Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Testamentas iš Terezino


Apie muziką koncentracijos stovykloje. Holokausto aukų atminimo dienai


Michael Lahr

Share |
Viktor Ullmann
Michaelis Lahras yra „Elysium - Between Two Continents“ (tęstinės Eliziejaus menų akademijos) programų direktorius. Šios programos misija - skatinti meninį ir akademinį dialogą tarp JAV ir Europos, ypač vokiškai kalbančių šalių, ir kovoti prieš rasizmą, antisemitizmą ir diskriminaciją meno priemonėmis.

 

Nuo 1983 m. veikianti Eliziejaus akademija yra pristačiusi daug teatro spektaklių, operų, koncertų, paskaitų ir parodų. Nuo 1995 m. speciali Eliziejaus akademijos misija yra atskleisti ir pristatyti XX a. vidurio fašistinių režimų persekiojamų, ištremtų ar nužudytų menininkų kūrinius. Tarp tokių kompozitorių - Viktoras Ullmannas (jo operą „Atlantidos imperatorius“ Eliziejaus akademija pastatė Niujorko Guggenheimo muziejuje) ir Ernstas Krenekas (jo operą „Pasitikėjimo kaina“ Eliziejaus akademija pastatė Niujorke ir Italijoje). Eliziejaus akademija rengia kasmetinį meno festivalį Bavarijoje, Tarptautinę vasaros akademiją jauniems dainininkams.

 

Muzika ir getas, muzika ir koncentracijos stovykla iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinami dalykai. Ir vis dėlto daugelyje getų ir stovyklų muzikinis gyvenimas vyko: Szymono Pullmanno vadovaujamas simfoninis orkestras dažnai koncertuodavo Varšuvos gete; Vilniaus gete Žydų vyresniųjų taryba dar net 1943 metais suorganizavo muzikos konkursą. Daug liaudies dainų, dažnai sukurtų jidiš kalba, gimė getuose ir koncentracijos stovyklose. Viena tokių yra vadinamoji „Pelkių kareivių daina“ („Moorsoldatenlied“), gimusi Biorgermoro (Börgermoor - liet. Biorgerio pelkė) koncentracijos stovykloje, tekstą jai sukūrė darbininkų kilmės poetas Johannas Esseris, o melodiją parašė Rudi Goguelis. Šią dainą išgarsino Hansas Eisleris ir Ernstas Buschas, būdami tremtyje Londone, jie sukūrė savą šios dainos versiją. Galima paminėti ir mergaičių chorą iš Aušvico, kuriam vadovavo Alma Rosé, Gustavo Mahlerio dukterėčia. Buchenvalde kaliniai turėjo progos klausytis prancūzų violončelininko Maurice'o Hewitto vadovaujamo styginių instrumentų kvarteto. O Hewitto žemietis, kompozitorius Olivier Messiaenas Gerlico kalėjime sukūrė „Kvartetą laiko pabaigai“ („Quatuor pour la fin du temps“). Neseniai pasirodė išsamus Guido Facklerio veikalas, skirtas muzikos fenomenui koncentracijos stovyklose („Lagerio balsas. Muzika koncentracijos stovykloje. Kasdienybė ir kalinių kultūra koncentracijos stovyklose nuo 1933 iki 1936“).

 

Niekšingoje nacių sukurtoje naikinimo mašinoje Terezinas suvaidino ypatingą vaidmenį. Tai buvo propagandos instrumentas slepiant visuotinį žydų tautos naikinimą. Lucy Dawidowicz žodžiais tariant, tai buvo „baltas melas, kad užmaskuotų juodąjį“. Terezinas turėjo būti pavyzdinis getas, kad pasauliui galėtų parodyti, jog žydų vežimas į vadinamuosius darbo lagerius Rytuose būtent ir yra tik perkraustymas, o ne kelias į sunaikinimą. Į Tereziną buvo surinkti garsūs žmonės ir Pirmojo pasaulinio karo veteranai žydai.

 

Terezino muzikinė veikla išsiskiria tuo, kad ji tarnavo išskirtinai propagandos tikslams. Antroji Terezino muzikinio gyvenimo ypatybė - tai didelė aukščiausios klasės menininkų koncentracija: Karelas Ančerlas, vėliau tapęs Čekijos filharmonijos muzikos direktoriumi, pianistė Juliette Arãnyi, bosas Karelas Bermanas, dirigentai Robertas Brockas ir Peteris Deutschas, tenoras Davidas Grünfeldas, pianistė Alice Herz-Sommer (Viktoras Ullmannas dedikavo jai savo Ketvirtąją fortepijono sonatą, jai šiuo metu jau 106 metai, ji yra vyriausia Eliziejaus akademijos narė, savo bute Londone ji kasdien po tris valandas groja pianinu), violončelininkai Pavelas Klingas ir Egonas Ledečas, arfininkė Zuzana Ružičkova, dirigentas ir pianistas Rafaelas Schächteris, pianistė Edith Steiner-Kraus, kompozitoriai Pavelas Haasas, Gideonas Kleinas, Hansas Krãsas, Siegmundas Schulis ir Viktoras Ullmannas.

 

Iš dviejų pirmųjų išplaukia ir trečioji ypatybė: muzikinių renginių Terezine vyko neįprastai daug. Buvo rengiami kamerinės muzikos koncertai, fortepijono ir dainų vakarai, veikė net naujosios muzikos studija. Diriguojant Karlui Fischeriui buvo atlikta J. Haydno oratorija „Pasaulio sukūrimas“ bei F. Mendelssohno oratorija „Elijas“, o Rafaelis Schächteris išstudijavo G. Verdi „Requiem“ (toks pasirinkimas tikrai nėra neginčytinas, nes vis dėlto kalbame apie Romos katalikų gedulingas mišias žydų koncentracijos stovykloje).

 

Schächteris turėjo tris kartus imtis šio kūrinio. Pirmuosius du kartus beveik visi abiejų chorų dainininkai tik po vieno pasirodymo buvo išvežti į Rytus ir sunaikinti. Bet „Sizifas“ nepasidavė ir suorganizavo trečią dainininkų grupę, su kuria surengė 15 pasirodymų, vieną iš jų - kaip Gala koncertą Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komitetui, o koncerto organizatoriaus laurai atiteko Adolfui Eichmannui. Istorija ironiškai liūdna - nuteistieji myriop sudainavo savo pačių mirties dainą, o jų budeliai sėdėjo pirmoje eilėje. Bet šį koncertą kartu su knygos „Muzika Terezine“ autoriumi Joža Karasu galima traktuoti ir kaip paskutinę pasipriešinimo demonstraciją.

 

Taigi kyla klausimas, koks muzikos vaidmuo Terezino kaliniams. Leiskite pacituoti išgyvenusį geto kalinį Thomą Mandlį. Jis rašė: „Jau pats apsisprendimas veikti kultūros srityje demonstruoja pasipriešinimą - pasipriešinimą prieš nacionalsocialistų diktatūrą, teigiančią, jog žydai - ne žmonės, taigi negabūs tikrajai kultūrai. Kultūra reiškė protestą prieš neaprašomą vargą, prieš alkį kaip nuolatinę būseną, kuri grasė užvaldyti visą geto kalinių dvasinį gyvenimą, prieš piktavališką fizinę ir dvasinę prievartą, prieš perkimštus masinius barakus, prieš siaubingus pervežimus, kurių tikslo niekas nežinojo, bet vis dėlto suvokė kaip mirties grėsmę. Net ir antikos autorių citavimas originalo kalba buvo politinis nusikaltimas. Vis dėlto vadinamojo „laisvalaikio“ veiklos organizavimas atspindėjo subtilesnes ir labiau tiesiogines pasipriešinimo formas. Tekstais, paveikslais, pranešimais ir vaidinimais buvo pateikiamos tik vos užslėptos aktualijos. Biblinis žydų persekiotojas Hamanas pasirodė spektaklyje „Estera“ gestapininko uniforma ir riaumojo savo antisemitines neapykantos tiradas nuo improvizuotos scenos linksmai besiklausančiai publikai.“

 

Kultūrinė veikla palengvindavo sunkią kalinių dalią, pakeldavo geto gyventojų ūpą, ji net lavino, o lavinimo nenorėta atsisakyti net tokiomis baisiomis aplinkybėmis. Muzika padėjo išsaugoti lagerio kalinių žmoniškumą: klausantis muzikos, muzikuojant, kritiškai reflektuojant muziką (Ullmanno vedami pokalbiai apie muzikinius pastatymus) išreiškiamas kultūros standartas, kuris įtvirtina žmogaus dvasingumą ir garbę. Šiuo požiūriu muzika Terezine yra didingas atkaklus humanizmo išsaugojimo pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis pavyzdys.

 

Toliau noriu pakalbėti apie Viktoro Ullmanno polemiką su mirtimi jo paties kūriniuose. Mirties tema pradeda iš toli skambėti jo ankstyvose dainose iš Terezino - „Pjovėjų dainoje“ pagal Conradą Ferdinandą Meyerį arba gilioje, sunkioje „Rudens dainoje“ pagal Georgą Traklį - ir išryškėja Penktosios sonatos fortepijonui „Mirusiųjų šokyje“ bei antrojoje iš trijų kiniškų dainų (1943) „Pavargęs kareivis“. Ten sakoma: „Į mane susmeigta tūkstančiai peilių, aš pavargęs, pavargęs nuo mirčių“. Galų gale mirties tema tampa centrine Terezine sukurtoje Ullmanno operoje „Atlantidos imperatorius“, kurios paantraštė „Mirtis pasitraukia“. Būtent apie tai ir kalbama šiame kūrinyje: Mirtis atsisako teikti savo paslaugas, kai į puikybę pasikėlęs Atlantidos valdovas Overalis pašaukia į visuotinį karą. Staiga nebeįmanoma numirti, sužeistieji kovos lauke nemiršta, o visa valdovo logika, kuria jis valdo tiek savo pavaldinių gyvenimą, tiek mirtį, sugriūna. Priešai ir vėl mato žmogišką priešininko veidą, meilė pasitinka nepaisant karo kapų ir fronto linijos. Ir pagaliau Mirtis vėl pasirengusi tęsti savo tarnybą, jei Atlantidos imperatorius seks paskui ją pirmas. Po ilgos filosofiškos atsisveikinimo arijos imperatorius yra tam pasirengęs. Ar tai buvo libreto autoriaus Petro Kieno ir kompozitoriaus Viktoro Ullmanno noras, kad diktatorius atpažintų savo žmogišką bejėgiškumą? Viltis, kad nacių tironija greitai baigsis? Kad ir kaip būtų, Ullmanno operą galima vienareikšmiškai suprasti kaip aktualaus politinio režimo interpretaciją. Ypač įdomu pasekti mirties metamorfozę. Giltinė pabaigoje pasirodo kaip išvaduotoja, kaip guodėja, kaip „mirties sodininkė“, kuri apie save sako: „Esu ta, kuri išvaduoja nuo maro, bet ne maras. Esu ta, kuri atneša išsivadavimą iš kančios, o ne ta, kuri atneša kančią.“

 

Mirtis yra centrinė figūra ir kituose dviejuose kūriniuose, kuriuos Ullmannas pradėjo 1944 metais. Tai opera apie Žaną D'Ark „1431-ųjų gegužės 31“, kuriai Ullmannas parašė tekstą, o muzikos - tik eskizą. Antrasis kūrinys - tai „Sakmė apie korneto Kristofo Rilkės meilę ir mirtį“. Abu kūriniai baigiasi protagonistų mirtimi. Tačiau idėja lieka net po mirties, ji išgyvena. Ingo Schultzas daro prielaidą, kad „Korneto“ atsiradimą galėjo lemti trys įvykiai: jauno kompozitoriaus Zigmundo Schulio, su kuriuo Ullmanną siejo artima draugystė, mirtis Terezine 1944 m. birželio 2 d.; per geto informacinę sistemą labai greitai išplitę pranešimai, kad birželio 6 d. išsilaipino Vakarų sąjungininkai; ir sovietų didysis puolimas prieš Vokietijos armiją „Centras“ birželio 22 dieną. Atrodo, du patarieji įvykiai lageryje sukėlė tam tikrą euforiją ir sustiprino viltį, kad greitai ateis išlaisvinimas. Šiems įspūdžiams veikiant „Kornetas“ buvo sukurtas greičiau nei per tris savaites.

 

Stebėtina, kad Ullmannas ėmėsi „Korneto“, - juk šį kūrinį Pirmojo pasaulinio karo metu daug vokiečių kareivių nešiojosi savo kuprinėse. Ullmanno pasirinkimą galima interpretuoti taip: jis neatsisako savo teisių į veikalą, kurį savinasi jo valdovai, ir parodo, kad mato save priklausantį tai pačiai tradicijai, kaip ir jį įkalinę vokiečiai. Tą patį aiškinimo šabloną galima panaudoti ir Vienos klasikų prezentacijai Terezine. Haydnas ir Beethovenas, savaime suprantama, yra ir Terezino žydų muzikų identifikacija.

 

Antra, manau, kad šį kūrinį galima drąsiai interpretuoti kaip kovos prieš nacionalsocializmą instrumentą. Taip traktuojant, „Kornetas“ turėtų įkvėpti lagerio gyventojams drąsos kovoje, kaip kadaise tokios narsos jis suteikė vokiečių kareiviams per Pirmąjį pasaulinį karą. Ir nesvarbu, kad Kornetas žuvo, svarbu, kad kova buvo laimėta. Ullmanno žodžiai iš jo paties dienoraščio „Svetimas keleivis“:

 

Kuo aš čia dėtas!

Kovotojas krito -

vieniša prie tikslo

plevėsuoja mūšio vėliava...

 

Ullmanno esė iš Terezino „Goethe ir getas“ leidžia mums geriau suvokti jo mirties idėją. Ten jis rašo: „Man atrodydavo, kad Goethe's pagrindinis principas „Gyvenk šia akimirka, gyvenk amžinybėje“ puikiai atskleidžia paslaptingą meno prasmę. Tapyba, pavyzdžiui, natiurmortas, išplėšia iš gyvenimo efemeriškus daiktus arba greitai nuvystančią gėlę. Įamžina peizažus, žmonių veidus ir figūras ar žymias praeities akimirkas. Muzika taip pat atspindi žmogaus sielą, jausmus ir aistras [...]. Nuo šios akimirkos „forma“, kaip ją suvokia Goethe ir Schilleris, tampa „medžiagos“ nugalėtoja. Terezinas buvo ir liks man formos nugalėjimo mokykla.“ Menininkas, kaip mirties nugalėtojas, kompozitorius, kaip mirties nugalėtojas, suteikdamas dvasinę formą nuogai materijai, sukuria tai, kas išlieka ir po mirties.

 

Tame pačiame esė Ullmannas sako: „Reikia pabrėžti, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog mes vien tik sėdėjome skųsdamiesi prie Babilono upių ir mūsų kultūrinė valia atitiko mūsų gyvenimo valią.“ Šis sakinys apima visą Ullmanno kūrybos ir etinės gyvenimo filosofijos didybę ir kartu rezignaciją mirties akivaizdoje.

 

Iš Ullmanno sentencijų, kaip ir iš jo Terezine sukurtos muzikos, galime pasisemti paguodos ir vilties. Joža Karasas savo knygos apie Tereziną pabaigoje apibendrina taip: „Jie [Terezino kompozitoriai] mums sako, kad žmogaus garbę ir gyvenimo šventumą galima išsaugoti net siaubingiausiame skurde; jie mums praneša apie nepasiduodančią žmogišką dvasią. Bet visų pirma Terezino kompozitoriai kalba savo melodijomis, kurios gimė iš sielvarto ir kovos per amžiną tikėjimą geresniu rytojumi. Ar įsiklausysime į juos?“

 

Iš vokiečių k. vertė Rasa Čirienė


 

 

„7 meno dienos“ Nr.4 (926), 2011-01-28

Versija spausdinimui

Komentarai

Fit0Idgt, 2015-09-21 08:54

You've got it in one. Cou'dnlt have put it better.

AXqmBZAVC, 2011-12-01 16:28

Free knwoldege like this doesn't just help, it promote democracy. Thank you.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti