Praėjusio amžiaus pirmoji pusė pažymėta didžiuliu smurto
protrūkiu, kurį skausmingai prisimena ir vis dar aprauda daugybė tautų. Kai
kurios jų nukentėjo ypač smarkiai, patyrusios genocido – tautos naikinimo –
siaubą. Pasaulyje akcentuojama Europoje vykusi Holokausto
tragedija, jau tapusi afišine, o kitų tautų tragedijos nėra taip ryškiai
akcentuojamos ar itin dažnai prisimenamos, kai kur netgi sutartinai nutylimos.
Balandžio 24-oji yra diena, kurią itin skaudžiai prisimena armėnų tauta. Ne
vien todėl, kad tą dieną prasidėjo kelerius metus trukęs sistemingas tautos
naikinimas, bet ir dėl to, kad Turkijos valstybė, kuri tuomet vadinosi Osmanų
imperija, iki šiol aklai neigia praeitį, kas dar labiau aitrina visai neseną
žaizdą.
Balandžio 24 d. Armėnijos ambasada Lietuvoje sykiu suLietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Vilniaus Kongresų rūmuose surengė koncertą, skirtą armėnų genocido aukoms atminti. Be minėtojo Valstybinio
simfoninio orkestro ir armėnų kilmės mūsų soprano Asmik Grigorian., dalyvavo trys svečiai iš Armėnijos – pianistas Armenas
Babakhanianas, baritonas Gevorgas Hakobianas bei dirigentas Karenas Durgarianas.
Koncerto programa iš pirmo žvilgsnio atrodė parinkta gana
eklektiškai: dominavo skirtingų laikotarpių,
stilistikų, turinio armėnų kompozitorių kūriniai, o į šių opusų tarpą turėjo įsikomponuoti Giuseppe Verdi
(1813–1901), Balio Dvariono (1904–1972) bei Giedriaus Puskunigio (g. 1972)
darbai. Vis dėlto šie kūriniai tarpusavyje derėjo. Ko gero, pagrindinė to
priežastis – skausmo, ilgesio nuotaikos, ryškiau ar blausiau pasigirdusios
visuose kūriniuose, taip pat stiprių, ekspresyvių emocijų gausa.
Renginys pradėtas G. Puskunigio kūriniu sopranui ir styginių
orkestrui „Asmik pavana“ (2009). Kūriniui būdinga paprasta, tonali harmonija
bei itin ryški melodinė linija, iš pradžių atliekama violončelės solo, paskui
pakartojama soprano. Kompozitorius įdomiai įvedė melodiją: pirmąsyk ją atlieka
violončelė, kuri tembro prasme yra gimininga akompanuojantiems styginiams, dėl
to melodijos pradžia tarsi išnyra iš harmoninio sluoksnio, o sopranas melodiją
pradeda mormorando, šitaip iš pradžių slėpdamas tembrinį kontrastą. „Aštrių
kampų“ paslėpimas, melodinis bangavimas šiam kūriniui leido suskambėti
nepaprastai aptakiai, dėl savo nuotaikos, o nemaža dalimi ir dėl paties vakaro
nuotaikos, sukeldamas aliuzijas į lamento.
Nors „Asmik pavana“ buvo vienintelis koncerte skambėjęs XXI a. parašytas
kūrinys, savo estetika jis turbūt labiausiai priartėjo prie lyrinio romantizmo.
Po „Asmik pavanos“ skambėjusi kompozitoriaus B. Dvariono
Dalios arija iš operos „Dalia“ (1958) klausytoją nukėlė į kiek kitokią
stilistinę erdvę. Tai žinomas, klasikinio lietuvių sopranų repertuaro dalimi
tapęs opusas. Dėl to iškilo klausimas: ar ši konkreti arija su savo turiniu
buvo pasirinkta atsižvelgiant į koncerto progą, ar, kaip dažnai būna,
pasirinktas klasikinis, kone visoms progoms tinkantis kūrinys? Kad ir kaip ten
būtų, Dalios arija savo nuosaikia stilistika atspindėjo renginio nuotaiką, be
to, suteikė progą pasiklausyti puikaus Grigorian vokalo. Vienintelė, bet ne
itin ryški blogybė buvo dinaminio balanso trūkumas orkestre: pučiamųjų grupės
vietomis skambėjo kiek per ryškiai, užgoždamos kitas linijas, trūko
nuoseklesnės dinamikos.
Trečiasis koncerte skambėjo Jago monologas iš Verdi
operos „Otelas“ (1887). Tai jau tikros pasaulinės klasikos opusas, tinkantis
„visiems gyvenimo atvejams“. Paties kūrinio pasirinkimas turinio prasme
privertė dvejoti, bet itin dramatiškas G. Hakobiano atlikimas dvejones nustelbė ir
atmetė.
Didžioji koncerto dalis buvo skirta armėnų kompozitorių
muzikai. Skambėjo Aramo Chačaturiano (1903–1978) Adagio iš baleto „Spartakas“
(1958), beje, orkestro atliktas, Komitaso Vardapeto (1869–1935) „Krunk“
sopranui ir styginių orkestrui, Aršako arija iš Tigrano Čukhadžiano (1837–1898) operos „Aršakas II“ (1868), Anušos išprotėjimo scena iš Armeno Tigraniano (1897–1950) operos „Anuša“ (1912) bei Arno Babadžaniano (1921–1983) Herojinė
baladė fortepijonui ir orkestrui (1950).
Reikia pasakyti, kad visi trys solistai – A. Grigorian, G. Hakobianas ir A. Babachanianas – leido išgirsti tikrai profesionalų muzikos
atlikimą. A. Grigorian atlikta Anuš arija buvo vienas stipriausių koncerto
numerių – atlikėja ne tik pati įsijautė į aštrią emocijų kaitą, bet ir sugebėjo
tai labai ekspresyviai perteikti publikai. Šis kūrinys buvo bene stipriausias emociškai,
savotiška koncerto kulminacija. Puikiai, beje, šiame kūrinyje skambėjo fleita,
reikėtų pasakyti, kad ja grojusio atlikėjo muzikavimas atkreipė į save dėmesį
ir kituose kūriniuose.
Hakobianas publikai pademonstravo profesionalų ir labai
emocionalų muzikos atlikimą. Baritonas koncerte atliko tik du kūrinius. Jago
monologas suskambėjo be priekaištų, bet Aršako monologo pabaigoje solistą turbūt
kiek išblaškė pernelyg entuziastingai nusiteikusi publika, todėl jo ir orkestro
pabaigos, deja, nesutapo.
Pianistas A. Babachanianas publikai pademonstravo puikią
techniką, patrauklią interpretaciją, jautrumą dinamikai, kontrastiniams
pasikeitimams, taip pat polinkį į teatrališkumą. Vis dėlto pagrindinė iškilusi problema
buvo keli akivaizdūs solisto ir orkestro išsiskyrimai bei dinamiškai iki galo
nesutvarkyta pabaiga. Tai nebuvo vienintelė orkestro atlikimo bėda. Ne
viename kūrinyje gana ryškiai trūko balanso tarp instrumentų grupių, ką galbūt lėmė mažas repeticijų kiekis. Vis dėlto dirigentas K. Durgarianas
sugebėjo atskleisti klausytojų ausiai negirdėtų armėniškų kūrinių emocinę
stilistiką, nuotaiką.
Būtinai norėčiau atkreipti dėmesį į ypač ryškią koncerto publiką.
Nors buvo nemažai armėnų kilmės klausytojų, esu tikra, kad ne vienas koncerto
metu suskambėjęs telefono skambutis (o jų buvo netgi labai ne vienas), ypač
blaškęs A. Grigorian per pirmą kūrinį, priklausė kviestiniams klausytojams. Matyt,
vertėtų paminėti ir mažus vaikus, akivaizdžiai ne savo valia atvestus į
koncertą, nuobodulį bandančius išsklaidyti šokant ar šnekinant tėvus, ir labai
saldainių išalkusius, popierėliais čežinančius suaugusius žiūrovus. Publikos
entuziazmas koncerto metu tiesiog veržėsi per kraštus – aplodismentai
pasigirsdavo dirigentui nespėjus nuleisti batutos ar G. Hakobianui dainuojant
paskutinę Aršako arijos natą. Puiku, kad žmonės domisi muzika, bet būtų dar
puikiau, jei jie pagaliau atsiribotų nuo savo provincialumo ir suprastų,
kaip reikia elgtis koncertų salėse.
Renginys nepraėjo be nedidelių nesklandumų scenoje, bet
tie trūkumai nebuvo labai dideli ir neerzino ausies. Visas nuodėmes išpirko
nebanalus, emocionalus atlikimas, Lietuvos koncertų salėse negirdėta programa. Armėnų genocido aukoms paminėti skirtas koncertas buvo ne tik gražus gestas, bet ir įdomus renginys.