Sergio Leone's 1971 m. sukurta „Sauja dinamito“ (LTV2, lapkričio 5 d. 22.10) prabyla apie prievartą ir politiką. ... Meksika, 1913-ieji. Čia susipažįsta diližanų plėšikas Chuanas ir airis, buvęs IRA sprogmenų specialistas Džonas. Chuanas seniai svajoja apiplėšti Mesa Verdės banką ir mano, kad Džonas būtų idealus pagalbininkas. Netrukus jie abu atsiduria revoliucinių įvykių sūkuryje, bet paaiškėja, kad mieste politinių kalinių daugiau nei aukso. Du draugai (Jamesas Coburnas ir Rodas Steigeris) netrukus taps ne savo karo didvyriais... Leone atnaujino vesterną, išryškindamas šio vieno seniausių kino žanrų moralinį dviprasmiškumą. Jo spagečių vesternai buvo ir realistiški, ir kartu neįtikėtinai stilizuoti. Ennio Morricone's muzika pabrėždavo ir dar vieną Leone's kino bruožą - kiekviename epizode tvyrančią melancholiją. Žiūrint šį filmą reiktų prisiminti, kad jis kurtas tada, kai po 1968-ųjų net populiariajame kine buvo ryškūs revoliuciniai akcentai. „Sauja dinamito“ priešinasi šiai tendencijai. Skeptiškai bet kokias revoliucijas vertinantis Leone filme teigia, kad kiekviena revoliucija yra išduota revoliucija.

Leone buvo naujųjų laikų pasakų kūrėjas, tai ironiškai nurodo ir jo filmų pavadinimai.Vienas didžiausių prancūzų kino kūrėjų Alainas Resnais jau penkis dešimtmečius bando suprasti, kas yra kino pasakojimas, kas veikia vaizduotę, kaip tuo naudojasi kinas. Kartu su prancūzų Naująja banga sukūręs tai, ką vadiname šiuolaikiniu kinu, Resnais nuolat eksperimentuoja su kino kalba. Iki šiol jo filmų sumanymai yra revoliucingesni už ne vieno jauniklio, norinčio sudrebinti kino pasaulį. 1983 m. ekranuose pasirodęs „Gyvenimas - romanas“ (LTV2, šįvakar, 30 d. 22.10) sujungia tris skirtingose epochose (XX a. pradžioje, viduramžiais ir mūsų laikais), bet vienoje vietoje besirutuliojančias istorijas. Jų „demarkacinė linija“ - skirtingos kokybės kino juosta. Vienija tai, kad visi filmo herojai, kuriuos suvaidino Sabine Azéma, Pierre'as Arditi, Vittorio Gassmanas, Ruggero Raimondi, Fanny Ardant, Géraldine Chaplin, ieško laimės (vienas filmo personažas net stato „laimės bokštą“) ir meilės. Labai svarbūs filme ir vaizduotės ugdymui skirti seminarai. Kuriant fantasmagoriškus vaizdus režisierius bendradarbiavo su populiarių komiksų kūrėju Enki Bailaliu, vėliau tęsusiu karjerą kine. Posakis „Gyvenimas - tai romanas“ priskiriamas Napoleonui. Kad ir kaip būtų, kiekvienas rašome tą romaną, nors dažnai norėtume likti kitų parašytų knygų skaitytojais.

Kitas prancūzas Jeanas-Pierre'as Jeunet dešimt metų svajojo sukurti filmą pagal 1991 m. perskaitytą Sébastieno Japrisot romaną „Ilgos sužadėtuvės“ (LNK, lapkričio 1 d. 23 val.). Pasakojimas apie jauną moterį Matildą (Audrey Tautou), kuri atsisako pripažinti savo sužadėtinio (Gaspard Ulliel) mirtį Pirmajame pasauliniame kare ir todėl jo nuolat ieško, filme tampa ir fantazijos kupina kelione po XX a. pradžios Prancūziją, tarsi nužengusią iš didžiųjų meistrų paveikslų, bet kartu atspindėtą keistuose įvairių kino stilių veidrodžiuose. Kad tais veidrodžiais Jeunet moka naudotis puikiai, įrodė ankstesnis režisieriaus filmas „Amelija iš Monmartro“.

Brandžiame dokumentiniame filme „Dangaus šešėlis“ (LTV, 1 d. 21.15) Romas Lileikis bando suprasti, kaip genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimą atspindi jo palikuoniai. Savo tetoms, pusseserėms ir kitiems giminaičiams režisierius užduoda klausimą, ką reiškia augti ir gyventi genijaus šešėlyje. Kartu jis bando priartėti prie kitokio nei nacionalinės mitologijos ir jos autorių sukurtas Čiurlionis. „Dangaus šešėlis“ - dar vienas įrodymas, kad gyvenimas - tai romanas. Bet romanus skaitome vis rečiau. Gaila, nes ir iš svetimų galima daug ką sužinoti apie save.

Jūsų -

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.39 (868), 2009-10-30