Labai liūdna, kad nebėra Aksionovo, ir labai gerai, kad apie jį parašė Pipinytė. Savo ruožtu prisimena naktys maskvietiškoje virtuvėje kažkur apie 1984-uosius, kai būdavo karštligiškai skaitomas romanas "Krymo sala", atspausdintas mašinėle ant plonyčio "rūkomojo" popieriaus, perduodant puslapius iš rankų į rankas, nes ryt jau reikės kažkam grąžinti.. Ir jo motinos Jevgenijos Ginzburg knyga "Status maršrutas" - superlengva kompaktiška knygelė ant rusvo kamštinio popieriaus, kad kuo daugiau galima būtų sutalpinti į aviabagažą... Bet Aksionovas vis tik sunkiai priskiriamas "šešiadešimtininkams". Jis labiau 70ų-jų - 80ųjų, brežnevinio laikotarpio sovietinės neoficiozinės literatūros žvaigždė. Jo kompanijoje - Fazilis Iskanderis, Vojnovičius (jo puikus romanas "Maskva 2042", beje, jau tuomet išpranašavo, kad Rusijos caras bus buvęs KGB karininkas). Toje pačioje kompanijoje - Andrejus Bitovas, Markas Rozovskis, Viktoras Slavkinas (tiesa neemigravę, bet ši aplinkybė vis labiau blėsta). O "šešiasdešimtininkai" - tai šiek tiek anksčiau. Visvien labai malonu skaityti. Ačiū