Šį kartą operos siužetu pasirinktas vienos žymiausių XX a. filosofių Simone de Beauvoir romanas „Visi žmonės mirtingi“. Aplink pagrindinį nemirtingą herojų sukasi mirčių karuselė, keičiasi laikai, žmonės, papročiai, žmonos. Nustebino, kaip giliai jauni žmonės linkę ieškoti gyvenimo prasmės. Tai iškart nuteikia labiau kritiškai, o ne geranoriškai. Kūrėjų garbei galima pasakyti, kad blynas nebuvo nei labai prisvilęs, nei lėkštas.

Malonu, kad iki pat pabaigos lieka neaiškios draminės eigos žaidimo taisyklės - jos atsiskleidžia pamažu. Netgi paskaičius programėlę vientisas paveikslas ir autorių meninis užmanymas kaip mozaika susidėlioja tik skambant paskutiniams akordams. Įdomu, kiek tam įtakos turėjo libreto autorius (Gintaras Dautartas), nes veiksmo spyruoklė (paslaptis ir intriga) užsukta tikrai sėkmingai. Kiek prasčiau libreto autoriui sekėsi susitvarkyti su lietuvių kalbos poetinėmis-fonetinėmis kliūtimis - kartais tekstas pernelyg kliuvo.

Panašus dvilypis jausmas apima žvelgiant į režisierės (Monika Palšauskaitė) sprendimus. Viena vertus, sceninis pastatymas atitinka libreto tėkmę, vizualiniai akcentai sudėlioti gana aiškiai, choreografiniai numeriai gana organiškai įsilieja į bendrą koncepciją. Pasiteisina netgi operos pradžioje truputį erzinęs nuolatinis herojų vaikščiojimas, vaidinimui vykstant kone tapęs laiko tekėjimo šalutinio poveikio iliustracija. Kita vertus, bent jaupirmą premjeros vakarą pagrindiniai artistai vaidino mažai kreipdami dėmesį į publiką - o turėtų. Artistai nuolat improvizavo, bet tik kalbėdamiesi tarpusavyje, visai neįtraukdami žiūrovo, be to, per dažnai ir per gausiai naudota muzika, tarytum iš kailio neriantis, kad kas nors scenoje „virtų“. Tai juk opera - šiame žanre muzika pati neša didelį krūvį ir skatina judėjimą į priekį, o minėti žodiniai karai tik kaišiojo pagalius į ratus. Dėl to, pavyzdžiui, Prologe atrodė, kad yra per daug muzikos (laiko prasme), nes artistai scenoje vis vaikščiojo ir šūkčiojo, lyg norėdami paskubinti muziką, o ne kartu su ja sklandžiai slysti laiko vaga. Per lėto muzikos vyksmo įspūdis išblėso prasidėjus antrajam veiksmui, dinamiškam ir įdomiam. O pirmąjį veiksmą kaip tik pabaigė puikus dvikovos špagomis epizodas, kuriame aktoriai neskubėjo ir susiliejo su muzikos tėkme. Vadinasi, jaunoji režisierė jaučia ritmą.

Operos scenografija kukli, bet skoninga. Tik jeigu jau neįmanoma paslėpti muzikantų, norėtųsi, kad scenografija būtų labiau muzikalesnė, kad kostiumai ir dekoracijos tarsi išaugtų iš muzikos instrumentų ir choristų.

Kalbant apie artistų darbus, suprantama, kad kai artistai įsilieja į trupę paskutinę minutę, daug kalbėti apie kokybę netenka; vis dėlto norėtųsi paminėti Marianos (antrosios herojaus žmonos) vaidmenį atlikusią Ievą Kaveckaitę, pademonstravusią stiliaus jausmą atliekant sprechgesang manieros ariją (tiesa, prasčiau jai sekėsi dainuoti kantileną). Pagrindinio herojaus Foskos vaidmens atlikėjui (Vilius Tumalavičius) linkėtume daugiau bendrauti su žiūrovais be žodžių, nekelti tiek daug triukšmo savo kūnu (velkant kojas ar ypač trypiant) ir neatsipalaiduoti vaidinant, lyg norint pailsėti nuo vaidmens. Šitie techniniai dalykai nesumenkina jo pastangų perteikti sudėtingo vaidmens dramaturginę liniją. Stipriu ir įtaigiu tenoru pasižymintis Bomparo (Foskos tarno) atlikėjas (Dainius Viešūnas) galėtų paieškoti įvairesnių vaidinamo herojaus charakterio spalvų, o ne vien demonstruoti savo asmeninę (nors ir žavią) charizmą.

Išskirtinas puikus ir kruopštus dirigento (Karolis Variakojis) darbas įgyvendinant sudėtingą muzikinę partitūrą ir sėkmingai vadovaujant operos vyksmui. Išraiškinga dirigento laikysena scenoje jungė operos sudedamąsias dalis. Tenka tik apgailestauti, kad dėl salės specifikos orkestrui teko būti scenos gilumoje ir dirigentas negalėjo nulemti solistų ir orkestro balanso, deja, šios spragos nesugebėjo užpildyti ir garso režisieriai su nešiojamais mikrofonais, nes problema kilo ne tik dėl akustikos.

Sąmoningai pasilikome pagrindinę operos sudedamąją dalį - muziką - pabaigai, nes jos kokybė yra sumanymo įgyvendinimo garantas. Jaunieji kompozitoriai Vitalija Glovackytė ir Andrius Arutiunianas egzaminą išlaikė puikiai. Pirmiausia labai sveikintina ir sėkminga dviejų skirtingo stiliaus kūrėjų dueto idėja. Polistilistiškai ir neoromantiškai kurianti Vitalija įgijo gerą oponentą - grynu „angliško“ modernizmo (a la Birtwistle) stiliumi kuriantį Andrių. Kiekvieno iš autorių atskirai kurti epizodai eina vienas po kito, muzika polemizuoja pati su savimi, vaisingai praturtindama garsinę operos tėkmę. Subjektyviai vertinant, pritrūko aiškių melodinių linijų, bet tai gali būti ne tik komponavimo klaidų išdava. Tačiau niekaip neatimsi veikalo monumentalumo ir išbaigtumo, visi muzikiniai elementai (motyvai, instrumentuotė, stiliai, tempai) sėkmingai dėliojasi į vientisą kūrinį, orkestras skamba harmoningai (šiais laikais tai ne taip dažna). Linkėtume Vitalijai nepaskęsti stiliaus džiunglėse, kalbėti drąsiai savo balsu, o Andriui vis dėlto paieškoti sąsajų su lietuviška klausymo terpe.

Norisi padėkoti visai kūrybinei grupei sukūrus didingos Operos reginį (būtent iš didžiosios raidės), kam daugelis šiais laikais nesiryžta. O be reikalo. Monumentalus menas - dalykas rimtas ir paveikus.

LKS jaunimo sekcija

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.4 (880), 2010-01-29