ir remianti meno ir kultūrinius mainus tarp Japonijos ir Europos, jau vienuolika metų vykdo projektą „Japonija Europos akimis“, kviesdama menininkus fotografuoti skirtingose Japonijos prefektūrose. Liepos 13 d. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, bus atidaryta šio projekto paroda, vėliau keliausianti po kitas Europos šalis ir Japonijos prefektūras. Šia proga kalbiname projekto kuratorę Mikiko Kikuta.


Japonijos organizacija „EU-Japan Fest“, organizuojanti ir remianti meno ir kultūrinius mainus tarp Japonijos ir Europos, jau vienuolika metų vykdo projektą „Japonija Europos akimis“, kviesdama menininkus fotografuoti skirtingose Japonijos prefektūrose. Pastaraisiais metais į Japoniją kviečiami šalių, kurių miestai tampa Europos kultūros sostinėmis, fotomenininkai. 2009 m. trys užsienio fotografai buvo pakviesti fiksuoti Niigatos prefektūrą, esančią vakarinėje centrinės Japonijos dalyje. Šiemet projekte pirmą kartą dalyvavo fotomenininkas iš Lietuvos Arturas Valiauga. Projekte taip pat dalyvavo Austrijoje gyvenantis amerikietis Andrew Phelpsas bei vokietis Hansas-Christianas Schinkas.

 

Liepos 13 d. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, bus atidaryta šio projekto paroda, vėliau keliausianti po kitas Europos šalis ir Japonijos prefektūras. Šia proga kalbiname projekto kuratorę Mikiko Kikuta.

 

Vartant visus šio stambaus projekto albumus nuo 2004 m., man sunku fotografijose rasti skirtumus tarp prefektūrų. Fotografijų objektas visur beveik identiškas. Ar, tavo nuomone, konkreti prefektūra daro įtaką projektui?

 

Kalbant apie objektą, manau, kad didelio skirtumo nėra. Žmonės ir peizažai... Kiti elementarūs dalykai. Galbūt todėl, kad projekto tema – šiandienos Japonijos gyvenimas. Bet jei pažvelgtum į jas dar atidžiau, skirtumą įžvelgtum: augalai, medžiai, žmonių veido bruožai ir t.t.

 

Galvodama apie prefektūrą, galvoju ir apie fotografą – tiks jam ji ar ne. Gal net ne apie prefektūrą, o jos specifinę vietą ar net platesnį regioną. Pavyzdžiui, šeštaisiais projekto metais pakviečiau Mimmo Jodice į Wakayamos prefektūrą, nes joje yra Kumano – šventa vieta. Mimmo yra iš Neapolio ir turi nuostabią seriją darbų iš šventų (ir ne tik) Viduržemio jūros vietų. Jam puikiai sekasi perteikti atmosferą, orą, kažkieno buvimą, laiką (praeitį ir dabartį) ir amžinumo jausmą. Taigi pamaniau, kad jam gali būti įdomu fiksuoti tokias vietas Japonijoje, o man buvo įdomu, kaip jis dirbs ne jūros pakrantėje, o kalnuose. O, pavyzdžiui, Pentti Sammallahti (iš Suomijos, – aut. past.) negalėjau pakviesti į septintą projekto versiją, nes neįsivaizdavau jo dirbančio pietinėse prefektūrose – jo darbuose jaučiau šiaurę. Tad jis dalyvavo aštuntaisiais metais.

 

Ar galima įžvelgti nacionalinio charakterio įtaką autorių darbuose, sukurtuose Japonijoje?

 

Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, žiūrint į Hanso-Christiano Schinko darbus galima drąsiai sakyti, kad jie vokiški arba kad jam būdinga vokiškos fotografijos tradicija. Su tuo galėčiau sutikti, bet tai nėra esminis jo kūrybos bruožas. Žvelgdamas giliau, fotografijose atrandi jo asmeninį charakterį.

 

Kuri šio projekto vertė didesnė: meninė ar socialinė?

 

Meninė. Šiuo atveju tai reiškia ekspresijos galią, sugebėjimą žiūrovui parodyti ir papasakoti tai, ką nori.

 

Ar manai, kad buvimas Japonijoje veikia fotografų kūrybos liniją? Ar jie pakeičia savo įprastą stilių dalyvaudami tavo kuruojamame projekte?

 

Taip, kartais. Aš nemanau, kad fotografai pakeičia savo stilių, bet kartais jie pernelyg priartėja prie Japoniškų dalykų: egzotinių, išskirtinių – mažų stereotipų. Japonija – labai stipri tema, kuria kūrė labai daug garsių fotografų ir kino režisierių. Manau, daugelis fotografų stengiasi priešintis stereotipiniams vaizdams ir išlaikyti savitą stilių.

 

Man atrodo, kad dabar aš žinau, ką užsienio fotografai mėgsta fotografuoti Japonijoje. Daugybę kartų mačiau, kaip fotografai fiksavo labai panašias scenas ar objektus. Bet dauguma iš jų tų darbų neatrinkdavo nei knygai, nei parodai. Tai labai įdomu.

 

Taip pat daugelį kartų esu diskutavusi su fotografais apie tai, kas yra stereotipinė fotografija. Egzistuoja nemažas skirtumas tarp manęs, kaip japonės, ir jų, kaip europiečių, suvokimo. Pavyzdžiui, tam tikra fotografija man atrodo labai banali, o fotografo nuomonė kardinaliai priešinga.

 

Kaip dažnai nusivili rezultatu arba priešingai – esi labai nustebinta?

 

Aš niekada nenusiviliu, nes visada stengiuosi pasirinkti tokį fotografą, kuris gali sukurti tai, ko aš negaliu priimti, arba turintį tokį braižą, kurio dar nesu mačiusi. Daug kartų buvau nustebinta.

Pavyzdžiui, buvau įsitikinusi, kad Hansas-Christianas domisi kraštovaizdžiu ir didelėmis dirbtinėmis architektūrinėmis konstrukcijomis. Bet jis pasiliko Toyomyje... (30-ies namų kaimelis viduryje kalnų, žiemą, – aut. past.). Arturo Valiaugos darbai taip pat mane labai nustebino. Nors stengiausi nebandyti įsivaizduoti jo rezultato iš anksto, tai buvo man didelė maloni staigmena.

 

Kokio tikslo, kaip kuratorė, sieki atrinkinėdama menininkus ir po to – jų darbus?

 

Mano tikslas – pasirinkti gerą fotografą. Gerą – galintį kurti tokius darbus, kurie mūsų neerzins ir į kuriuos norėsime nekart žiūrėti.

 

Ką įdomaus pastebėjai šiame, vienuoliktame projekto tome? Kuo jis skiriasi nuo ankstesnių?

 

Visi fotografai atliko labai didelį darbą. Jaučiu, kad Arturo darbuose yra tam tikro sumišimo (pozityviąja prasme). Jie – jo buvimo Niigatoje fragmentai. Taigi Arturo darbai privertė mane prisiminti, kad fotografija – fragmentų rinkinys. Laiko, vietos, žmonių, peizažo, galų gale gyvenimo (!) fragmentai. Norėčiau dar kartą kitaip atrinkti jo darbus. Galbūt, pavyzdžiui, po metų. Manau, kad tai būtų visiškai kitokia atrinka. Jo darbai turi itin daug sluoksnių, pagal kuriuos galima pasakoti istoriją.

 

Kiekvienais metais viskas man atrodo skirtingai. Aš niekada nepriprasiu prie šio projekto. Tačiau šį kartą daugelis dalykų vyko labai sklandžiai. Turiu omenyje, kad Andrew, Arturo ir Hanso-Christiano kūrybos derinys yra labai pavykęs ir labai natūralus. Dėl to neturiu jokių abejonių.

 

Ačiū už pokalbį!

 

Kalbino Eglė Deltuvaitė

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.27 (856), 2009-07-10

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti