Hamburge turkų imigrantų šeimoje gimęs režisierius ir aktorius savo filmuose dažniausiai prabyla apie šaknis, savo vietos ir tapatybės paieškas naujoje Europoje. Hamburgo meno akademijoje vizualinę komunikaciją studijavęs Akinas pirmąjį trumpametražį filmą sukūrė 1995-aisiais. Tai buvo „Sensin - Du bist es!“. Šis ir vėlesni Akino trumpametražiai filmai surinko daug festivalių apdovanojimų. Pilno metražo filmu Akinas debiutavo 1998 metais.

Debiutas buvo įvertintas Lokarno festivalio prizu. „Greitai ir be skausmo“ („Kurz und schmerzlos“) pasakoja apie tris vaikystės draugus - turką Gabrielį, serbą Bobį ir graiką Kostą. Jie - smulkūs nusikaltėliai. Grįžęs iš kalėjimo Gabrielis nusprendžia gyventi kitaip - be smurto, nusikaltimų ir „mačo“ įvaizdžio. O Kosta ir Bobis prisijungia prie albanų nusikaltėlių grupuotės. Jie net neįtaria, kokios tragiškos bus pasekmės. Kai Bobis žūsta, Kosta nusprendžia atkeršyti. Gabrieliui teks rinktis...

2000-aisiais pasirodęs vienas populiariausių jauno režisieriaus filmų „Liepą“ („Im Juli“) irgi prabilo apie pasirinkimą. Filmo herojus jaunas mokytojas sendaikčių turguje susipažįsta su mergina Juli. Tas susitikimas pakeis jo gyvenimą... Šiame kelio filme parodyta nuotykių kupina naivaus ir įsimylėjusio mokytojo kelionė iš Hamburgo į Stambulą.

„Solino“ (2002) herojai yra iš Italijos į Vokietiją emigravusi Solino šeima. Septintajame dešimtmetyje italų sutuoktinių pora kartu su sūnumis persikelia į Vokietijos Rūro regioną ir svajoja apie geresnį gyvenimą. Kai tėvui pabosta plūktis anglies kasykloje, šeima atidaro piceriją svetimšaliams darbininkams. Tačiau po 20 metų viskas keičiasi, sėkmė nusigręžia nuo Solino. Du sūnūs įsimyli tą pačią moterį, todėl vienas jų nusprendžia grįžti namo, į Italiją. Dar po dešimties metų filmo herojai vėl susitinka, kad prisimintų praeitį ir šeimos istoriją.

Tarptautinę šlovę Akinui atnešė filmas „Galva į sieną“ („Gegen die Wand“). 2004-aisiais jis buvo parodytas konkursinėje Berlyno kino festivalio programoje ir apdovanotas „Auksiniu lokiu“ bei Europos kino akademijos prizais. Po šio filmo prabilta apie naująjį vokiečių kiną. Akinas tapo vienu jo lyderių. „Galva į siena“ pasakoja apie du autsaiderius turkus, kurie neranda vietos šių dienų Vokietijoje. Kahitas ritasi žemyn, praradęs savo mylimą žmoną. Sibel nori nusižudyti, nes negali gyventi taip, kaip reikalauja jos šeima. Konservatyvios tradicijos varžo Vokietijoje užaugusią merginą. Sibel pasiūlo fiktyvias vedybas Kahitui. Taip ji tikisi išsilaisvinti iš šeimos globos. Tačiau bendras gyvenimas atneša visa ne tai, ko tikėjosi abu. Vyras įvykdo žmogžudystę, o Sibel grįžta į Stambulą. Išėjęs iš kalėjimo jis vėl susiranda žmoną, bet ji jau nusprendė pradėti naują gyvenimą...

„Galva į sieną“ yra pirma Akino sumanytos trilogijos dalis. Į šią retrospektyvą Vilniuje nepatekusi antroji - 2007 m. Kanuose už geriausią scenarijų, o kiek vėliau ir Europos Parlamento prizu apdovanota juosta „Iš kitos pusės“ neseniai rodyta kino teatruose ir per TV. Akinas prisipažįsta, kad trilogiją sumanė kaip savo brandos įrodymą, savotišką egzaminą, kurį išlaikęs jis mielai kurtų vesternus, siaubo filmus ar film noir. Pasak režisieriaus, trilogija skirta trims svarbiausiems dalykams - meilei, mirčiai ir blogiui. „Galva į sieną“ prabilo apie meilę. Tačiau dar viena svarbi visų Akino filmų tema yra gyvenimas keliose kultūrose, bandymas jas suderinti ir iš tų bandymų kylanti tapatybės paieškų problema. Režisierius nuolat akcentuoja klausimą, kas yra šiuolaikinė Europa - tam tikra geografinė erdvė ar civilizacija, peržengianti atskirų šalių sienas. Ieškodami savo šaknų vis labiau globalėjančiame pasaulyje, ir Akinas, ir jo filmų herojai nuolat grįžta į Turkiją. Būdamas vaikas režisierius kartą per metus vykdavo ten atostogauti kartu su tėvais. Turkijoje patirti įspūdžiai buvo kontrastas vokiškai paauglystei: namai be elektros, įprastų patogumų: „Tas šešias savaites aš išgyvendavau tarsi epopėją. Prisimenu, kaip su broliu ėjome į kiną ir seansą nutraukė kariškiai, išvarę mus iš salės. Visai tai išgyvenau kaip vaikas, staiga atsidūręs nuotykių romane.“ Tačiau būdamas dvidešimt vienų Akinas atrado visai kitą Stambulo veidą, tikrą pogrindį, apie kurio egzistavimą net neįtarė: „...visą klubinę kultūrą, apsvaigimą, laisvę“. Tas kitokios Turkijos atradimas bene ryškiausias Akino filme „Stambulo garsai“ („Crossing the Bridge. The Sound of Istanbul“, 2005). Tai - dokumentinis filmas apie Stambulo muzikinį pasaulį. Garsios vokiečių muzikinės grupės „Einstürzende Neubauten“ boso gitaristas Alexanderis Hacke kartu su režisieriumi leidosi į Stambulo gatves. Jie bandė pagauti miesto muziką ir sukurti užburiančią muzikinę kino kelionę po Stambulą.

Akinas ne kartą yra sakęs, kad jaučiasi susaistytas su Turkija atsakomybe: „Esu ne kartą sakęs „tai - mano šalis“, bet iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Abejoju, ar galiu priklausyti kuriai nors vienai šaliai. Iki šiol nežinau, kam priklausau. Aistringai ir bekompromisiškai myliu Turkiją. Bet taip pat bekompromisiškai myliu ir Vokietiją. Jas abi myliu dėl visai skirtingų priežasčių. Meilė daro žmogų atsakingą. Todėl esu už Turkijos stojimą į Europos Sąjungą. Tai vienintelis būdas nugalėti šalies viduje kylantį ekstremizmą.“

Beje, retrospektyvos žiūrovų laukia siurprizas - į lietuvių publiką iš ekrano kreipsis pats režisierius.

Parengė Ž. P.

„7 meno dienos“ Nr.5 (881), 2010-02-05