Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Ir peliukas Mikis – lietuvis?


Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai


Jonas Ūbis

Share |
Viena labiausiai lauktų šios vasaros kino premjerų – Ridley Scotto „Prometėjas“. Esu senas šio režisieriaus gerbėjas, nors, prisipažinsiu, juo tapau ne iškart.

Scotto kiną mėgsta ir Rasa Paukštytė. Jos plunksnos režisieriaus portretas vadinasi „Išgelbėti katę“. Kritikė tiksliai apibrėžia vizionieriaus Scotto vietą ne tik šių dienų kine, bet ir masinėje kultūroje: „Scottas – kaip ir moralistas Spielbergas, pasakotojas Lucasas, politikierius Stone’as, kino romanistas Coppola – nėra masinės kultūros produktai, jie jos kūrėjai. Scottą iš šios draugijos išskiria nežabota pirmenybė vaizdams ir vos juntamas filosofinis kartėlis.“ Neabejoju, kad Paukštytės straipsnis padės ne tik geriau suprasti Scotto stilių, bet ir naująjį jo filmą.

 

Vasaros „Kinas“ pateikia ir daugiau progų susitikti su tikrais kino autoriais, priartėti prie jų kūrybos. Rūtos Birštonaitės tekstas apie belgų režisierę Chantal Akerman paskatins ieškoti jos filmų, prisiminti „Kino pavasaryje“ šiemet rodytas jos „Almajerio kvailystes“ ir atrasti ypatingą menininkę ir feministę. Tikiu, kad Ramūno Pronckaus parašytas Michaelo Fassbenderio portretas privers vėl grįžti prie gal matytų, o gal ir ne, bet tikrai išskirtinių aktoriaus filmų. O Izoldos Keidošiūtės tekstas – polemizuoti su autorės sukurtu gražuolės Keiros Knightley įvaizdžiu. Bet toks ir turi būti rašinių apie kino kūrėjus tikslas – priversti jų skaitytojus pasižiūrėti į jau matytus filmus kitaip, ieškoti tų, kurie dar nematyti.

 

Pastarųjų laukti skatina ir festivalių apžvalgos. Santa Lingevičiūtė buvo Kanuose, Živilė Pipinytė – Gdynėje, Narius Kairys – Andrejaus Tarkovskio festivalyje „Zerkalo“, kuris jau šešti metai vyksta vaizdinguose Rusijos miestuose Ivanove, Pliose ir Jurjevece. Ten rodomas autorinis kinas retai pasiekia mūsų kino teatrų ekranus. Vienintelė galimybė pamatyti tokius ir panašius filmus – Lietuvoje rengiami kino festivaliai. Feljetone „Ar festivaliams reikia sinefilų?“ Živilė Pipinytė svarsto, ar visi festivaliai turi savo veidą ir misiją, ar jų nėra pernelyg daug.

 

Kol festivaliai renka geriausius filmus, bent jau mūsų kino teatruose rodoma daug amerikiečių kino. Todėl Ramūnas Pronckus recenzuoja Josso Whedono „Keršytojus“, kuriuose galima susitikti su ne vienu komiksų mitologijos personažu, ir šiemet Kanus atidariusią Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“. Ją „Incognito Films“ rodytojai Lietuvoje žada išleisti rugpjūčio pradžioje (kadras iš šio filmo papuošė ir „Kino“ viršelį). Ieva Toleikytė rašo apie pernai geriausiu norvegų metų filmu paskelbtą Mariuso Holsto „Velnių salos karalių“, kurį dar taip pat bus galima pamatyti kino teatruose. „Namų kine“ Nijolė Andrijauskienė pristato du tikrai pas mus populiarius biografinius filmus: britės Phyllidos Lloyd „Geležinę ledi“ apie Margaret Thatcher, ją suvaidino Meryl Streep, ir kanadiečio Davido Cronenbergo „Pavojingą metodą“, čia psichoanalizės pradininkus Sigmundą Freudą, Carlą Gustawą Freudą ir Sabine Spielrein vaidina Viggo Mortensenas bei du šio „Kino“ herojai – Fassbenderis ir Knightley.

 

„Lietuvių filmoteka“ skirta daugumai studentiškų „Kino pavasario“ premjerų. Savo bendraamžių filmus straipsnyje „Su(pa)prastintas pasaulis“ kritiškai apsvarstė, pasvėrė ir įvertino Ieva Toleikytė. Recenzuodama videomenininko Deimanto Narkevičiaus vaidybinį debiutą „Draudžiami jausmai“, Živilė Pipinytė pabandė atsakyti į klausimą, kodėl jis nepavyko. Gediminas Kukta recenzuoja kito videomenininko Rudolfo Levulio filmą „Diskoteka“. Naujoms medijoms ir sankirtoms skirtą konferenciją bei kūrybines dirbtuves „Cross Media Zen“ savo puslapyje pristato „Media Desk Lietuva“.

 

Su „Kino pavasario“ konkursinės programos nugalėtoju režisieriumi Gregu Zglińskiu specialiai „Kinui“ kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis, o su žiuri nariu, rusų operatoriumi ir režisieriumi Pavelu Kostomarovu – Santa Lingevičiūtė. Kino istorikas iš JAV Raimundas Marius Lapas surinko žinių apie lietuvius, susijusius su animacinio kino klasiku Waltu Disney’umi. Pasirodo, jų ne taip ir mažai. Galime didžiuotis – net peliuką Mikį, Minę ir šunį Plutą piešė lietuviai.

 

Jūsų –

 

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.27 (995), 2012-07-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti