Lietuvoje šio anekdoto valdžia negirdėjo. Bet vargu ar jis būtų padėjęs. Kai bandau suprasti, kas vyksta bent jau nacionaline vadinamoje televizijoje ir šiaip žiniasklaidoje, regiu paleistą milžinišką propagandinę mitų kūrimo mašiną, kuri net netolimoje praeityje mato tik laimėtus mūšius. Anksčiau visi žinojo Žalgirio mūšį, paskui mūšiais virto „Žalgirio“ rungtynės, dabar jau ir Sausio 13-oji. Grožėtis praeitimi - kilnu, prisiminti populiarų sovietinėje erdvėje mankurtizmo terminą, matyt, taip pat reikia, bet šlovingoji praeitis mus akivaizdžiai paralyžiuoja. Juk sunku grožėtis praeitimi, kai gauni sąskaitą už šildymą ir per žinias pamatai ciniškai apie komfortišką šildymą paistantį Vilniaus šildytoją.

Kad iš praeities galėtume pasimokyti, turi būti kitas kultūros lygis. Tada gal bus ir mažiau idiotų.

Net Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijoje, už kurią, gėda prisipažinti, balsavau praėjusiuose rinkimuose. Bet juk negalėjau numatyti, kad Seime atsiras toks Evaldas Jurkevičius, kuris norės įstatymu įtvirtinti savo diskriminacinį požiūrį į tokius kaip aš, turinčius daugiau nei 65-erius metus. Iš esmės seimūnas nori mus visus paskelbti psichiškai neįgaliais. Seimo tinklalapyje perskaičiau, kad p. Jurkevičius yra maldos parlamentinės grupės narys.

CBS ir CNN žurnalistės Amy Berg dokumentinis filmas „Gelbėk mus nuo pikto“ (LTV, 29 d. 23.30) pasakoja apie garsiausią šių laikų Katalikų bažnyčios pedofilą, kunigą Oliverį O'Grady, kuris daugiau nei dvidešimt metų seksualiai ir dvasiškai išnaudojo tėvų jam patikėtus vaikus. Iš visų jėgų vengdama skandalo Bažnyčia kilnojo kunigą iš vienos parapijos į kitą. Režisierė rado O'Grady Dubline, kai jis pagaliau buvo išsiųstas iš JAV į gimtąją Airiją. Interviu truko keliolika dienų. Labiausiai režisierę pritrenkė tai, kad kunigas visiškai nesuvokia vaikams padaryto blogio. Filme išgirsime ir kunigo aukų pasakojimus, kaip jie kovojo už tai, kad susigrąžintų pasitikėjimą juos išdavusia religijos institucija. Scotto Derricksono 2005 m. filmo „Emilės Rouz egzorcizmas“ (LNK, 29 d. 23.50) herojus - taip pat kunigas. Jis turi stoti priešais teismą po to, kai mirė studentė, paprašiusi tėvo Ričardo Muro atlikti jai egzorcizmą.

Kultūros fermentas labai svarbus mažose valstybėse. Jis sugeba daryti stebuklus. Tokiu kažkada buvo čekų Naujoji banga, 7-ajame dešimtmetyje nustebinusi pasaulį originaliais ir brandžiais filmais. Jie, beje, gimė iš jaunų kūrėjų maišto prieš tuomet čekų kine dominavusį akademizmą ir netolimos praeities šlovinimą. Šįvakar LTV2 (28 d. 20.30) primins vieną paskutiniųjų šios bangos šedevrų - 1970 m. sukurtą, bet iškart „ant lentynos“ keliasdešimčiai metų atsidūrusį čekų režisieriaus Karelo Kachynos filmą „Ausis“. Jis ir dabar gali nustebinti kino formos drąsumu. Situacija iš pirmo žvilgsnio atrodo komiška ir absurdiška, bet už geležinės uždangos tai buvo tapę rutina: iš vakarėlio grįžusi nomenklatūrinė pora pradeda įtarti, kad jų namuose apsilankė saugumiečiai. Pora bijo, kad šie klausosi pokalbių, kad netrukus atvyks jų suimti. Vyras ir žmona karštligiškai perkrato visą gyvenimą.

Dar vienas LTV2 kartojimas, kurio nevalia pražiopsoti, labiausiai pradžiugins Quentino Tarantino gerbėjus. Jacko Hillo 1974 m. filmas „Foksi Braun“ (29 d. 23.45) yra ryškiausias vadinamojo „blaxploitation“ kino, kurį nuolat prisimena Tarantino, pavyzdys. Pagrindinį Foksės vaidmenį sukūrė šio kino ikona Pam Grier, vėliau suvaidinusi Džekę Braun.

LNK (30 d. 21.30) rodys 2008 m. Jerome'o Salle'o filmą „Largo Vinčas“. Tai - populiaraus komikso, kuris buvo sumanytas kaip Džeimso Bondo konkurentas, ekranizacija. Filmo herojus yra mirusio milijardieriaus įvaikis. Jis paveldi milijardus, bet sėdi kalėjime, nes buvo apkaltintas narkotikų kontrabanda. Mane suintrigavo ne siužetas ar žadamas pasakos ir trilerio mišinys, o aktoriai - filme vaidina Kristin Scott Thomas, Miki Manojlovicius. Aktoriais Kenu Reevesu ir Charlize Theron, ko gero, papirks ir Pato O'Connoro filmas „Saldus lapkritis“ (TV3, 29 d. 14.15). Siužetas nesudėtingas - karjerą darantis darboholikas Nelsonas sutinka žavią, nors nelabai gerų manierų merginą. Sara pakviečia jį pagyventi kartu ir pabūti jos vairuotoju. Mergina turi keistą hobį (o gal misiją? Pašaukimą?). Ji iš tokių vyriškių daro šį tą daugiau. Jai pakanka mėnesio, kad šis suvoktų gyvenimo prasmę. Gaila, kad Sarą sutikau ne aš. Už mane, matyt, meldžiasi seimūnas Jurkevičius.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.4 (926), 2011-01-28