Praėjusio amžiaus pirmoji pusė pažymėta didžiuliu smurto protrūkiu, kurį skausmingai prisimena ir vis dar aprauda daugybė tautų. Kai kurios jų nukentėjo ypač smarkiai, patyrusios genocido – tautos naikinimo – siaubą. Pasaulyje akcentuojama Europoje vykusi Holokausto tragedija, jau tapusi afišine, o kitų tautų tragedijos nėra taip ryškiai akcentuojamos ar itin dažnai prisimenamos, kai kur netgi sutartinai nutylimos. Balandžio 24-oji yra diena, kurią itin skaudžiai prisimena armėnų tauta. Ne vien todėl, kad tą dieną prasidėjo kelerius metus trukęs sistemingas tautos naikinimas, bet ir dėl to, kad Turkijos valstybė, kuri tuomet vadinosi Osmanų imperija, iki šiol aklai neigia praeitį, kas dar labiau aitrina visai neseną žaizdą.

Balandžio 24 d. Armėnijos ambasada Lietuvoje sykiu suLietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Vilniaus Kongresų rūmuose surengė koncertą, skirtą armėnų genocido aukoms atminti. Be minėtojo Valstybinio simfoninio orkestro ir armėnų kilmės mūsų soprano Asmik Grigorian., dalyvavo trys svečiai iš Armėnijos – pianistas Armenas Babakhanianas, baritonas Gevorgas Hakobianas bei dirigentas Karenas Durgarianas.

Koncerto programa iš pirmo žvilgsnio atrodė parinkta gana eklektiškai: dominavo skirtingų laikotarpių, stilistikų, turinio armėnų kompozitorių kūriniai, o į šių opusų tarpą turėjo įsikomponuoti Giuseppe Verdi (1813–1901), Balio Dvariono (1904–1972) bei Giedriaus Puskunigio (g. 1972) darbai. Vis dėlto šie kūriniai tarpusavyje derėjo. Ko gero, pagrindinė to priežastis – skausmo, ilgesio nuotaikos, ryškiau ar blausiau pasigirdusios visuose kūriniuose, taip pat stiprių, ekspresyvių emocijų gausa.

Renginys pradėtas G. Puskunigio kūriniu sopranui ir styginių orkestrui „Asmik pavana“ (2009). Kūriniui būdinga paprasta, tonali harmonija bei itin ryški melodinė linija, iš pradžių atliekama violončelės solo, paskui pakartojama soprano. Kompozitorius įdomiai įvedė melodiją: pirmąsyk ją atlieka violončelė, kuri tembro prasme yra gimininga akompanuojantiems styginiams, dėl to melodijos pradžia tarsi išnyra iš harmoninio sluoksnio, o sopranas melodiją pradeda mormorando, šitaip iš pradžių slėpdamas tembrinį kontrastą. „Aštrių kampų“ paslėpimas, melodinis bangavimas šiam kūriniui leido suskambėti nepaprastai aptakiai, dėl savo nuotaikos, o nemaža dalimi ir dėl paties vakaro nuotaikos, sukeldamas aliuzijas į lamento. Nors „Asmik pavana“ buvo vienintelis koncerte skambėjęs XXI a. parašytas kūrinys, savo estetika jis turbūt labiausiai priartėjo prie lyrinio romantizmo.

Po „Asmik pavanos“ skambėjusi kompozitoriaus B. Dvariono Dalios arija iš operos „Dalia“ (1958) klausytoją nukėlė į kiek kitokią stilistinę erdvę. Tai žinomas, klasikinio lietuvių sopranų repertuaro dalimi tapęs opusas. Dėl to iškilo klausimas: ar ši konkreti arija su savo turiniu buvo pasirinkta atsižvelgiant į koncerto progą, ar, kaip dažnai būna, pasirinktas klasikinis, kone visoms progoms tinkantis kūrinys? Kad ir kaip ten būtų, Dalios arija savo nuosaikia stilistika atspindėjo renginio nuotaiką, be to, suteikė progą pasiklausyti puikaus Grigorian vokalo. Vienintelė, bet ne itin ryški blogybė buvo dinaminio balanso trūkumas orkestre: pučiamųjų grupės vietomis skambėjo kiek per ryškiai, užgoždamos kitas linijas, trūko nuoseklesnės dinamikos.

Trečiasis koncerte skambėjo Jago monologas iš Verdi operos „Otelas“ (1887). Tai jau tikros pasaulinės klasikos opusas, tinkantis „visiems gyvenimo atvejams“. Paties kūrinio pasirinkimas turinio prasme privertė dvejoti, bet itin dramatiškas G. Hakobiano atlikimas dvejones nustelbė ir atmetė.

Didžioji koncerto dalis buvo skirta armėnų kompozitorių muzikai. Skambėjo Aramo Chačaturiano (1903–1978) Adagio iš baleto „Spartakas“ (1958), beje, orkestro atliktas, Komitaso Vardapeto (1869–1935) „Krunk“ sopranui ir styginių orkestrui, Aršako arija iš Tigrano Čukhadžiano (1837–1898) operos „Aršakas II“ (1868), Anušos išprotėjimo scena iš Armeno Tigraniano (1897–1950) operos „Anuša“ (1912) bei Arno Babadžaniano (1921–1983) Herojinė baladė fortepijonui ir orkestrui (1950).

Reikia pasakyti, kad visi trys solistai – A. Grigorian, G. Hakobianas ir A. Babachanianas – leido išgirsti tikrai profesionalų muzikos atlikimą. A. Grigorian atlikta Anuš arija buvo vienas stipriausių koncerto numerių – atlikėja ne tik pati įsijautė į aštrią emocijų kaitą, bet ir sugebėjo tai labai ekspresyviai perteikti publikai. Šis kūrinys buvo bene stipriausias emociškai, savotiška koncerto kulminacija. Puikiai, beje, šiame kūrinyje skambėjo fleita, reikėtų pasakyti, kad ja grojusio atlikėjo muzikavimas atkreipė į save dėmesį ir kituose kūriniuose.

Hakobianas publikai pademonstravo profesionalų ir labai emocionalų muzikos atlikimą. Baritonas koncerte atliko tik du kūrinius. Jago monologas suskambėjo be priekaištų, bet Aršako monologo pabaigoje solistą turbūt kiek išblaškė pernelyg entuziastingai nusiteikusi publika, todėl jo ir orkestro pabaigos, deja, nesutapo.

Pianistas A. Babachanianas publikai pademonstravo puikią techniką, patrauklią interpretaciją, jautrumą dinamikai, kontrastiniams pasikeitimams, taip pat polinkį į teatrališkumą. Vis dėlto pagrindinė iškilusi problema buvo keli akivaizdūs solisto ir orkestro išsiskyrimai bei dinamiškai iki galo nesutvarkyta pabaiga. Tai nebuvo vienintelė orkestro atlikimo bėda. Ne viename kūrinyje gana ryškiai trūko balanso tarp instrumentų grupių, ką galbūt lėmė mažas repeticijų kiekis. Vis dėlto dirigentas K. Durgarianas sugebėjo atskleisti klausytojų ausiai  negirdėtų armėniškų kūrinių emocinę stilistiką, nuotaiką.

Būtinai norėčiau atkreipti dėmesį į ypač ryškią koncerto publiką. Nors buvo nemažai armėnų kilmės klausytojų, esu tikra, kad ne vienas koncerto metu suskambėjęs telefono skambutis (o jų buvo netgi labai ne vienas), ypač blaškęs A. Grigorian per pirmą kūrinį, priklausė kviestiniams klausytojams. Matyt, vertėtų paminėti ir mažus vaikus, akivaizdžiai ne savo valia atvestus į koncertą, nuobodulį bandančius išsklaidyti šokant ar šnekinant tėvus, ir labai saldainių išalkusius, popierėliais čežinančius suaugusius žiūrovus. Publikos entuziazmas koncerto metu tiesiog veržėsi per kraštus – aplodismentai pasigirsdavo dirigentui nespėjus nuleisti batutos ar G. Hakobianui dainuojant paskutinę Aršako arijos natą. Puiku, kad žmonės domisi muzika, bet būtų dar puikiau, jei jie pagaliau atsiribotų nuo savo provincialumo ir suprastų, kaip reikia elgtis koncertų salėse.

Renginys nepraėjo be nedidelių nesklandumų scenoje, bet tie trūkumai nebuvo labai dideli ir neerzino ausies. Visas nuodėmes išpirko nebanalus, emocionalus atlikimas, Lietuvos koncertų salėse negirdėta programa. Armėnų genocido aukoms paminėti skirtas koncertas buvo ne tik gražus gestas, bet ir įdomus renginys. 

„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04