Jau seniai niekas nemini šios datos, tačiau pastaraisiais metais menotyra linksta peržiūrėti ne tik menininkų, bet ir dažnai už kadro liekančių menotyrininkų indėlį. Štai neseniai išleista knyga apie Mariją Matušakaitę, ketinama išleisti knygą apie Vlado Drėmos dailėtyrinę veiklą. Šis straipsnis - kuklus bandymas keletu štrichų nužymėti Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės portreto ir veiklos bruožus.

Halina kartu su broliu dvyniu Jonu gimė 1896 m. lapkričio 13 d. Seinuose lenkų poetės Julijonos Vichert ir valstiečių kilmės visapusiško išsilavinimo mokytojo Juozo Kairiūkščio šeimoje. Daugelis Kairiūkščių giminės atstovų turėjo gabumų menui - tai Julijona aiškino giminyste su Pranciškumi Smuglevičiumi. Aštuoni vaikai augo žaisdami su žalčiais, knygų, muzikos ir gamtos apsupti. Savo memuaruose Halina rašo: „Iš viso, mes, vaikai, bene iš savo tėvo paveldėjome kažin kokią vidinę rimtį; visi buvome linkę į turtingesnį ir prasmingesnį laiko praleidimą, į protingą veiklą. Savo tėvų pavyzdžiu nemėgome tuščiai praleisti laiko lėkštose pramogose ir pigiuose pasilinksminimuose rūkant, girtaujant, kortomis lošiant ar šokant.“ (LLMA f. 397, ap. 1, b. 758)

XX a. pradžioje mokyta moteris vis dar buvo retenybė, bet Kairiūkščiai pasistengė į mokslus išleisti vaikus, neskirstydami jų pagal lytį. Visi jie išsilavinimą gavo užsienyje.

1907-1911 m. Halina mokėsi mergaičių gimnazijoje Kelcuose. 1911-aisiais, tėvui grįžus į Vilnių, priimta į aukštesniąją Marijos aštuonmetę mokyklą, kurioje tuo metu daugiausia mokėsi rusų ir lenkų tautybės mergaitės ir tik dvi lietuvės. Mokykloje ją globojo piešimo mokytojas, pastebėjęs jos gabumus. Jau tada Halina svajojo tapti dailininke ir paskirti save dailei. Nuo mokyklos laikų pradėjo rinkti filosofų, poetų sentencijas, iš kurių vėliau pasidarė nemenką kartoteką. Memuaruose ji rašo: „Stengiausi įdomias ir man naujas idėjas asimiliuoti, kad jos taptų lyg ir mano proto ir dvasios pasaulio dalimi.“ 1911-1912 m. paraleliai mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokyklos vakariniuose kursuose kartu su broliu Vytautu Kairiūkščiu.

1915 m. rudenį prasidėjus karui ir artinantis vokiečiams, su šeima turėjo evakuotis į Voronežą karu su didele dalimi mokyklų jaunuomenės. Mokėsi vien penketais, taigi įstojo į Maskvos aukštesniųjų moterų kursų Fizikos ir matematikos fakulteto Gamtos skyrių, kuris ruošė gamtos mokytojas gimnazijoms. Šlykštėdamasi ji skrodė varles, o širdies atgaivą rasdavo lankydama muziejus, viešus poezijos vakarus, kuriuose klausėsi Aleksandro Bloko, Konstantino Belmonto. Viešuose studentų renginiuose tuo metu rodėsi ir jauna pianistė Jadvyga Čiurlionytė. Maskvoje mokėsi ir vyresni Halinos broliai Vytautas su Stasiu. Netrukus susipažino su lenkų inžinieriumi Vitoldu Jacyna ir už jo ištekėjo. Šis žingsnis išplėšė ją iš taip trokšto mokslo ir meno pasaulio keleriems metams, kuriuos ji praleido Jekaterinburge (Sverdlovske), skurde ir nepritekliuje, prašydama pieno lašo savo pirmagimiui. „Studijavimas, lavinimasis aukštojoje mokslo įstaigoje atrodė kaip prarastas rojus, iš kurio aš likimo valia buvau išvaryta“, - rašė ji.

Po dvejų metų santuokos Jacyna pamilo kitą moterį ir palikęs Haliną, besilaukiančią jau antrojo vaiko, suteikė jai galimybę pakilti naujam gyvenimui. Skausmingos skyrybos tapo naujo gyvenimo etapo pradžia. 1921 m. sausį ji grįžo iš Tarybų Rusijos į jau nepriklausomą Lietuvą ir apsigyveno Kaune pas savo išsiilgtą seserį. Kelionė gyvuliniais vagonais truko savaitę. Antrasis jos kūdikis mirė vienoje Rusijos ligoninių, būdamas vos kelių mėnesių. Jau antrą dieną po grįžimo paprašė tėvų priimti globoti sūnų ir leisti vykti mokytis. „Juk aš jaučiausi tokia nepatenkinta savo ikitoliniu gyvenimu. Juk aš jaučiau tokį bekraštį, nepasotinamą žinių troškimą, tokį nenutildomą veržimąsi šviestis, mokytis, tobulinti savo asmenybę, visapusiškai plėtoti gamtos man dovanotus gabumus, kad vėliau savo žiniomis galėčiau prisidėti prie mano tėvynės kultūros kėlimo ir būti naudinga kitiems.“

1921 m. rudenį išvyko studijuoti meno istorijos į užsienį. Gavo Lietuvos valstybinę stipendiją mokslams, atsižvelgiant į tėvo nuopelnus valstybei. Kartu su Baliu Sruoga, jo jaunesniuoju broliu, poetu Faustu Kirša keliavo Baltijos jūra, norėdami aplenkti „lenkų koridorių“. Atvykus į Berlyną, jų keliai išsiskyrė, Halina su aukštaite Veronika Bakštyte keliavo į Miunsterį. Prasidėjo desperatiškai trokšti mokymosi metai, kurių kiekvieną minutę ji stengėsi kaip įmanydama išnaudoti. Kaune atstovybėje ji buvo įrašyta į Ekonomikos fakultetą, bet neištvėrusi ten nė kelių dienų perėjo į Filosofijos fakulteto Meno istorijos skyrių.

Savo memuaruose ji rašo: „Miunsteryje, šitoje gana provinciališkoje ir konservatyvioje, gana tylioje Vestfalijos sostinėje, aš buvau tarsi feministė, moteris - savarankiškesnio ir pažangesnio gyvenimo pionierė. Šiltesniu oru visada po miestą vaikščiojau vyriškai ryžtingu žingsniu, vienplaukė ir trumpai apsikirpusi, nešina po pažastim didoku vyrišku portfeliu. Anais laikais tai buvo naujovė, manau, užkrečianti ir kitas jaunas moteris, ypač merginas. Tad nieko nuostabaus, kad vieną gražią pavasario dieną, gatvėje pralenkusi vyresniojo amžiaus moterį, išgirdau paskui save jos pasipiktinimo pilnus žodžius: „Das ist die Frau des zwanzigsten Jahrhunderts!“ (Tai yra dvidešimto amžiaus moteris!)“

Jau po antro semestro Halina persikėlė į Miuncheną. Besimokydama ten susipažino su Vincu Mykolaičiu-Putinu ir nupiešė jo portretą, apie kurį, praėjus keliasdešimčiai metų, Vilniuje jis sakė, kad iš visų dailininkų pieštų ar tapytų portretų šis anglimi pieštas darbas jam patiko labiausiai. Po karo Putinas perdavė globoti portretą Mokslo akademijos bibliotekai - tai Halina laikė nemažu komplimentu.

1924-1926 m. studijavo meno istoriją Ciuriche. Čia atvyko skatinama dėstytojo Heinricho Wölflino. Formaliosios dailėtyros tėvas vertino savo jaunąją kolegę ir dažnai kviesdavosi į svečius. Anot Halinos, jo namuose dažnai svečiuodavosi muzikantai ir kalbėti jis labiau mėgo ne apie dailę, o apie muziką.

Per 1925 m. vasaros atostogas kartu su broliu Vytautu aplankė žymiausius Italijos meno centrus (Milaną, Veneciją, Florenciją, Pizą, Romą, Neapolį ir kt.), į kuriuos vyko rinkti medžiagos disertacijai apie Pažaislio architektūrinį ansamblį. Disertaciją pristačiusi Ciuricho universitete, už ją gavo filosofijos daktarės laipsnį. Ji grįžo į Kauną kupina polėkio, entuziazmo ir noro dalyvauti ir kelti kultūrinį Lietuvos gyvenimą.

Europinio išsilavinimo lygio moteris ne iš karto gavo atitinkamas pareigas. Ji turėjo puikias dailės istorijos, teorijos žinias, gebėjo kritiškai vertinti meno procesus, galbūt kritiška ir profesionali jos mintis kiek drumstė ir gąsdino vis labiau miesčioniškomis vertybėmis apsipinančią Kauno inteligentiją, vyresniosios kartos dailininkus, kuriuos ji peikė už sustabarėjimą, pernelyg didelį prisirišimą prie gamtos mėgdžiojimo. Daugelį estetinių kriterijų perėmusi iš jai dėsčiusių profesorių, ji vertino formaliąsias meno kūrinio puses: kompoziciją, spalvą, ritmą, troško, kad kūriniai ne stilizuotai atkurtų gamtą, ne tarnautų miesčioniškam skoniui, o atspindėtų autentišką ir originalų menininko požiūrį. Halina, kaip kritikė, aktyviai rašė į spaudą, jos nuomonę vertino panašių estetinių pažiūrų Justinas Vienožinskis. Įsidrąsinusi „Lietuvyje“ ji net gana įžūliai diskutavo su Pauliumi Galaune dėl „Lietuvių liaudies raižinių“ parodos Čiurlionio galerijoje vertės ir atribucijos. Ji didžiavosi savo žiniomis ir drąsiai jas demonstravo, kartais peržengdama takto ribą. Kita vertus, galima suprasti, kad ją, nemažai keliavusią po Europą, tiesiog stulbino ir piktino Lietuvos kultūrininkų akiračio siaurumas.

Tarpukariu ji buvo vienintelė aktyviai besireiškianti moteris meno kritikė. Tačiau buvo ir daugiau emancipuotų moterų, taip pat baigusių mokslus užsienyje. Atstovaujančios naujoms, modernioms vertybėms keleto moterų organizacijų įkūrėja Ona Mašiotienė, ambicinga visuomenės veikėja dr. Paulina Kalvaitytė ir Halina Kairiūkštytė-Jacinienė gynė „suvyriškėjusią“ moterų aprangą „Gajos“ korporacijos surengtame viešame „Mados teisme“ (1929). Mados buvo kaltinamos ir ginamos moralės, estetikos ir higienos atžvilgiais. Panaudodama gausias savo, kaip meno istorikės, žinias, Halina spalvingai nušvietė praėjusių laikų madą. Teigė, kad „vadovaudamasi sveiko proto, tikslingumo, patogumo, paprastumo principais, o ne koketerija ir noru patikti vyrams, moteris sukūrė sau rūbus, kurie netrukdytų jai stoti į konkurenciją su vyrais, kurie leistų jai patogiai dirbti, neversdami jos per daug gaišinti savo brangaus laiko.“

Atremdama kaltinimus dėl aprangos nemoralumo, ji teigė, kad yra priešingai - dabartinė mada yra morali, nes nelinkusi pabrėžti moters kūno išlinkimų kaip anksčiau. Moteris tampa vyriška ir tai labai gerai, nes paprastumas yra gražu. Racionalumo, tikslingumo, praktiškumo, paprastumo kriterijus ji taikė ir per Kauno radiofoną skaitytame paskaitų cikle apie „Modernišką buto įrengimą“. Jos išsakyta nuomonė dabar laikoma pirmąja profesionalia mados kritika Lietuvoje.

Tarpukariu aukštąjį mokslą baigusios moterys jungėsi į organizacijas Vakarų Europos pavyzdžiu. Štai 1930 m. Halina atstovavo Lietuvai tarptautiniame aukštąjį mokslą baigusių moterų federacijos kongrese Prahoje. Kaune buvo federacijos skyriaus sekretore. Į 1931 m. spaudoje pasirodžiusį pirmąjį gražuolių konkurso skelbimą ji sureagavo priešiškai, teigdama, kad tai ne moters ir jos kūno išlaisvinimas, o pažeminimas. Moteris turi būti vertinama ne pagal kūno grožį, o dvasinius, protinius sugebėjimus. Ši jos ir kitų „moderniškų“ moterų pozicija buvo vertinta įvairiai: arba jos, būdamos gražios, bet jau nebe jaunos, niršta iš pavydo, arba pyksta, kad jų dukterys nerenkamos gražuolėmis, arba nepatenkintos, kad nėra pakviestos į vyrų komisijos gretas.

Kalbant apie moterų ir vyrų santykį, svarbiausia jai buvo lygių darbo galimybių idėja, kurią ji gynė 1945 m. Moters dienos proga, skaitydama apie moters reikšmę ir vietą žmonijos istorijoje. Jau tarybinę moterį šlovinančia retorika ji skiepijo moterims entuziazmą ir džiaugsmą dėl jų profesinei raidai palankaus laiko.

Tačiau nežinia, kiek ji pati tikėjo šiuo džiaugsmu, nes sovietinės okupacijos metais ne kartą buvo apkaltinta buržuazinėmis vertybėmis, jos etatas vis mažintas, daktarės laipsnis atimtas, galiausiai atleista iš Vilniaus universiteto Archeologijos ir etnografijos katedros dėstytojos pareigų ir priversta pasitraukti į kultūrinio gyvenimo periferiją. Buvo sužeisti jos puoselėti patriotiniai jausmai, kuriuos ji džiaugėsi galėdama perkelti bent jau į kruopščiai ilgus metus rašytą „Lietuvių liaudies tautinės dangovės istoriją“, taip ir nesulaukusią leidimo. Galima tik nuspėti, kiek ši moderni, energinga eruditė dar būtų galėjusi nuveikti tinkamesnėmis aplinkybėmis. Jos archyve gulinti, per visą gyvenimą sukaupta medžiaga, parašyti ketintų išleisti knygų juodraščiai liudija apie didelį darbą, kuriam pasiekti meno publiką sutrukdė sovietmečio ideologijos strategijos.

„7 meno dienos“ Nr.5 (881), 2010-02-05