Atvirai sakant, tai kelia baimę, nes mūsų kultūroje dar nėra tradicijos žiūrėti į didžius žmones ne kaip į bronzinius ar granitinius paminklus. Bet kokia užuomina į konkrečius įvykius ar jausmus dar gali būti suvokta kaip visos tautos įžeidimas. Nors, mano galva, užuot rutulioję anemiškus šiuolaikinius siužetus, lietuvių kino kūrėjai galėtų daug ko pasimokyti iš savo potencialių personažų, pavyzdžiui, Kazio Binkio ar Salio Šemerio, Unės Babickaitės, Vytauto Mačernio. Jų likimai pralenkia bet kokius fantastinių filmų scenarijus. Įsivaizduoju, kokį originalų filmą būtų galima sukurti apie Juozą Miltinį. Jo gyvenime buvo ir Paryžius, ir teatras gilioje Lietuvos provincijoje, į kurią žiūrėti režisieriaus spektaklių važinėjo „visa Maskva“. Bet kiekvienas toks siužetas dažniausiai susijęs su mitų griovimu. Todėl biografinių filmų (knygų, pjesių etc.) kūrėjai Lietuvoje turi būti drąsūs žmonės. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau ir lietuvių kinas atsigręš į tuos neišgalvotus siužetus. Todėl šeštadienį (LTV, 16 d. 21 val.) siūlau pasižiūrėti Jerzy Antczako filmą „Šopenas - meilės troškimas“ (2002). Tai pasakojimas apie Fryderyką Chopiną (1810-1849). 2010-ieji visame pasaulyje tapo jo metais. Filmo pasakojimas prasideda Varšuvoje, kur jaunam kompozitoriui likti nebesaugu, ir netrukus jis persikelia į Paryžių - tuometinę meno sostinę. Tačiau Paryžiuje Chopino niekas nelaukia. Situacija pasikeičia po to, kai nežinomo kompozitoriaus etiudus pradeda groti garsiausias Europos pianistas Ferencas Lisztas. Chopino šlovė auga. Jis tampa tikra salonų ir koncertinių scenų žvaigžde. Todėl neišvengiamai anksčiau ar vėliau turi susipažinti su kontroversiškiausia epochos moterimi rašytoja George Sand. Ji ne tik garsi rašytoja, bet ir širdžių ėdikė. Tačiau gerokai vyresnė už kompozitorių moteris ima nuoširdžiai rūpintis ligotu jaunuoliu. Ponia Sand tiki, kad jam gali padėti Maljorkos klimatas. Kartu su rašytojos vaikais meilužiai vyksta ten, kur turi būti gražu ir šilta. Maljorkoje iš pradžių viskas klostosi gerai, bet netikėtos audros ir drėgmė tik pagilina Chopino tuberkuliozę. Sand rūpestingai slaugo kompozitorių, bet tai sukelia jos vaikų pavydą. Idiliškos atostogos pamažu tampa košmaru.

Kompozitoriaus biografai ir kūrinių apie jį autoriai dažnai veiksmo vieta renkasi ne Maljorką, o Noaną, kur rašytoja turėjo dvarą ir kur aštuonias vasaras praleido Chopinas. Čia parašyti svarbiausi jo kūriniai, čia rutuliojosi didžioji meilės drama, čia pradeda žlugti Chopino ir Sand ryšys. Meilė pasibaigs, o Chopiną vis labiau kankins liga. Vienišas ji jaus artėjančią mirtį...

Kaip matote, siužetas gana melodramiškas. Bet režisierius Jerzy Antczakas sakė norėjęs įminti Chopino mįslę, nes apie jo asmeninį gyvenimą liko mažai žinių: „Mūsų Chopinas - tai žmogus, kuris niekad negalėjo nutildyti namų ir meilės ilgesio. Jis norėjo rasti sau vietą mylimos moters namuose, bet pamiršo, kad jos vaikai suaugs ir primins savo teises.“

Kaip ir kiekvienas filmas apie didžius žmones ir kaip kiekvienas filmas apie Chopiną, Antczako „Šopenas - meilės troškimas“ sulaukė prieštaringų vertinimų. Juk visi turime savo Chopiną, savo Donelaitį, net ir, atsiprašau, savo Brazauską. Anksčiau retas kuris iš jų turėjo viešųjų ryšių patarėjus, retas kuris rūpinosi savo įvaizdžiu, todėl nelabai įsivaizdavo, kaip atrodys vaikų ir provaikaičių akyse. Asmeninis gyvenimas, silpnybės, aistros ar nuopuoliai anksčiau nebuvo visuomenės nuosavybė. Ir gerai.

Antczakas pabandė sujungti dvi besirungiančias biografinio kino tendencijas - atskleisti psichologinę tiesą, iškilių asmenybių vidinius konfliktus ir sukurti spalvingą melodramatišką reginį. Sand (Danuta Stenka) ir Chopiną (Piotr Adamczyk) sieja tikra meilė. Filmui įpusėjus lygiaverčiais dramos dalyviais tampa rašytojos vaikai: duktė Solange slapta myli mamos meilužį, sūnus Maurice'as pavydi jam genialumo. Tarp šių keturių žmonių nevyksta nieko romantiško, gražaus, malonaus žiūrovo akiai. Liga, neapykanta, pavydas, ambicijos, aistros, egoizmas atskleidžia žmogiškąjį dramos lygmenį. Tačiau režisierius nenori atsikratyti tradicinio holivudinio reginio kanonų, todėl ekrane matome gražų, spalvų ir muzikos garsų prisodrintą pasaulį, saldžius peizažus ir kažkaip dirbtinai intensyvius jausmus. Adamczyko vaidinamas Chopinas primena žemėn nužengusį angelą - jauną, gražų, talentingą, mylintį, nelaimingą, kankinamą tėvynės ilgesio. Reginys dažnai balansuoja ant sentimentalaus kičo ribos. Beje, tai pabrėžia ir filmo pavadinimas.

Žinoma, kiekvienas filmą suvoks savaip, nors, ačiū Dievui, lenkų ir lietuvių požiūriai dažnai būna panašūs. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Šią vasarą vieno seniausių Lenkijoje Lagovo kino festivalio žiuri apdovanojo „Sidabrine vynuogių keke“ Gyčio Lukšo filmą „Duburys“. Jį taip pat šeštadienį (16 d. 17.55) parodys LTV. Ta proga pacituosiu lenkų kinotyrininkės Ewos Mazierskos straipsnio, išspausdinto lenkų žurnale „Kino“, fragmentą. „Jauno lietuvio istorija politinių ir visuomeninių permainų, per keliasdešimt metų vykusių Sovietų Sąjungoje, fone turi daug būdingų meninio ir istorinio kino bruožų. Ji nufilmuota nespalvota juosta, o tai yra nuoroda, kad tema yra perkurta (atminties ar kino) realybė, neturinti spalvų, tragiška; vietoj paprasto pasakojimo mums siūlomas naratyvinis duburys. Tačiau kartu Lukšas sėkmingai rodo universalią brendimo ir pirmųjų meilių istoriją. Šia prasme jis seka tokiais europietiškais pastarojo dešimtmečio hitais kaip kad Wolfgango Beckerio „Sudie, Leninai“. Nuo savęs tik pridursiu, kad filmas sukurtas pagal Romualdo Granausko romaną ir rodo naivaus kaimo žmogaus, patekusio į sovietinio miesto terpę, evoliuciją, bandymus prisitaikyti prie naujos tikrovės ir rasti joje sau vietą. Kaip įprasta lietuvių prozoje ir kine, miesto poveikis - išimtinai destruktyvus.

Šią savaitę bus daug kartojimų, kurių nevalia pražiopsoti, jei iki šiol nematėte. Pirmiausiai tai Jiri Menzelio „Ypatingieji traukiniai“ (LTV2, 20 d. 19.05). Filmas ir čekų Naujosios bangos, ir genialiojo Bohumilo Hrabalo gerbėjams. Tai pasakojimas apie neišvengiamai tragikomišką visų mūsų realybę ir taip pat apie jauno žmogaus brendimą. Franšois Truffaut 1968 m. „Nuotaka juodais drabužiais“ (LTV2, šįvakar, 15 d. 22 val.) žada stilingo film noir porciją. Vieno didžiausių Amerikos režisierių Roberto Altmano 1974 m. gangsterių drama „Vagys kaip mes“ (LTV2, 16 d. 21.50) visai nenublanksta prieš svarbiausius jo kūrinius „Nešvilis“ ar „M.A.S.H“. Pasitelkęs įprastą gangsterių filmo schemą - Didžiosios depresijos metais trys iš kalėjimo pabėgę nusikaltėliai plėšia bankus, Altmanas sukūrė netradicišką psichologinę, itin intensyvios nevilties prisodrintos atmosferos dramą. Tai filmas apie iliuzijų žlugimą. Dar visai jauno Keitho Carradine'o suvaidintas herojus iš tiesų siekia paprasto, bet normalaus gyvenimo. Bet jis visada liks atstumtasis, nes yra pernelyg jautrus ir nuoširdus, kad išgyventų skurde ir mele.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.36 (912), 2010-10-15