Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Artėjant prie smuiko galimybių ribos


Du smuiko muzikos koncertai Nacionalinėje filharmonijoje


Živilė Ramoškaitė

Share |
Diana Galvydytė
M. Aleksos nuotraukos
Apie smuiko galimybes ir jų ribas galvojau Sergejaus Krylovo rečitalyje (lapkričio 26 d.), kuriame jis pateikė solinę smuiko kūrinių programą nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Luciano Berio.

Pastarojo „Sekvencija", sukurta 1976 m., kaip tik ir priartėjo prie šių ribų. Tai, sakytum, šiuolaikinis Niccolo Paganini variantas, kai dominuoja disonansai ir atonalūs pasažai. Kas nors galėtų įvardyti šį opusą kaip N. Paganini šaržą. Kūrinys prikimštas kvapą gniaužiančių virtuozinių triukų, kuriuos įveikti nėra lengva. Opuso sukūrimo laiku ne vienas autorius tyrinėjo visokias įvairių instrumentų, taip pat ir žmogaus balso, galimybių ribas. Kūrėjui šių ribų patirtis turbūt naudinga, ji suteikia naujų kūrybinių impulsų. Tačiau ką ši patirtis duoda muzikos suvokimui, regis, net ir po kelių dešimtmečių tebėra neatsakyta.

Tūkstančiai netgi gerų smuikininkų „Sekvencijos" tiesiog „neįkąs". O štai fenomenalusis instrumentininkas Sergejus Krylovas ją ne tik „įkando", bet per daug nesivargindamas ir maksimaliai įgarsino! Gal tai ir yra panašių opusų tikslas?

„Sekvencija" užėmė tik nedidelę S. Krylovo rečitalio dalį. Kiti koncerto programos kūriniai - tikrasis smuiko solo aukso fondas: Eugêne'o Ysaye Sonata Nr. 2, a-moll, J.S. Bacho Čakona d-moll (iš II partitos) ir antroje dalyje - dvylika N. Paganini kapričų (rinkinys iš 24-ių).

Nuo šešerių metų koncertuojantis, Maskvoje augęs smuikininkas dabar gyvena Italijoje. Vilniaus publika jau turėjo progų jį išgirsti - jis grojo su Lietuvos kameriniu ir Nacionaliniu simfoniniu orkestrais. Tad į koncertą gausiai susirinkę tikri S. Krylovo gerbėjai kiekvieną programos kūrinį sutiko entuziastingais šūksniais ir aplodismentų audra. S. Krylovas jų nusipelnė su kaupu: negalėjo nežavėti jo aukš

čiausio lygio virtuoziškumas ir lygia greta - gilus muzikos suvokimas bei meninė branda. Nedažnai pasitaiko, kad N. Paganini kapričai būtų ne tik techniškai įveikti tarsi etiudai, bet suskambėtų kaip žavios, netgi melodingos (!) pjesės.

Atlikėjas groja savo tėvo, žinomo smuikų meistro, padarytu instrumentu, jo klausydamas galėjai pamanyti, kad tai koks nors senųjų garsių meistrų egzempliorius. Tačiau, kaip žaismingai pajuokavo Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkas Žilvinas Malikėnas, svarbiausia ne kuo groja, o kas groja. Iš tiesų, blogo smuikininko rankose neskamba ir Stradivari... Kažkuris iš žymių muzikantų yra taikliai pasakęs: strykas yra rankos tąsa, o smuikas - sielos tąsa.

Klausantis E. Ysaye Antrosios sonatos pirmiausia ir nustebino ypatinga skambesio kokybė ir išraiškingumas bei nepaprastai turtinga tembrų paletė. Kompozitoriaus panaudotos J.S. Bacho citatos, rūstusis viduramžiškas Dies irae, sujungtos su savitos spalvingos harmonijos faktūra suskambėdavo kaskart kitu tembru, tarsi grotų papildomas instrumentas. Kūrinio temos ir potemės buvo labai aiškiai artikuliuotos ir įprasmintos. Visos šešios E. Ysaye sonatos, kaip ir ši Antroji, pasižymi minčių dėstymo laisve ir improvizaciškumu, tai smuikininkas perteikė ypač raiškiai. Jo muzikavimo stilius ir santykis su muzika - itin spontaniškas ir nuoširdus, tačiau be nereikalingo jausmų pertekliaus ir egzaltacijos, kaip tokiais atvejais būna.

Atlikdamas J.S. Bacho Čakoną S. Krylovas sugrąžino publiką į kitą, ankstesnės epochos pasakojimą, kuriame vyravo proporcijų darna ir harmonija. Šį tobulos formos muzikinį statinį smuikininkas rentė neatsisakydamas gyvastį teikiančio saikingo emocionalumo. S. Krylovas, grodamas J.S. Bachą, pirmiausia, regis, pasikliauja savo žiniomis, įgimtu muzikalumu ir tebeturima intuicija.

Apie N. Paganini kapričus galiu drąsiai teigti: tokios muzikalios, meniškai išbaigtos ir kartu virtuoziškai tobulos jų interpretacijos, kokią pateikė S. Krylovas, mūsų salėje nėra buvę. Gal išorinį virtuoziškumą (įvaldytą štrichų ir kairės rankos įvairiapusę techniką) esame patyrę, bet dabar galėjome pajusti neatskiriamą jo ryšį su romantiškų muzikinių vaizdų kaita. Galima fantazuoti, kad panašiai galėjo groti pats N. Paganini. Ir ko šiuose kapričuose, o iš esmės - romantiškose pjesėse, tik nėra! Nuotaikingo itališko dainavimo, buitinių scenų, jausmingų kupletų ir apskritai - aistros ir žaismės, į kurią kartkartėmis prasiveržia žodžiais nenusakomas liūdesys, kokį gali išreikšti tik smuikas, ypatinga jam duota ekspresija. Ir tai girdėjome S. Krylovo interpretacijoje.

Keletą dienų prieš šį koncertą Filharmonijoje klausėmės kitos smuikininkės, Anglijoje studijuojančios Dianos Galvydytės. Ji Filharmonijos scenoje - reta viešnia, bene paskutinįsyk čia grojusi per II tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą prieš ketverius metus.

Kūriniai, kuriuos D. Galvydytė pirmoje koncerto dalyje pagrojo su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Juozo Domarko (lapkričio 22 d.), gali būti vadinami XIX a. smuiko repertuaro puošmenomis. Tai lenkų kompozitoriaus ir smuiko virtuozo Henryko Wieniawskio „Fantaisie brillante" Ch. Gounod operos „Faustas" temomis, op. 20, ir Ernesto Chaussono „Poema", op. 25. Beje, Vilniaus koncertų salėse šie opusai suskamba labai retai.

Pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad senokai girdėta smuikininkė akivaizdžiai tobulėja ir bręsta. Jos grojimas pasipildė naujais bruožais, susijusiais su gilesnėmis muzikos prasmės paieškomis. H. Wieniawskį ji grojo nuo seno, bet dabartinė interpretacija žavi detalių išbaigtumu, grojimo laisve, tam tikru fantazijos žanro diktuojamu virtuoziniu užmoju. Smuikininkei ypač pavyko išreikšti lyrinį pradą, t.y. temas, kurios susijusios su operos herojės Margaritos pasauliu. Taip pat dainingai ji pateikė valsą, kuriame sužavėjo tiksliai išgaunami flažoletai. Mefistofelio pasaulis D. Galvydytės interpretacijoje neatrodė „velniškas", greičiau priminė Margaritos.

Garso grožis, emocijų ir minties harmonija persmelkė ir E. Chaussono „Poemos" interpretaciją, kurioje ypač ryškiai atsiskleidė virtuoziniai ir meniniai D. Galvydytės laimėjimai. Didžiausių simpatijų nusipelno atlikėjos dėmesys auditoriją užvaldžiusiam gražiam ir išraiškingam instrumento skambesiui. Orkestras buvo jautrus partneris, reagavęs į gausius muzikos rubato ir solistės dinamikos amplitudę.

„7 meno dienos“ Nr.44 (826), 2008-12-05

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

JEpeuyVeCf, 2012-03-15 14:29

Lot of confusion about weak ties vs. stnorg ties on the net these days! You and Jennifer are both right partially. The key is the HETEROgenuity of ties, not their WEAKness that matters (weak ties and diverse/heterogenous ties just correlate higher so people assume they are the same, or one causes the other). Weak ties do help expand your network network and discover new info info/opinions/knowledge that's the good news. The bad news is that you often need the benefit of stnorg ties to transfer that knowledge (utilize it effectively in your context) into your project.Often the best ties are FORMER stnorg ties that now play/work in a different part of the network i.e. college roommate who works in in a different region/industry than you, who you still highly trust/understand (stnorg tie benefit) and yet is in a different network than you, hearing different info/opinions/interpretations than you (weak tie benefit).Look for that killer combination of stnorg/weak tie in your network! Or more likely, reactivate those dormant ties, that can now bring you the power of stnorg/weak in one link!

AYNeBMLVRGbRblfj, 2012-01-11 04:15

Free knowledge like this doesn't just help, it promtoe democracy. Thank you.

d, 2009-05-24 20:32

kas ta sekvencija

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti