Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kai nori tapti tenoru


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Šaukite į pianistą“

LTV neapsiriko, sekmadienį (kovo 1 d. 21.15) siūlydama pasižiūrėti paskutinį Vytauto Žalakevičiaus filmą „Žvėris, kylantis iš jūros“ (1992). Laimono Tapino biografinė knyga vėl žadina susidomėjimą šiuo kūrėju. Pagal rusų rašytojo Jevgenijaus Zamiatino romaną „Potvynis“ sukurtas filmas buvo statytas kartu su rusais. Tai pasakojimas apie Sofijos (Jelena Trepetova) ir Trofimo (Kostas Smoriginas) šeimą. Jie negali turėti vaikų, todėl pasiima auginti našlaitę. Po kelerių metų Sofija pastebi, kad Trofimo jausmai Agafijai visai nedviprasmiški. Iš pirmo žvilgsnio niekas nepasikeičia. Meilužiai neslepia savo jausmų, Sofija įžeista, bet įtampa nuolat auga. Ji būtinai prasiverš...

 

Nors alegoriškas filmo pavadinimas yra nuoroda į Bibliją, „Žvėris, kylantis iš jūros“ pirmiausia yra tiršta, gerai suvaidinta, tiksliai Jono Tomaševičiaus nufilmuota psichologinė drama. Filmą mačiau senokai, prisimenu, kad tada jis paliko gana senamadiško ir sunkiasvorio kūrinio įspūdį, bet, kita vertus, tada ir kino kontekstas buvo visai kitoks. Visada tvirtinsiu, kad filmai keičiasi, tiksliau, keičiamės mes, keičiasi pats kinas, todėl po ilgos pertraukos tą patį filmą kartais pamatai visai kitaip.

 

Antroje „Metų laikų“ ciklo dalyje „Žiemos pasaka“ (LTV, 4 d. 23.15) Ericas Rohmeras tarsi žaidžia neišprususių žmonių mėgstamu gero filmo apibūdinimu „gyvenimiškas“. Rohmeras pasakoja labai gyvenimišką, bet kartu ir neįtikėtiną atsitiktinumų ir laimingos meilės istoriją. Atostogų romaną užmezgusi Felisi supainioja dviejų miestelių pavadinimus ir praranda mylimąjį. Liko vienintelis materialus Šarlio prisiminimas - dukrelė. Po ketverių metų Felisi dvejoja, kurį iš dviejų dėmesį rodančių vyriškių jai pasirinkti, - intelektualų Loiką ar Maksansą. Felisi sutinka vykti kartu su Maksansu į Neverą. Bet širdyje ji vis dar tikisi sutikti Šarlį...

 

Kukli, 16 mm kamera filmuota „Žiemos pasaka“ buvo ištikimybės deklaracija Naujosios bangos principams - miesto gatvės, jokių filmavimų paviljone, kasdienybė. Bet panardindamas į realistiškai atkuriamą tikrovę Rohmeras moka įžvelgti ir pasakiškus tos pilkos kasdienybės bruožus. Kartu filmas - tai ir neįtikėtinų atsitiktinumų vėrinys, kuris dar kartą įtikina, kad atsitiktinumų iš tikrųjų nebūna. Paprasčiausiai Felisi reikėjo tų ketverių metų, kad ji (o gal tas nežinomas visų atsitiktinumų autorius?) įsitikintų jausmų tikrumu. Tai, žinoma, mano versija. Bet tikiu, kad kiekvienas atsitiktinumas yra lemtingas.

 

„Cahiers du cinéma“ autoriai ir redaktoriai, Naujosios bangos kūrėjai, tarp kurių buvo Rohmeras ir Franšois Truffaut, žavėjosi amerikiečių literatūra ir kinu, ypač Hitchcocku. Jie buvo vadinami „Hitchcocohawksiens“, ir ne tik todėl, kad garbino Hitchcocką ir Hawksą, bet ir apskritai žavėjosi visu amerikiečių B klasės kinu. Po savo itin sėkmingo debiuto „400 smūgių“ Truffaut ėmėsi mėgstamų rašytojų knygų. Truffaut sukūrė ne vieną filmą, ekranizuodamas ir vadinamojo juodojo romano autorius. 1960 m. filmo „Šaukite į pianistą“ (LTV2, 28 d. 20.10) pagrindu tapo vieno iš amerikiečių kriminalinio romano kūrėjų Davido Goodiso romanas. Filmo herojų pianistą, kuris įpainiojamas į santykius su nusikaltėliais ir netikėtai įsimyli, suvaidino Charles'is Aznavouras.

 

Amerikiečių 7-ojo dešimtmečio pradžios kinas dar tik pradeda „virškinti“ naujas Europos kino kryptis, kurios po kelerių metų privers jį iš esmės pasikeisti. Bet jame jau atsiranda Woody Allenas. 1965 m. Clive'o Donnerio filme „Kas naujo, katyt?“ (LTV2, 2 d. 22.10) jis ne tik vaidina pagrindinio herojaus - Paryžiuje leidžiamo moterų žurnalo redaktoriaus Maiklo draugą Viktorą Šakapopulisą, bet ir yra filmo scenaristas. Maiklas yra moterų žavėtojas. Nors jis myli Kerol (nuostabioji Romy Schneider), kuriai, beje, neabejingas ir Viktoras, moterys prie jo tiesiog limpa ir Maiklas negali į tai nereaguoti. Jis net kreipiasi į psichoanalitiką, bet šis negali susidoroti su savo kompleksais. Pamažu komiškų nesusipratimų gausėja, o personažų padėtis dar labiau komplikuojasi... Jei manote, kad tai nerimtas ir nesvarbus filmas, nesiginčysiu, bet Peteris Sellersas ir Peteris O'Toole'as tada buvo pačiame jėgų žydėjime, kaip ir dar visai ne garsenybė Woody Allenas. Ir apskritai senas kinas kaip joks kitas padeda atsipalaiduoti, pamiršti krizę, gydo depresiją ir juodas mintis apie šiuolaikinio kino aklavietę.

 

Kažkada tokias mintis išsklaidydavo ir kinų režisieriaus Zhang Yimou filmai. Pastaraisiais metais jie darosi vis puošnesni, gražesni ir, deja, tuštesni, nors išorinio veiksmo ir dramatizmo pagausėjo. Dar prieš kokius dešimt metų laikytas vienu svarbiausių nūdienos režisierių, Zhang Yimou dabar kuria pompastiškus reginius. Beje, Pekino olimpiados atidarymas taip pat jo surežisuotas. Šią savaitę bus proga prisiminti du naujausio periodo Zhang Yimou filmus. Tai kartą ar du jau rodytas pasakojimas apie kinų Hamletą „Auksinės gėlės prakeiksmas“ (LNK, 1 d. 23.40), kuriame buvusi režisieriaus mylimoji Gong Li vaidina valdžios ištroškusią imperatorę ir dėvi fantastiško grožio specialiai jai šimtų siuvėjų rankomis austus ir siuvinėtus kostiumus, ir rytietiškų kovų baletą „Skraidančių durklų namai“ (BTV, 3 d. 21.25), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė naujausias Zhang Yimou atradimas, taip pat į plačius tarptautinius vandenis sparčiai išplaukusi gražuolė Ziyi Zhang.

 

Amerikiečių trileriai, žinoma, jau visai nebe tokie, kokiais žavėjosi Truffaut. Bet jei esate nuo jų priklausomi, šįvakar užmeskite akį į Nicko Cassaveteso „Džoną Q“ (LNK, 27 d. 22.05). Filmo herojus yra paprastas fabriko darbininkas. Jis rūpinasi savo šeima, todėl negali susitaikyti, kai atsisakoma padengti jo sunkiai susirgusio sūnaus širdies operacijos išlaidas. Sūnus negali laukti, todėl Džonas nusprendžia veikti. Jis paima įkaitus - tuos, kurie nelemtą akimirką atsidūrė ligoninės priimamajame. Nors filmas nesulaukė entuziastingų atsiliepimų, didžiausias jo privalumas yra pagrindinį vaidmenį sukūręs Denzelas Washingtonas.

 

Zoe Clarke-Williams filmas „Nauja geriausia draugė“ (TV3, 1 d. 24.00) papasakos dar vieną klasinės nelygybės ir nusikaltimo istoriją. Jos herojė - jauna, pavyzdinga ir neturtinga studentė Alicija (Mia Kirshner). Ji nori patekti į gana uždarą savo turtingų bendramokslių ratą, bet tai baigiasi ligonine ir policijoje užvesta byla.

 

Rono Sheltono 2003 m. „Holivudo žmogžudysčių skyrius“ (TV3, 1 d. 21.30) pasinaudoja mėgstama seno ir jauno policininko santykių tema. Patyrusį detektyvą, kurio gyvenimas netikėtai ima slysti iš po kojų, vaidina Harrisonas Fordas, jauną jo partnerį, kuris labiau domisi joga ir potencialia aktoriaus karjera, bet ne tiriamomis žmogžudystėmis, - Joshas Hartnettas. Taigi - sveiki atvykę į žydro dangaus, palmių ir lavonų pasaulį!

 

Bixo Shalillo filme „Gyvenimas be Diko“ (TV3, šįvakar, 27 d. 22.30) Sarah Jessicos Parker herojė įsimyli samdomą žudiką, kuriam užsakyta nužudyti jos vyrą. Kai filmo personažai ima geriau pažinti vienas kitą, paaiškėja, kad žudikui nusibodo žudyti. Jis nori tapti tenoru. Suprantu, kad tai daug geriau nei, pavyzdžiui, būti detektyvu ir ieškoti kokio nors dingusio bestselerių autoriaus. Bet Johno Carpenterio 1995 m. filmo „Beprotybės nasruose“ (LNK, 27 d. 00.20) herojus taip įsijaučia į savo paieškas, kad visiškai pasineria į keistą rašytojo pasaulį. Kai pagalvoju, koks tas vidinis populiarių autorių, ypač lietuvių, pasaulis, net šiurpas nukrato.

 

Matyt, pastebėjote, kad niekad neskatinu žiūrėti animacinių filmų. Tačiau suprantu, kad sustabdyti tokį didžiulį pagreitį įgijusio žiūrovų infantilizmo neįmanoma. Šįkart padarysiu išimtį, nes, kaip žinote, esu didelis šunų mylėtojas, o Briano Robbinso 2006 m. filmas „Šuns kailyje“ (LNK, šįvakar, 27 d. 20.10) paverčia realia situaciją, kai teisininkas darboholikas, darbo reikalais apsilankęs genetikos laboratorijoje, pavirsta... šunimi. Iš naujos perspektyvos stebėdamas savo šeimą, jis užsinorės tapti geresniu vyru ir tėvu.

 

Galiu parekomenduoti daug paprastesnį ir asmeniškai išbandytą metodą pakeisti perspektyvą. Pakaks atsigulti ant kilimo šalia savo šunelio ir apsižvalgyti. Nauja perspektyva atsivers iškart. Dar galiu patikinti, kad noras tapti tenoru tikrai nekils.

 

Jūsų -Jonas Ūbis

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.8 (837), 2009-02-27

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

taip, 2009-03-03 12:22

Is tiesu, Zalakeviciaus filmas kiek nuvyle, nes ypac pradzioje, atrodo, daug tuscio kino, arba tusciazodziavimo nieko nesakanciomis scenomis, arba lietuvisko stiliaus parodijos, bet i pabaiga, nuo epizodo su kirviu pradeda gereti ir kulminacija nenuvilia. Taip pasirode

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti