Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Režisūra yra vampyrizmas


„Scanoramą 2009“ atidarys Jano Troellio filmas


7 MD

Share |
Jan Troell
Lapkričio 5 d. ypatingu Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d'Ark aistros“ seansu, palydėtu specialiai filmui sukurtos Broniaus Kutavičiaus muzikos, Nacionaliniame operos ir baleto teatre prasidėjusi šiųmetė „Scanorama“ nuo lapkričio 6 d. persikels į „Forum Cinemas Vingis“ ir „Skalvijos“ kino centrą. Čia bus rodomos gausios festivalio programos, vyks kūrybinės dirbtuvės ir susitikimai su svečiais.






Festivalio atidarymo filmą „Amžinos akimirkos“ („Maria Larssons eviga ögonblick“, 2008) sukūrė garsus švedų režisierius Janas Troellis. Šis 1931 m. gimęs kūrėjas vienų yra vertinamas už profesionalumą, kitų - už mokėjimą suderinti poeto vizionieriaus ir realistinių epų kūrėjo talentą. Troellis į kiną atėjo iš fotografijos ir mėgėjiško kino. Jo debiutas „Štai ir tavo gyvenimas“ (1966) iškart pelnė švedų prizą „Auksinis avinas“. Troellio filmai - nuo tarptautinį pripažinimą pelniusių juostų „Emigrantai“ (1971) ir „Nauja šalis“ (1972) iki naujausio kūrinio „Amžinos akimirkos“ - tai visada formos ir turinio darna, išskirtinė vaizdo ekspresija, išlavintas estetinis skonis. Režisierius pasakoja neišgalvotas istorijas, jam svarbus ne siužeto vyksmas, bet jo gelmė, stiprūs charakteriai.

 

„Amžinos akimirkos“ - tai jautrus pasakojimas apie laikus, kai atsirado fotografija. ...XX a. pradžia. Jauna darbininkė Marija loterijoje laimi fotoaparatą. Ji fotografuos savo šeimą, gyvenimą ir aplinką. Iki gyvenimo pabaigos. „Amžinos akimirkos“ buvo nominuotos „Auksiniam gaubliui“, o Švedijos kino apdovanojimuose („Guldbagge“) juosta buvo apdovanota geriausio filmo, aktoriaus, aktorės ir antrojo plano aktorės kategorijose.


„Scanoramos“ dokumentinio kino programoje „Neišgalvotas gyvenimas“ šiemet bus parodytas ir Thomaso Danielssono filmas „Magiškasis Troellio veidrodis“ (2007). Skaitytojų dėmesiui pristatome šių metų vasarą įvykusio ir žurnale „Polityka“ išspausdinto Januszo Wróblewskio pokalbio su režisieriumi fragmentus.


Savo kūryboje rodote audringą pastarųjų dviejų šimtų metų Švedijos visuomenės likimą. Jus vadina tautos sąžine. Ar egzistuoja specifiška skandinaviška istorija, skandinaviškas likimas?

 

Nesu racionalus žmogus. Rinkdamasis filmų temas neanalizuoju atplėštų nuo konkretaus žmogaus politinių ar visuomeninių problemų. Apskritai tai nebūna mano asmeniški sumanymai.


Tai įdomu, nes Jūs laikomas nepriklausomu menininku, kuris ne tik jau 50 metų režisuoja filmus, bet ir pats juos filmuoja, montuoja. Dauguma tų filmų kritiškai vertina Jūsų šalyje vykstančias permainas.

 

Labiausiai tai matyti pilnametra žiame dokumentiniame filme „Svajonių šalis“, kurį nufilmavau prieš 21 metus būtent todėl, kad jaučiau poreikį pasakyti šį tą nemalonaus apie švedų gerovę. Mane įkvėpė susitikimas su amerikiečių psichoterapeutu ir filosofu Rollo May. Bet tai išimtis mano kūryboje.


Ar šio dokumentinio filmo ištarmė vis dar aktuali?

 

Manau, taip, bet dabar filmuočiau jį kitaip. Parodyčiau Švediją ne dvasiškai tuščiavidurių miesčionių, bet Afrikos, Azijos jaunimo požiūriu. Pagrindinė daugumos išsivysčiusių visuomenių problema dabar yra žmonių migracija, skirtingų mentalitetų, kultūrų, religijų, gyvenimo būdų susidūrimas. Sudėtingus, etniškai įvairialypius organizmus sunku pavadinti tuo, ką iki šiol vadinome bendruomenėmis ar tautomis. Jie susideda iš getų.


Ksenofobija ir rasizmas trukdo integruotis?

 

Eilinis švedas turi daug prietarų ir fobijų, susijusių su svetimais. Kita vertus, ypač žiniasklaidoje, įsigalėjo melas, kuris neleidžia atvirai dalytis nuomonėmis šia tema. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad imigrantai nemokėtų šalies, kurioje jie gyvena, kalbos. Tačiau kai liberalų partija pasiūlė tai įteisinti įstatymu, jis buvo pavadintas rasizmo propaganda. Mano gimtojoje Malmėje yra Rozengardo kvartalas. Jame gyvena daugiausia mažumos. Didžioji tų žmonių dalis neišeina toliau nei kelios šalia esančios gatvės. Jie net nevažinėja į centrą, nemoka švedų kalbos. Kiekvienas bandymas padėti jiems švedų kalbos ar istorijos pamokos pavidalu yra suvokiamas kaip integralumo pažeidimas. Kaip bandymas pakeisti jų tapatybę. Kultūrinis imperializmas.


Svajonės apie etniškai įvairialypę Europą yra utopija?

 

Tikiuosi, kad ne. Bet kaip tai turi atrodyti, žino tik Dievas.


Kas yra švediškos tapatybės pagrindas?

 

Kad kalbėtum apie tapatybę, pirmiausia reikia tapti visuomenės nariu. Priklausymo grupei jausmą suteikia darbas. Galimybė užsidirbti pinigų, išlaikyti save ir šeimą yra daug svarbiau už kultūrinio paveldo žinojimą. Tas žinojimas ir taip atsiras po kurio laiko. Bet mosuoti švedų vėliava, kaip tai daro nacionalistinės partijos, nėra joks tautinės tapatybės pasireiškimas.


Tokį atvejį Jūs parodėte filme „Hamsunas“ - garsaus rašytojo biografijoje. Nobelio literatūros premijos laureatas iš meilės tėvynei tapo fašistu.

 

Kaip tai buvo įmanoma? Kodėl visų gerbiamas menininkas, tautos pasididžiavimas atsidūrė blogio pusėje? Mane tai labai domino. Domino ir žmonių, kurie po karo puolė rašytoją už tą klaidą, požiūris. Jų pačių sąžinė nebuvo švari. Pritapęs prie fašistų, Hamsunas prarado rašytojo pašaukimą. Tada jis nieko nesukūrė. Vėliau, 1948 m., išgyvendamas žlugimo kartėlį, suvedinėdamas sąskaitas su savo naiviu Hitlerio palaikymu, jis parašė geriausią kūrinį „Užžėlusiais takais“.


Ar Hamsuno flirtas su fašizmu, Jūsų nuomone, nubraukia jo ankstesnę kūrybą?

 

Negalima vertinti menininko kūrybos remiantis jo asmeniniu gyvenimu. Pasinerdami giliau, už kūrybos ribų, dažnai pasijuntame nusivylę. Kiek kartų gražus paveikslas, knyga ar filmas atsirado iš noro kompensuoti jų autoriaus trūkumus ar nuodėmes? Čekai atleido Kunderai. Vengrai pamiršo apie Szãbo bendradarbiavimą su saugumu. Nerealu reikalauti, kad biografijoje nebūtų įbrėžimų ar tamsių dėmių. Kiekvieno žmogaus sąžinę kas nors slegia. Jei gerai pasikapstytumėte mano gyvenime, tikrai ką nors surastumėte. Krištolinių žmonių nebūna. Todėl bendraudamas su menu nenoriu žinoti, kas, kada ir kodėl kažką padarė. Nenoriu turėti jokių išankstinių nusistatymų. Žinoma, vėliau viską sužinau. Ir jei tai kažkas bloga, atsiranda konfliktas.


Kaip iš jo išsikapstyti?

 

Reikia tai priimti. Nuodėmė daro žmogų įdomesnį, dviprasmišką.


Jūs debiutavote kine, kai jame triumfavo Ingmaras Bergmanas. Kaip sekėsi kurti jo šešėlyje?

 

Greičiau jo šviesoje. Tarp mūsų nebuvo jokios konkurencijos. Esu tos pačios kartos kaip Bo Widerbergas. Kartu kūrėme trumpo metražo filmus. Buvau jo vaidybinio debiuto „Vaikiškas vežimėlis“ operatorius. Widerbergas manė, kad reikia kurti visuomeniškai ir politiškai angažuotą kiną, o ne gilintis į abstrakčias psichologines problemas. Jis kritikavo Bergmaną už atotrūkį nuo realybės, kontaktų su jaunimu stoką. Man Bergmanas buvo nesiliaujantis įkvėpimas. Buvau jį sutikęs kelis kartus. Kadaise jis net padėjo man sukurti filmą „Bang!“, kurį ekspertų komisija pripažino silpnu projektu. Tai buvo pasakojimas apie senstantį kompozitorių, svajojantį baigti simfoniją ir išgyventi paskutinį meilės romaną. Nusiunčiau tekstą Bergmanui, aiškindamas, kad tema man yra svarbi, ir klausdamas, ką turėčiau daryti. Po savaitės, greičiausiai Bergmanui įsikišus, komisijos pirmininkas man paskambino ir pranešė, kad jie vis dėlto nusprendė filmą finansuoti.


Į kiną atėjote gana vėlai, jau trisdešimtmetis. Iš pradžių mokytojavote.

 

Nuo 14 metų domėjausi fotografija. Tėvas turėjo 16 mm kamerą, išmokė ir mane ja naudotis. Kūrėme šeimyninius filmukus, rodėme juos įvairiomis progomis. Tada pradėjau svajoti apie operatoriaus darbą. Tačiau dar buvau nesubrendęs, filmavimas man buvo laisvalaikio užsiėmimas. Kai tarnavau armijoje, draugas sužinojo, kad galima gauti laisvą dieną, jei nuspręsi laikyti egzaminus mokykloje, kuri rengia pradinės mokyklos mokytojus. Nuėjau kartu ir įstojau. Dvejus metus mokiausi, o paskui dėsčiau visus dalykus - nuo piešimo iki matematikos ir net kūno kultūrą 3-7 klasėse. Man tai patiko. 1961 m. atsirado proga nuvažiuoti į Tunisą ir susukti televizijos reportažą apie Alžyro pabėgėlius. Pasiprašiau atleidžiamas iš mokyklos ir jau ten nebegrįžau.


Po dešimties metų sukūrėte savo garsiausius filmus „Emigrantai“ („Oskaras“) ir „Nauja šalis“, kuriuose pasakojote apie švedus, XIX-XX a. sandūroje bėgusius į JAV. Ar paskui patyrėte panašų nusivylimą kaip ir tų filmų herojai?

 

Pirmąkart pamačiau Ameriką anksčiau, 1967 metais. Buvau pakviestas į Monrealio festivalį. Pavyko kelioms dienoms ištrūkti į Niujorką. Jis padarė didelį įspūdį. „Emigrantus“ ir „Naują šalį“ kūriau ten, kur vyksta jų veiksmas, Minesotoje ir Viskonsine. Bet nusivylimas Amerika atėjo vėliau.


Po to, kai Holivude sukūrėte vesterną „Zandži nuotaka“?

 

Taip. Menininkui iš Europos amerikiečių sistemoje kurti yra sunku. Filmavimo grupė dukart didesnė. Gamybos režimas daug griežtesnis. Galimybė primesti savo viziją minimali. Pavyzdžiui, negalėjau filmuoti, nors man tai atrodė natūralu. Profsąjungos draudžia režisieriui būti savo filmo operatoriumi. Tačiau filmas sulaukė sėkmės. Studija „Warner Bros.“ pasiūlė 10 filmų kontraktą. Atsisakiau. Kai praėjus penkeriems metams man pasiūlė perimti Romano Polanskio planuotą perdirbinį „Uraganas“, iš pradžių taip pat atsisakiau. Nemačiau prasmės. 1936 m. Johno Fordo sukurtas filmas visai padorus, kam jį kurti antrąkart? Bet pasidaviau pagundai. Nuotykis, įtampa, pinigai. Tai nulėmė. Rezultatas gal nebuvo pats geriausias, bet nesigailiu. Aikštelėje susipažinau su būsima žmona, švedų žurnaliste, kuri atvažiavo daryti reportažo apie mane.


Savo filmuose dažnai kritikuojate kapitalistinės santvarkos ydas, priekaištaujate Bažnyčiai, kad ji veidmainiauja. Kinas yra tam, kad pakeistų pasaulį?

 

Nesu kairysis. Nepriklausau jokiai partijai. Kinas veikia sąmonę, ko gero, labiau už kitus menus. Anksčiau maniau, gal pavyks kažką paaiškinti žmonėms, atkreipti jų dėmesį į tam tikrus klausimus. Vis dar noriu tuo tikėti. Bet abejoju, ar žmogus pablogėtų ko nors nepamatęs. Vienintelis man žinomas atvejis, kai galėjau kažką teigiamai paveikti, yra „Svajonių šalis“. Vienam filmo herojų buvo leista pakeisti žmonos antkapio formą.


Esate savo filmų režisierius, operatorius, montuotojas, kartais ir scenaristas. Kam Jums to reikia?

 

Režisūros pagrindas - siurbti kitų žmonių kraują. Tai vampyrizmo rūšis. Reikia elgtis labai atsargiai. Buvimas kartu ir operatoriumi, ir montuotoju saugo mane nuo galimybės peržengti negarbingumo ribą. Priartina prie tikrovės. Be to, kaip ir kiekvienam menininkui, man rūpi palikti pėdsaką. Tai - geriausias būdas pasiekti tikslą.


Parengta pagal „Scanoramos“ inf. ir „Polityka“

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.39 (868), 2009-10-30

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

jxsYilFMFfiN, 2012-07-16 23:50

Our Company has has something in store for anynoe when it comes to money problems. If our vistors need information on the world of debt that you are in then we’re the right resoce you need.

jona., 2009-11-04 14:11

Labai įdomu buvo paskaityti... Hamsuno "Užžėlusiais takais" moku beveik mintinai... tai viena iš didžiausią įspūdį man palikusių knygų... manau, kad suprasti ir pajusti rašytojo nuotaiką, skaitant šią knygą, gali tik žmonės sulaukę tam tikro amžiaus... Susižavėjau švedų režisieriaus išmintimi ... Už viską Dienoms ačiū...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti