Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Širdimi į Lietuvą


Pagerbtas Anastazijos Tamošaitienės atminimas


Lijana Šatavičiūtė

Share |
Anastazija Tamošaitienė. „Saulės rūmai“. 1980 m.
Spalio 5 d. A. ir A. Tamošaičių galerijoje „Židinys“ Vilniuje buvo paminėtas išeivijos dailininkės ir liaudies meno puoselėtojos Anastazijos Mažeikaitės-Tamošaitienės (1910-1991) gimimo šimtmetis.

Dailininkės vardas asocijuojasi su pirmaisiais lietuvių XX a. tekstilės žingsniais - tarpukario Lietuvoje Antanas ir Anastazija Tamošaičiai buvo bene vieninteliai profesionalūs tekstilininkai, ne tik audę kilimus, bet ir aktyviai dirbę pedagoginį bei švietėjišką darbą. Tamošaitienės plunksnai priskiriamos iki šiol vertės nepraradusios metodinės knygos „Mezgimas“ (1935), „Namie austi drabužiai“ (1937), „Mergaičių darbeliai“ (1937), „Mūsų rankdarbiai“ (1939). Dailininkės sukurti tautiniai drabužiai reprezentavo Lietuvą pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939) bei Pirmojoje tarptautinėje amatų parodoje Berlyne (1938). Tautiniu kostiumu pasipuošusi Tamošaitienė Berlyno parodoje sėdo prie staklių ir demonstravo, kaip audžia lietuvaitės.

 

Į Tamošaitienės šimtmečio paminėjimo popietę susirinko nemažas būrys jos indėlį į lietuvių tautinę kultūrą vertinančių žmonių. Su dailininkės biografija ir nuveiktais darbais supažindino galerijos vedėja, Tamošaitienės dukterėčia Laimutė Lukoševičienė. Iš pasakojimo ryškėjo atkaklios ir tylios žemaitės portretas - darbšti ir nenuilstanti menininkė nesiveržė į viešumą, dirbo tyliai, dažnai buvo savo vyro sumanymų bendraautorė.

 

Muziejininkė Ramutė Raciūtė pristatė net pusę metų galerijoje vykdytą jos koordinuotą projektą - pagal Tamošaičių surinktus autentiškus XIX a. drabužių pavyzdžius grupės audėjų ir siuvinėtojų sukurtą Mažosios Lietuvos moters tautinio kostiumo komplektą. Tekstilininkė Jolanta Tubutytė pademonstravo savo jaunamartės apdarą - Tamošaičių galerijoje jos vedyboms išaustus žemaitės tautinius drabužius. Gal tekstilininkės pavyzdys įkvėps ir daugiau jaunuolių mainyti aukso žiedus vilkint tautiniais drabužiais? Buvo galima apžiūrėti jubiliejinę Tamošaitienės kūrinių parodą, kurioje iškabinti gobelenai, tapybos ir grafikos darbai, liaudiškos stilistikos audiniai ir juostos. Susirinkusius linksmino Vilniaus mokytojų namų žemaičių etnografinis ansamblis „Tyklė“.

 

Dailės pradmenis būsimoji menininkė įgijo privačioje Stasės Gudonytės-Bizokienės Moterų dailės darbų mokykloje Kaune, amato žinias tobulino Žemės ūkio rūmų audimo kursuose, studijuodama Švedijoje ir Austrijoje. Nuo 1935 m. darbavosi privačioje Tamošaičių kilimų dirbtuvėje Ąžuolų Būdoje, o 1936 m. atidarė savo audimo kursus Kaune. Sunku surasti Lietuvos kampelį, kurio tarpukariu nebūtų aplankiusi Tamošaitienė mokydama lietuvaites austi ir rankdarbių meno (į stacionarius kursus pačiuose Žemės ūkio rūmuose merginos užsirašydavo treji metai į priekį).

 

Kaip patyrusi tautodailės specialistė 1939-1940 m. Tamošaitienė vadovavo „Marginių“ kooperatyvo Vilniaus skyriui, 1940-1942 m. dirbo Kauno taikomosios dailės instituto Audimo skyriaus instruktore, o 1946-1948 m. - audimo lektore Freiburge Vytauto Kazimiero Jonyno įsteigtoje Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers).

 

Gyvendama Lietuvoje A. Tamošaitienė garsėjo kaip naginga audėja, tautinių drabužių stilizuotoja ir kūrėja, bet ne profesionali dailininkė. Pačios Tamošaitienės žodžiais tariant, jos originali kūryba prasidėjo 1932 m. rengiant liaudies audinių, kilimų ir tekstilės dirbinių projektus bei eskizus kaimų audėjoms. Deja, šie, kaip galima spėti, liaudiškos manieros projektai neišliko. Dailininkė buvo Tamošaičio projektuojamų rištinių kilimų bendraautorė, atsakinga už jų techninę dalį. Organizuotos net dvi bendros rištinių kilimų parodos Kaune (1937 ir 1938).

 

Tamošaitienė kaip savita dailininkė ėmė reikštis baigiantis karui ir ankstyvuoju pokario laikotarpiu. 1948 m. lietuvių išeivių parodoje Hanau (Vakarų Vokietija) ji eksponavo rištinį kilimą „Lietuvių tautiniai šokiai“ (1946), pelniusį garbės apdovanojimą.

 

 

1948 m. Tamošaičiai atvyko į Kanadą, įsikūrė netoli Kingstono (Ontario provincija), prie Šv. Lauryno upės, netoli kurortinės Tūkstančio salų vietovės. Užjūryje buvo svarbu nepasimesti tarp kitų tautų, pabrėžti etninį išskirtinumą. Kūrėsi lietuvių chorai, šokių kolektyvai, kuriems reikėjo tautinių drabužių. Lietuvės moterys siekė neatitrūkti nuo savo šaknų, norėjo išmokti austi, modernius audinius marginti lietuviškais raštais, kuo daugiau sužinoti apie paliktos tėvynės liaudies meną.

 

Liaudišku stiliumi įrengta Tamošaičių sodyba ne vieną dešimtmetį buvo tikras liaudies meno puoselėjimo centras ne tik Kanadoje, bet ir visoje Šiaurės Amerikoje. Ne veltui dailininkai buvo vadinami neoficialiais Lietuvos Respublikos kultūros ambasadoriais Kanadoje. Čia buvo įkurta audimo ir dailės studija, kurioje darbavosi abu sutuoktiniai, nuo 1977 m. joje virė Tamošaitienės iniciatyva įkurto liaudies kultūros centro - Lietuvių tautodailės instituto veikla: vasaros metu veikė įvairių sričių liaudies dailės kursai, sodybos galerijoje buvo organizuojami kursantų darbų ir pačių Tamošaičių kūrinių parodos. Ypatingomis progomis iš skrynių ir stalčių buvo traukiami vertingiausi tekstilės dirbiniai iš gausaus Tamošaičių liaudies meno rinkinio. To paties, kuris dabar saugomas Vilniuje, Tamošaičių galerijoje „Židinys“. Dailininkai Kanadoje išleido knygas anglų kalba „Lithuanian National Costume“ („Lietuvių tautiniai drabužiai“, 1979) ir „Lithuanian Sashes“ („Lietuvių juostos“, 1986).

 

Toli nuo miesto triukšmo, gamtos apsuptyje, abu dailininkai intensyviai kūrė, dalyvavo parodose. Tamošaitienė audė juostas ir liaudiško stiliaus audinius tautiniams kostiumams. Kiekviena išeivijos lietuvė laikė garbe turėti Tamošaitienės išaustus tautinius drabužius. Kartu dailininkė audė rištinius kilimus ir gobelenus, tapė, piešė. Jos talentas išaugo, sušvito naujomis spalvomis. Dailininkės sukurti gobelenai patraukė ir užsienio tyrinėtojų dėmesį - buvo įtraukti į Franciso Paulo Thomsono leidinį „Tapestry. Mirror of History“ („Gobelenai. Istorijos veidrodis“).

 

Nuo 7-ojo dešimtmečio Tamošaitienės kūrybos stilistika mažai kito. „Neįsijungiu nei į kokią dailės srovę, - aiškino 1963 m. ji žurnale „Lietuvių dienos“. - Man patinka šių dienų dailė, jos kryptys duoda dailininkui daug laisvės.“ Menininkei buvo nesvetimas improvizacinis pradas, dažnai ji dirbo intuityviai, spontaniškai. Jos kūrybą veikė abstraktusis ekspresionizmas - vėlyvojo modernizmo kryptis, propagavusi autoriaus būsenų spontanišką išsiliejimą abstrakčia forma. Visa, ką Tamošaitienė buvo perėmusi iš tarptautinių judėjimų, tapo jos savastimi, o Lietuva buvo nuolatinė menininkės įkvėpėja.

 

Perfrazuojant „Santaros-Šviesos“ šūkį dirbti atsigręžus „veidu į Lietuvą“, Tamošaitienės veiklą ir kūrybą apibūdinčiau kaip nukreiptą „širdimi į Lietuvą“. Savo darbais ji daug prisidėjo prie tautiškumo išsaugojimo išeivijoje.

 

A. ir A. Tamošaičių galerija „Židinys“ (Dominikonų g. 15, Vilnius) veikia trečiadieniais-ketvirtadieniais 12-18 val., šeštadieniais 12-16 val.


„7 meno dienos“ Nr.36 (912), 2010-10-15

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

ofRpwtCpBoNI, 2011-06-23 23:39

You have shed a ray of susnnhie into the forum. Thanks!

yUMCGRGnDuOxDDxwn, 2011-06-23 23:39

Many many qulatiy points there.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti