Aktyviai koncertuojantis atlikėjas skambino daugiau nei keturiasdešimtyje šalių kaip solistas, kamerinių ansamblių su kitais žymiais muzikais dalyvis, su iškiliais pasaulio kolektyvais, kuriems dirigavo: seras N. Marrineris, P. Zukermanas, M. Jansonas, I. Fischeris, V. Spivakovas, D. Kitajenko, J. Loughramas, J. Belohlãvekas, H. Iwaki, K.I. Kobayashi, P. Koganas, J. Maksimiukas, S. Oramo, J. Nelsonas.

Sutinkant 1995-uosius, D.T. Sonas su violončelininkais Yo-Yo-Ma ir M. Rostropovičiumi, dainininke K. Battle, dirigentu S. Ozawa buvo pakviestas į NHK organizuojamą renginį. 1999 m. jis buvo vienintelis užsienietis, dalyvavęs F. Chopino metų pradžios iškilmingame koncerte. 2001 m. D.T. Sonas su legendiniu smuikininku I. Sternu (tai buvo paskutinis jo pasirodymas) grojo Miyazaki festivalyje Japonijoje ir buvo pavadintas „muzikos grynuoliu“. 2005 m. pianistas grojo XV tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso iškilmingame atidarymo koncerte, buvo šių varžytuvių vertinimo komisijos narys. Jis kviečiamas į daugelio prestižinių tarptautinių konkursų žiuri: Klivlendo, Vladimiro Viardo (JAV), Claros Haskil (Šveicarija), Hamamatsu (Japonija), Monte Karlo fortepijono meistrų (Monakas), Rachmaninovo, Sviatoslavo Richterio (Rusija), Chopino (Lenkija), Villa-Loboso (Brazilija), Arturo Rubinsteino (Irzaelis) ir kt.

Žymios kompanijos „Deutsche Grammophon“, „Melodija“, „Polskie Nagrania“, „CBS Sony“, „Victor JVC“, „Analekta“ daugiau kaip dvidešimt metų leidžia D.T. Sono įrašus. Pianistas daug metų dirba pedagoginį darbą Monrealio universitete, kelis dešimtmečius yra Kunitachi muzikos koledžo Tokijuje vizituojantis profesorius.

Skambinti fortepijonu D.T. Soną Hanojuje pradėjo mokyti jo mama. Nuo 1976 m. jis buvo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos pedagogų V. Natansono ir D. Baškirovo auklėtinis. 1980 m. jaunasis pianistas laimėjo X tarptautinio Chopino pianistų konkurso Varšuvoje I premiją ir aukso medalį. Tai buvo stulbinanti sėkmė, atvėrusi jam kelius į prestižiškiausias pasaulio koncertų sales. Amerikos smuiko simbolis I. Sternas negailėjo jam pagyrimo žodžių („genialus muzikas“, „nuostabus ir neginčytinai išskirtinis pianistas“).

Vasario 11 d. rečitalyje Vilniuje šis Vietnamo šviesulys skambino prancūzų kompozitorių ir Fryderyko Chopino kūrinius. Pirmoje koncerto dalyje girdėjome Gabrielio Fauré du noktiurnus, op. 33 (1880): Nr. 1, e-moll ir Nr. 2, b-moll, taip pat Maurice'o Ravelio penkių pjesių siuitą „Atspindžiai“ („Miroirs“, 1904-1905): „Nakties drugeliai“ („Noctuelles“), „Liūdni paukščiai“ („Oiseaux tristes“), „Valtelė vandenyne“ („Une barque sur l'océan“), „Rytinė juokdario daina“ („Alborada del gracioso“), „Varpų slėnis“ („La vallée des cloches“).

Besiklausant ypač retai Lietuvoje atliekamų G. Fauré kūrinių fortepijonui, atrodė, kad D.T. Sonas - estetas, besimėgaujantis trapiais, tarsi neapčiuopiamais ir sunkiai suvokiamais garsais, ramiai kuriantis darniai bei įvairiai sklandančius skambesius, grožį; jis nenori niekam nieko įrodyti, bet savo originaliu mąstymu, meistrišku ir plastišku muzikavimu prikausto klausytojų dėmesį.

Panašiai pianistas traktavo ir M. Ravelio „Atspindžius“: neforsavo garso, perteikė šios muzikos iliustratyvumą, trapų lengvą skambesį, taurumą. Susidarė įspūdis, kad atlikėjas - dvasinio krištolinio tyrumo asmenybė, pasižyminti kūrybingumu, puikiu muzikos stiliaus pojūčiu. Visada žavi ypač plastiškos D.T. Sono rankos, noras groti subtiliai, sugebėjimas skambinti labai tykiai, vikriai, spalvingai, tarsi be pastangų. Šį vakarą „Atspindžių“ greitų tempų pjeses pianistas grojo labai judriai, tarsi matiniu tembru, tik kulminacijose pažerdamas šviesius, ryškius, bet lengvus, neperspaustus skambesius. Ypač žavėjo hipnotizuojantys įvairiaspalviai lėtųjų pjesių („Liūdni paukščiai“ ir nepaprastai įspūdingai - „Varpų slėnis“) garsų deriniai, kūrybingai perteikiami ir nuostabiai gražūs.

Visai kitaip antroje koncerto dalyje D.T. Sonas traktavo F. Chopino kūrinius. Nors atliekant ir šio fortepijono poeto muziką vyravo dvasinis pianisto tyrumas, racionalumas, skaidrus, švytintis taurumas, buvo „įjungtas“ ir ryškus gyvo žmogaus temperamentas, vidinė jėga, visą muzikinės medžiagos audinį jungianti dramaturginė trauka. Girdėjome Barkarolę Fis-dur, op. 60, nuskambėjusią nuotaikingai, gražiai, po keturias dviejų opusų (17 ir 33) mazurkas bei koncerto pabaigoje - Skerco Nr. 2, b-moll, op. 31. Nors visos mazurkos buvo paskambintos ryškiai, charakteringai, didžiausią įspūdį paliko tikrai tobulas lėtųjų atlikimas.

Kai muzikantas puikiai valdo savo pasirinktą instrumentą, girdi atliekamos muzikos prasmę ir sugeba realizuoti savo sumanymus, gali vieno pasirodymo metu pateikti klausytojams daug visais atžvilgiais sudėtingų kūrinių, ypač žavi subtilus lėtos tėkmės garsų įprasminimas. Šį vakarą D.T. Sonas užbūrė nepaprastai delikačiu, įkvėptu, pakylėtu iki dvasinių aukštumų populiariausių mazurkų op. 17, Nr. 3, As-dur (Lento assai), šio opuso Nr. 4, a-moll (Lento ma non tropo), op. 33, Nr. 4, h-moll muzikavimu. Tai - nepamirštami potyriai, ilgai išliksiantys atmintyje.

Norint įpilti truputį deguto į medaus statinę, galima būtų pakritikuoti neįprastą Skerco b-moll atlikimą. Labai lengvai ir greitai sklandantys smulkių natų pasažai kartais buvo apsunkinami sodriais kairės rankos atliekamais oktavų akcentais ar per klampiomis jų melodinėmis slinktimis vidurinės dalies įtemptuose epizoduose. Puikiai buvo suplanuotas vis kiek kitoks panašios muzikinės medžiagos traktavimas, bet atrodė, kad po didžiulės dvasinės įtampos nuostabiose mazurkose Skerco buvo tarsi mažiau įdomus, nevertas tokių pastangų.

Sužavėtai publikai karštais plojimais prašant bisų, D.T. Sonas supažindino mus su dar vienu G. Fauré kūriniu - Barkarole, ją paskambino subtiliai, trapiai, spalvingai, tyrai, su harmoningu vystymu ir krištolinio tembro kulminacija. Po to dar delikačiai traktavo C. Debussy pjesę iš „Vaikų kampelio“ - „Golliwoggs's cake walk“ („Juodosios lėlės keikvokas“).

Per visą koncertą elgęsis solidžiai, santūriai ir be šypsenos, skambinęs ramiai, beveik be judesių, pianistas užkulisiuose po koncerto smagiai ir beveik droviai juokėsi klausydamasis komplimentų. Išgirdęs pasakymą: „Jūsų traktuotės tarsi krištolinės - tyros, švarios“, linksmai atsakė: „Tai pavojinga, jei jos iš krištolo, gali greit subyrėti...“ Fortepijono menininkas džiaugėsi gera salės akustika.

Beje, jo tarptautiniuose meistriškumo kursuose yra dalyvavę keli jauni lietuvių pianistai - Lukas Geniušas ir Gintaras Januševičius, jiems D.T. Sonas negailėjo pagyrimų.

Belieka laukti kitų šio išskirtinio pianisto koncertų.

„7 meno dienos“ Nr.7 (836), 2009-02-20