Jame savo įgytą profesinį meistriškumą su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) demonstravo jau 20 metų Vokietijoje gyvenanti ir besidarbuojanti smuikininkė Dalia Stulgytė Drezdeno simfoninio orkestro Schmalenberg, koncertmeisterė, prieš porą metų pelniusi garbingą KM (Kammermusiker) titulą, kuriuo nuo seno apdovanojami šalies muzikinei kultūrai ypač nusipelnę atlikėjai. Antroje koncerto dalyje jai talkino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros docentė, aktyviai koncertuojanti pianistė Aleksandra Žvirblytė. Kaip ir priklauso pirmam koncertų serijos renginiui, pradžioje įkvėptai ir informatyviai pasisakė Lietuvos muzikų rėmimo fondo atstovas, muzikologas Vaclovas Juodpusis, po kalbos jis suteikė žodį Lietuvos Respublikos kultūros ministrui Remigijui Vilkaičiui, šis pasveikino susirinkusius nemažiau pakiliai. Koncertą toliau ėmęsis vesti dirigentas profesorius D. Katkus linksmino gausiai susirinkusius klausytojus. Antai koncerto pirmoje pusėje be problemų, lanksčiai skambėjusi Luigi Boccherini nedidukė simfonija D-dur buvo dedikuota, pasak pranešėjo, gausiai susirinkusiems „Vagos“ leidyklos darbuotojams, o Johano Sebastiano Bacho Koncerto smuikui ir styginių orkestrui Nr. 1 a-moll, BWV 1041, traktuotę smuikininkė paskyrė į koncertą atėjusiam 80-metį švenčiančiam mūsų šviesuliui Justinui Marcinkevičiui. Vos nuskambėjus paskutiniams Bacho muzikos garsams, D. Stulgytė jam įteikė gėlių puokštę. Visą vakarą vyravo šventiška, pakili nuotaika (kai kam dirigento laidomi sąmojai atrodė itin juokingi), ją paryškino po pertraukos saldžiai maloniai pagriežtas Nino Rotos (1911-1979) keturių dalių Koncertas styginiam orkestrui. Kam patinka labiau pramoginė muzika, galėjo pasidžiaugti jos teikiamomis grožybėmis.

Koncertą užbaigė virtuoziškas Felixo Mendelssohno-Bartholdy Koncertas smuikui, fortepijonui ir styginių orkestrui d-moll. Profesionalams gerai žinoma sudėtinga šios bažnyčios akustika (o gal ir mikrofonų išdėstymas turėjo įtakos skambesiui), ypač nepatogi pianistams, nes ryškiai skambantys garsai tarsi išsilaksto po visą erdvę, o greiti, veržlūs pasažai susilieja į vieningą masę, apsunkino patogų ir aiškų šio kūrinio girdėjimą. Galima pagirti stiprias profesionales virtuozes D. Stulgytę Schmalenberg ir A. Žvirblytę, jos įdėjo tikrai daug pastangų ir sugebėjo sinchroniškai atlikti nepaprastai greitus pasažus, ypač Koncerto trečioje dalyje Allegro molto. Lengviau turėjo būti solistėms girdėti viena kitą lėtoje antroje koncerto dalyje (Adagio), bet ir ten labai trukdė akustinės problemos, nes fortepijono garsai buvo šviesesni, skambesni, juos „nešė“ į salę, o smuiko tembras atrodė daug blankesnis, jo skambesiai „neskrido“ į erdvę; gaila, nes D. Stulgytė frazavo profesionaliai.  

Koncerto kulminacija, ko gero, tapo trumpas, smagus ir veržlus, net virtuoziškas Felikso Bajoro „Šokis“, kurį Dalia ir Aleksandra duetu pagrojo bisui.

Aldona Eleonora Radvilaitė

„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02