Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Lietuvių mitologija operoje vaikams


LNOBT premjera - Jono Tamulionio opera „Bruknelė“


Jūratė Katinaitė

Share |
Scena iš operos „Bruknelė“.
M. Aleksos nuotrauka
Žmogus keistai sukurtas. Regis, vaikystė visada šalia, ne tik sapnuose. Atsitiktinis praeivis, koks nors žodis ar kvapas gali akimirksniu sugrąžinti į seniai tau užvertą vaikystės pasaulį. Mintyse gali vėl patirti anuometines baimes ir stebuklus. Tačiau dabar niekaip nepavyksta pajusti tokių pat kerų. Gali žiūrėti ten pat, atsidurti panašiose situacijose, tačiau nematai stebuklo, ir tiek. Patirties akiniai stipriai priaugę. Kas nors, tavo manymu, labai tinkamo vaikams, jų visiškai nejaudina. O štai kas mažuosius pavergia, tau gali pasirodyti neišradinga ir nuobodu.


Ryškiausias pavyzdys galėtų būti BBC sukurti teletabiai, pergalingai užvaldę pačius mažiausius televizijos žiūrovus visur, kur tik serialas buvo rodytas. Vadinasi, yra suaugusiųjų, kurie sugeba matyti vaiko, net kūdikio akimis. Aš tokių galių neturiu. Pamenu, prieš keliolika metų ieškodama kalėdinių dovanų pamačiau norvegišką lėlę - tokį liaudišką klouną. Linksmai išsišiepusiam vyrukui galėjai lankstyti rankas ir kojas net per kelius ir alkūnes. „Štai koks žavingas Peras“, - akimirksniu pakrikštijau pirmu į galvą šovusiu norvegišku vardu. Lėlė buvo išties puiki, dar su nuolaida. Nedvejodama nupirkau dvi, jau įsivaizduodama, kaip nudžiuginsiu mažametį sūnėną ir keleriais metais vyresnę draugės dukrą. Abiejų reakcija buvo vienoda, jie dar buvo per maži, kad nuslėptų nusivylimą ir mandagiai šypsotųsi. Žvelgiau į hipnotizuojančią Pero šypseną, ryškius skruostus, margaspalvius rūbus, šelmiškai užvožtą skrybėlę ant nepaklusnių šviesių plaukučių ir niekaip nesupratau, kodėl ta šypsena nehipnotizuoja naujųjų Pero šeimininkų? Tačiau laikui bėgant abejuose namuose Peras išsikovodavo vis geresnę vietą. Kiti žaisliukai tapę „išaugtiniais“ iškeliaudavo pas mažesnius vaikus, o štai Peras kaskart pasitikdavo įspūdinga šypsena, kai aplankydavau ir vienus, ir kitus namus. Jis ir šiandien ten šypsosi. Dabar jau žinau kodėl. Tiedu vaikai augdami artėjo prie manojo regėjimo.

 

Štai kodėl, mano manymu, „7md“ prašovė, užsakiusios man recenzuoti kovo 20, 21 d. įvykusią LNOBT premjerą - Jono Tamulionio operą vaikams „Bruknelė“ (pagal Martyno Vainilaičio mitologizuotą pasaką), kurią pastatė režisierius Gytis Padegimas. Bijau, kad mano apsamanoję akiniai vėl ką nors nevaikiškai rodė, tad rizikuoju būti nesuprasta mažųjų LNOBT žiūrovų. Laimė, vaikai „7md“ neskaito, nors ką gali žinoti. Tačiau galbūt skaito tėveliai ir mokytojai, tuomet su jais ir padiskutuosime.

 

Norėdama apsidrausti labai atidžiai išklausiau dviejų eksperčių - pirmokės ir ketvirtokės – nuomones po spektaklio. Jeigu að bûèiau paklausta, kas man labiausiai patikko, atsakyčiau, - kostiumai. Tačiau mažieji žiūrovai yra idealiausi statytojų adresatai. Jie neišskiria artisto, personažo ir kostiumo, todėl niekada nepasakys, kad patiko kostiumas. Jie pasakys, kad patiko Saulė, Bruknelė, Dzingutis, bet nepatiko Laumė Žydrūnė. Nieko nuostabaus, juk ji šiame spektaklyje bloga, nors ją įkūnijusi Inesa Linaburgytė vaidino ryškiausiai, o jos kostiumas - vienas įspūdingiausių. Todėl daugiausiai ovacijų skirčiau dailininkei Birutei Ukrinaitei už įsimintinus kostiumus. Kiekvienas originalus, bet visuma labai vieninga, kurianti fantastišką pasaulį.

 

Scenografija tokio vienareikšmiško įspūdžio nepaliko. Idėja gera, bet jos išpildymas pasirodė grubokas, kaip ir pagrindinis komponentas - didžiulis voratinklis. Visą pirmąjį veiksmą taikiausi su jo sunkiasvoriškumu. Juk voratinklis yra vienas trapiausių ir subtiliausių gamtos kūrinių. Pasakose jis turi net stebuklingų galių, tuo tarpu spektaklyje akivaizdus ir masyvus voratinklio medžiagiškumas vis nukreipdavo dėmesį ir provokavo mintyse jį paploninti ir sugrakštinti.

 

„Bruknelėje“ pirmąsyk panaudoti naujieji scenos įrenginiai. Vaikai išties nuščiūva, kai pakyla „žemė“ ir iš po jos išauga medinis žirgelis, kuriuo Dzingutis išjoja parnešti Bruknelei žiedo. Man didesnį įspūdį padarė pats medinis žirgelis, ant kurio besisupdamos užaugo ištisos senolių ir vaikaičių kartos. Net patys mažiausi žiūrovai atpažino savo mielą kasdienį žaisliuką. Jei jis būtų nusileidęs „iš dangaus“, įspūdis būtų toks pat. Na, iš po žemių, tai iš po žemių. Galbūt tai kaip nors susiję su mitologija, kurią šioje pasakaitėje išradingai ir išmintingai pasitelkė M. Vainilaitis. Tačiau mano, deja, nebevaikiškas ir ne toks patiklus protas kyštelėjo mintį, kad tokį sprendimą galbūt padiktavo ne meniniai siekiai, o poreikis pademonstruoti naująsias LNOBT scenos galimybes, kurias, tiksliau, joms išleistas lėšas, žiniasklaida narpliojo net kriminaliniuose skyreliuose.

 

Nesužavėjo ir vaizdo projekcijos (dailininkas Simonas Glinskis). Ne jų kokybė, o būtinybė. Jei jau spektaklio kūrėjai nusprendė kurti televizijos persisotinusiai mažajai kartai spektaklį senosiomis teatrinėmis priemonėmis (už ką labai sveikinu), tai kompiuterinės grafikos visai nebūtume pasigedę. Verčiau jau daugiau užduočių būtų gavęs šviesų dailininkas Levas Kleinas.

 

Režisieriaus Gyčio Padegimo meninė rega, matyt, nėra labai nutolusi nuo vaikiško požiūrio, nes jis sugebėjo suvaldyti sceninį vyksmą taip, kad mažoji publika netriukšmaudama ir nesiblaškydama sekė įvykius scenoje. O juk pirmasis veiksmas truko 50 minučių. Net Verdi iš savo žiūrovų nereikalauja tiek kantrybės. Tiesa, antrame veiksme veiksmo dinamika dar sustiprėjo ir jaunesnioji mano konsultantė ėmė nervintis, vis tampydama mamai rankovę: „Ar tu viską supranti?“ Tiesą sakant, ir man nelengva buvo susekti visas batalijas, o jei nebūčiau perskaičiusi pasakos, vargu ar būčiau galėjusi operatyviai pagelbėti savo sutrikusioms ekspertėms. Nekaltinu režisieriaus, nes operoje yra vienintelis - muzikinis - laikas, ir jis statytojams tampa nepermaldaujama duotybe. Žūtbūt turi sutalpinti visus įvykius.

 

Šią užduotį galėtume peradresuoti kompozitoriui Jonui Tamulioniui, bet ir jį galima pateisinti. Juk tai opera vaikams, kurios trukmė ribota. Tad lieka priminti tėveliams ir mokytojams, kad vaikus šiam spektakliui reikėtų parengti iš anksto, paskaityti išskirtinio kalbos grožio M. Vainilaičio pasakaitę, pasiaiškinti, ką reiškia monas, paralius, nakšiukai, barzdukai...

 

Nepaisant vizualiųjų spektaklio pranašumų ir trūkumėlių, didžiausias išbandymas vis dėlto teko kompozitoriui. J. Tamulionis ėjo savo seniai prasiskintu taku, neslystelėjo nei popmuzikos pusėn, kuri dabar karaliauja vaikiškuose spektakliuose ir koncertuose, nei sugalvojo kokią nors adaptuotą vaikams šiuolaikinės muzikos kalbą. Paradoksalu, bet „Bruknelės“ muzikos neišeina aptarti vientisai, tiesiog tenka kalbėti apie orkestrinę ir vokalinę veikalo puses. Tad štai orkestro audinys čia gana išradingas, įdomus ir skambus. Kompozitorius jau ne sykį įrodė savo meistriškumą, puikų styginių instrumentų specifikos išmanymą ir gebėjimą ją išnaudoti. Sykiu jis ir polifonijos, poliritmijos meistras. Įdomesniems charakteriams ir situacijoms kurti pasitelkti mediniai pučiamieji, o batalinėse scenose išsiskleidžia mušamieji.

 

Orkestras tai šėlsta, žaižaruoja, tai paslaptingai mirguliuoja. Regis, pastatymo muzikiniam vadovui, dirigentui Robertui Šervenikui ši partitūra irgi patiko ir jis su užsidegimu ryškino kontrastus, kūrė skaidrią lyriką ir batalijų gaudesį.

 

O štai vokalinė pusė tokių patyrimų nesuteikė. Lyrinių herojų - Bruknelės ir Dzingučio - vokalinės charakteristikos gana nuobodžios, jų liaudiškai romantiškas melodingumas tarytum atklydęs iš Vytauto Klovos prieš pusšimtį metų rašytų operų. To pojūčio neslopina nei melodijų tonalumo vengimas, nei įmantri polifonija (Bruknelės ir Dzingučio duetas 1 v. pradžioje). Įspūdžio nepagerino ir atlikėjai, forsavę vokalą. Abi Bruknelės - Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek - dailiai aprengtos ir judesiu paryškinančios moteriškumą (choreografė Agnija Šeiko) daugiau glostė akį, nei ausį. Šiam personažui reikėtų paieškoti skaidresnių, šviesesnių vokalo spalvų. Kęstučio Alčiauskio Dzingutis - būtent toks svajingas, lyriškas herojus, skaidraus tembro tenoras. Tačiau jau pirmajame išoriškai paprastame, tačiau klastingame duete (intensyvi kantilena aukštame registre) ėmė stigti vokalinės ištvermės. Edmundo Seiliaus sukurtas šis personažas vokališkai tvirtesnis, bet matyti, kad ir iš jo ši partija reikalauja nemažai pastangų.

 

Kur kas spalvingesnės laumių, raganų, paralių ir monų charakteristikos, nors klausydamas imi ilgėtis kažkokio vokalinio gaivumo. Netgi atsėlina jausmas, tarytum ši opera sukurta prieš kokius 20 metų. Blogiui atstovaujantys personažai kuriami pasitelkiant atonalumą, melodeklamaciją, o geriesiems burtininkams pasirinkta kiek kampuota kantilena. Labiausiai įstrigo ir intrigavo Inesos Linaburgytės aktyvi, kibirkščiuojanti Laumė Žydrūnė. Taip pat įsidėmėtinas Arūno Malikėno komiškas Perkūnas Dundulis, Liudo Norvaišo elegantiškas Monas Miškinis, Jovitos Vaškevičiūtės išmintį ir erotiką spinduliuojanti Ragana Piesta.

 

Daug dėmesio kompozitorius skyrė chorams. Jų nemažai, kai kurie labiau žanriniai, bet vyrauja monumentalūs, įmantriai polifoniški, sakyčiau, oratoriniai chorai.

 

Po spektaklio viena mano eksperčių - ketvirtokė - paklausta, ar jai patiko, pakiliai išdrožė: „Man ne patiko, man LABAI patiko.“ O praėjus savaitei po spektaklio jaunesnioji ėmė prašyti mamos dar sykį nuvesti ją į „Bruknelę“. Ar gali būti sėkmingesnis meno kūrinio įvertinimas nei noras jį dar sykį pamatyti ar išgirsti? Tad, mieli „Bruknelės“ kūrėjai ir atlikėjai, jei jus žeidžia kuris nors šio teksto sakinys, pamirškite jį ir perskaitykite tik paskutinę pastraipą. Galiu tik palinkėti kuo daugiau tokių nuoširdžių ir atvirų žiūrovų.


„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Andrėja, 2010-04-06 09:34

Savo knygų lentynoje jau paruošiau vietą J. Katinaitės recenzijų rinktinei.

to sal, 2010-04-05 22:37

Tai reiktu tekstu daugiau paskaityti...

sal, 2010-04-05 13:04

Nemaciau spektaklio, bet is teksto susidariau pakankamai issamu ispudi. Retenybe.

jona, 2010-04-03 17:10

Kaip pasakytų mano jauniausia anūkė Gabė- žiauriai žaismingai parašyta...

654, 2010-04-03 12:47

super tekstas, Katinaite puiki ir gili kaip visada.
bet kad dail darbas cia skoningas, sunku sutikti.)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti