Ivanauskaitė buvo tikra naujųjų laikų žvaigždė - iškylanti virš minios, bet pakankamai artima kiekvienam skaitytojui, svajojančiam peržengti papročių tabu, patirti „uždraustą meilę“ ir tolimas keliones. Atvira ir kartu mįslinga. Bohemiška ir intelektuali. Menininkė, rašytoja, keliautoja, bandanti rasti savo tapatybę. Rašytoja tarsi gyveno už savo skaitytojus ir gerbėjus, pabūgusius ar dėl kitų priežasčių nepajėgusius stačia galva nerti į 10-ajame dešimtmetyje staiga atsiradusią naują istorinės ir meninės transgresijos erdvę. Ji buvo ir išmintinga moteris, kuri pasinaudojo naujųjų laikų ir viešųjų ryšių teikiamomis galimybėmis.

Dar rašytojai kovojant su mirtimi žiniasklaida pradėjo fiksuoti savotiško Ivanauskaitės kulto apraiškas. Neatsiejama kulto dalis šiais laikais būna biografinis filmas. Manau, kad Agnės Marcinkevičiūtės pilno metražo dokumentinė juosta „Šokis dykumoje“ šiuo požiūriu nieko nenustebino. Nustebino pretenzingas filmo stilius, sunkiasvorės banalybės ir „Šokio dykumoje“ meninė kokybė.

Mačiusiems ankstesnes biografines Marcinkevičiūtės juostas apie Jurgį Kunčiną ir Raimondą Vabalą „Šokis dykumoje“ nepasirodys kažkuo naujas. Nebent neskoningais pseudopoetiniais vaidybiniais intarpais, kuriuose rašytojos dvasią suvaidino Birutė Mar. Jos herojė blaškosi po smėlynus, miškus, plevena virš lietuviško peizažo, tradiciškai įkūnydama kūrybos ir meilės troškimą.

Tačiau filmo struktūra dėl to nepasikeičia: režisierė sumeta į vieną katilą įvairiausius išlikusius televizijos interviu ir reportažų fragmentus, giminių ir artimų žmonių ar tik pažįstamų prisiminimus. Medžiagos daug, kiekvienas kalba apie tai, kas jam svarbiausia (kad ir tik apie save), bet apie tai, kad vis dėlto reikėtų sudėlioti tam tikrus akcentus, režisierė nesusimąsto. Akcentas iš esmės yra vienas - mirtis, kuri panašaus pobūdžio filmuose visada suteikia herojui kankinio aureolę. Gal net prieš režisierės valią kartais akcentai atsiranda tada, kai ji ima iliustruoti pačios rašytojos prisiminimus.

Tai, deja, suteikia filmui ir kitą - provincialumo akcentą, nes „Šokio dykumoje“ autoriams atrodo, kad kiekvienas žiūrovas privalo žinoti Ivanauskaitės gyvenimą ir kūrybą. O jei taip nėra? Bandymas kiekvieną „Šokio dykumoje“ minimą faktą paversti legendos elementu kartais pernelyg dirbtinis: už kadro skambiai pareiškiama, kad rašytojai buvo smūgis jos romano „Ragana ir lietus“ uždraudimas, bet nepaaiškinama, kas jį uždraudė ir kodėl. Valdžia? Rašytojų sąjunga? Bažnyčia? Kodėl tokia skausminga buvo rašytojos reakcija? Kartais kalbėtojai pateikia tik savą įvykių versiją, bet režisierė aklai ja patiki. Pavyzdžiui, negaliu prisiminti, kad Ivanauskaitės pjesės pastatymas Kaune buvo etapinis įvykis, kaip tai filme teigia režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Pasiklausius pačios Ivanauskaitės, sunku patikėti, kad jos draugė galėjo būti Nacionalinės premijos laureatė Vanda Juknaitė, kuri ekrane pakiliai išdėsto amerikietiškuoju vulgariuoju froidizmu grįstą savąją rašytojos asmenybės versiją.

Esu ne prieš subjektyvią svarbaus lietuvių kultūrai žmogaus traktuotę. Atvirkščiai. Pasižiūrėjus panašių filmų, lietuvių kultūra kartais primena akmeninių paminklų dykumą. Tačiau subjektyvius teiginius filmuose dažniausiai pagrindžia kontekstas, o kaip tik jo „Šokyje dykumoje“ nėra. Yra tik atskiros tikrovės ir istorijos nuotrupos, kyšančios iš panaudotų televizijos reportažų ar dokumentinių filmų fragmentų. Rašytoją prisimenantys žmonės kartais filme atrodo tarsi atsitiktinai sutikti praeiviai, net Ivanauskaitei labai svarbus lama Rinpočė nufilmuotas kažkokioje spaudos konferencijoje ir, regis, nelabai ką turi prisiminti apie rašytoją. Gal būtų kitaip, jei būtų pasirinktas intymesnis pokalbio tonas ar aplinka?

Kompoto ar mišrainės principas dokumentiniame kine retai kada pasiteisina. Žinoma, ne kiekvienas kūrėjas sugeba net seną svetimą kroniką pateikti tarsi ką tik savo nufilmuotą. Tai - aukščiausias meistriškumas. Tačiau „Šokis dykumoje“ peržengė įvairių stilių „maišymo“ ribas. Ypač tai akivaizdu, kai kalbėdama apie Paberžės kunigą ir jo svarbą savo filmo herojei Marcinkevičiūtė pasinaudoja ne dažniausiai filme naudojama kokia nors televizijos laida, bet itin vientiso kino kūrinio - debiutinio Audriaus Stonio filmo „Atverti duris ateinančiam“ fragmentais. Tai akivaizdus svetimkūnis dar ir todėl, kad net keli Stonio filmo kadrai atskleidžia labai asmenišką režisieriaus požiūrį į kunigą.

Iškart kyla klausimas, o kas Marcinkevičiūtei yra jos filmo herojė? Filmo pradžia, kai „Šokio dykumoje“ autorė (ar prodiuserė?) skambina rašytojai ir išgirsta jos nedviprasmiškus ir paprastus žodžius apie artimą mirtį, leido tikėtis, kad filmo kūrėjų sutrikimas pernelyg netikėtos mirties akivaizdoje gali būti puikus išeities taškas, galimybė kitaip pažvelgti į populiarią menininkę, pagaliau pasakyti tai, kas buvo nutylėta dar jai esant gyvai. O gal tai, kas negalėjo būti pasakyta, bet yra svarbu. Tačiau taip neatsitiko. Nugalėjo banalybių sakymas. Kita vertus, gal tai ir dėsninga? Gal ta vaizdingais smėlynais klajojanti poetiška moteris labiausiai atitinka šių dienų lietuvių kino savimonę ir galimybes?

„7 meno dienos“ Nr.8 (837), 2009-02-27