Paroda vyksta „Fluxus ministerijoje“. Patinka man ta stebuklinga įstaiga, kur telpa studentai ir žvaigždės. Pavadinčiau ją „SemiUnderground“, - pusiau pogrindžiu.

Truputį po šeštos valandos buvusios ministerijos kabinetai, dabar salės, vis dar apytuščiai, žmonės renkasi iš lėto. Po tris, keturis, penkis kartus apžiūriu visus darbus, nes nėra kur dėtis, laukiu koncerto. Evaldas Jansas siūlo pakalbėti videoreportažui, atsisakau. Vėliau pavydžiai stebiu, kaip Konstantinas Bogdanas šmaikštauja prieš kamerą, ir susimąstau, ką galėčiau pasakyti apie parodą.

Labai patiko Dainiaus Liškevičiaus piešiniai. Esu pats buvęs tokiose situacijose, kokios pavaizduotos jo piešiniuose, jausmas lygiai toks pat, kaip ir žiūrint į tuos darbus. Seniai žinojau, kad Liškevičius geras menininkas. Gintarui Makarevičiui svarbios akys, jau kelintoje parodoje matau jo pieštą kažkokio žmogelio veidą „su žvilgsniu“, šįkart tas veidas geltonas. Žavūs ir mieli Saros Louise Tucker (USA) pieno pakeliai, bet mėgautis trukdo už nugaros raiškiai angliškai kalbantis televizorius. Kiek toliau kabo hipnotizuojančios kaukolės, Michielo van Soesto (Nyderlandai) nupieštos raudonu, žaliu ir mėlynu tušinukais, suprask RGB (spalvinis modelis, naudojamas televizoriuose. Visos spalvos gaunamos maišant raudoną, žalią ir mėlyną šviesos pluoštus) spalvomis, mėgdžiojant mirguliuojantį TV monitorių. Gal ir gerai, kad Georges'as Seruat turi sekėjų. Lino Jablonskio piešinyje šmėkšteli elegantiška mergina su akiniais. Du rūkantys Johano Gustavssono piešti tipeliai primena prie mokyklų stoviniuojančius jaunuolius. Netoli kabo įrėmintas Bogdano sertifikatas, suteikiantis labai įmantrias teises to sertifikato turėtojui. Dar yra keletas Rūtos Songailaitės nuotraukų, kuriose įamžinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje piešti darbai, gražu, bet jų keliama nuotaika disonuoja su dar vienu angliškai rėkaujančiu televizoriumi. Panašu, kad šitie šviečiantys ir triukšmą keliantys agregatai yra ryškus trukdis šioje parodoje. Bandžiau žiūrėti, ką jie rodo, - nieko gero.

Galiausiai prisirinko žmonių, įsipylęs vyno mandagiai pabendrauju su kolegomis. Prasideda indie stiliaus muzikos koncertas - labai tinkantis prie aplinkos ir parodos. Jansas užsidega šviesą filmuodamas grojančiuosius, kiti nori ją užgesinti. Būgnais groja mergina, pagrojusi vieną iš būgnų įsideda į krepšį ir išeina. Nusprendžiu - visa tai reikėtų aprašyti.

Važiuodamas autobusu, mintyse apibendrinu: bene visi parodoje dalyvaujantys menininkai visiškai nedemonstruoja gebėjimų gerai piešti. Per amžius piešinio istorijoje sukaupta patirtis jiems atrodo nesvarbi. Vis dėlto šios parodos piešėjams, regis, rūpi tai, kas domina daugumą žmonių: seksas, maistas, socialinis gyvenimas ir pan. Parodos dalyviai „šoka, kaip moka“, ir tie, kurie tai daro nuoširdžiai, mane įtikina. Parodos ekspozicija irgi žavi savo nepretenzinga estetika, vieta ir nuotaika taip pat gera. Bet šio bei to trūksta - kelių piešinių, atliktų žmogaus, kuris ilgai mokėsi piešti (gal, pvz., Mindaugo Lukošaičio?). Tada paroda tikrai būtų „Independent“ (nepriklausoma) nuo įtartino neformalumo, kuris kažkodėl Lietuvoje siejamas su šiuolaikiniu menu. Keletas darbų, kuriuos būtų galima ilgai apžiūrinėti, pagerintų vaizdą. Gal tada ir žmonės ateitų gerokai prieš koncertą, kad spėtų pasigrožėti piešiniais... ir nereikėtų parodos gyvinti nesaikingą triukšmą keliančiais televizoriais... ir cinizmo būtų mažiau... Šiaip paroda, kaip įvykis, verta dėmesio, rekomenduoju ją tiems (turbūt reikės laukti kitų metų, nes piešinio susiėjimai vyksta tik vieną dieną), kurie ieško kūrybos apraiškų, o ne „gražių“ darbų.

Laisvo piešinio paroda „Independent Drawing Gig Nr. 6“ įvyko spalio 8 d. „Fluxus ministerijos“ 4 aukšte

„7 meno dienos“ Nr.36 (912), 2010-10-15