Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 14 (982), 2012 balandžio 06 d. > Muzika > Tarp vaizdo ir garso
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Tarp vaizdo ir garso


Tapybos ir muzikos dialogas: Irma Leščinskaitė ir Viktoras Paukštelis


Tomas Kiauka

Share |
Irma Leščinskaitė
Susitiko du menininkai: tapytoja abstrakcionistė Irma Leščinskaitė ir tapantis pianistas Viktoras Paukštelis. Susitikimas išaugo į bendrą meninį projektą „Skambančios spalvos“, įvykusį Klaipėdos koncertų salėje kovo 13 dieną.

Klasikinės muzikos kūriniai buvo atliekami instaliuotos tapybos fone: scenos tamsoje kabančios didelės abstrakčios drobės, padedant apšvietimui ir kinetinėms videoinstaliacijoms, dalyvavo garso ir vaizdo dialoge. „Muzikos ir tapybos kompozicinė sistema, pagrįsta atitikmenimis: muzikinio tono garsumą atitinka spalvos ir kontūro intensyvumas; muzikinį tempą – plastinis linijų ritmas, muzikinio kūrinio dalis – tapybos kūrinio sandara. Garsas leidžia laike išskleisti plastinius tapybos sluoksnius, atverti vizualinius laukus. Instaliacijoje muzika ir garsas tampa ne tiek muzikiniu, kiek architektūriniu, fiziniu, neretai beveik simboliniu vienetu. Vaizdiniams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus, žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas.“

 

Apie projekto idėją, tikslus, kūrybą ir jos specifiką kalbasi šio projekto autoriai.

 

Viktoras Paukštelis: Pamatęs tavo paveikslus iš karto pastebėjau, kad juose yra kažkas muzikalaus, kažkas tokio, ką galbūt ne pamatai, o veikiau pajunti – lyg skambėtų muzika, bet ją girdėtum ne ausimis, o akimis. Norėjosi pažiūrėti ir išgirsti, kaip tai atrodytų kartu...

 

Irma Leščinskaitė: Tavo grojime išgirdau struktūrą, mąstymą, kuris pasirodė labai artimas mano tapybos principams, taip ir kilo šis sumanymas.

 

V. P.: Pati idėja – muzikos ir tapybos sąsajos, kiek tapyba gali būti muzikali, ir kiek muzikoje esama spalvos ir vaizdo, – nėra nauja: prisiminkime kad ir Čiurlionį arba Kandinskį. Man rūpėjo štai kas: kaip mūsų kūryba – tavo paveikslai, mano grojimas – derės tarpusavyje, nes mes ne tik dirbame su skirtingomis juslėmis – tu su rega, aš su klausa, bet ir mūsų kūrybiniai principai, regis, gerokai skiriasi: tavo santykis su kūryba labiau intelektualus, mano – intuityvus. Noriu pasakyti, kad mąstymas kartais suvaržo mūsų tikrąjį, gilųjį žinojimą bei energetinį pradą ir įspraudžia mus į tam tikrus rėmus.

 

I. L.: Negalima atmesti nei vieno, nei kito, nes sąmonei sintetinant vaizdinius svarbu ir pojūčiai, ir intelektas. Vienas kūrybai teikia žaliavos, kitas yra priemonė kažką iš tos žaliavos gauti.

 

V. P.: Bet, kaip tvirtina mokslas, jausmas niekuo nesiskiria nuo proto, nes protas pats ir gamina tą jausmą. Šiuos dalykus atskiria tik savirefleksija. Mes – tarsi mechanizmai, atliekantys tam tikras funkcijas, cheminių procesų išdava.

 

I. L.: Kitaip tariant, tai juslinei medžiagai mes suteikiame formą, aš – paveikslo, tu – muzikos. Taigi jausmas čia apvaldytas, įformintas, apmąstytas ir pateiktas. Bet kalbant apie vaizdo ir garso santykį, manau, kad muzika ir garsas yra stipresni už vaizdą.

 

V. P.: Man asmeniškai paprasčiau susidraugauti su spalva nei su garsu. Tapant spalva man pasiduoda greičiau – ją tiesiog pajaučiu arba ne; pro garsą man reikia prasilaužti. Gal tai susiję su tuo, kad muzika užsiimu profesionaliai ir mano atliekami kūriniai istorijos kontekste yra tiek kartų girdėti ar „nugroti“, kad rasti juose naujumo nėra paprasta.

 

I. L.: Paveikslo struktūra – tai kompozicija, spalva, linija, paveikslo erdvė ir ieškomas šių elementų tarpusavio santykis. Paveikslo kūrimas – labai ilgas kūrybinis procesas. Tačiau žiūrovui ir klausytojui yra dar kitaip: muziką išgirsti kaip garsų seką, išsiskleidžiančią laike, o užbaigtą paveikslą pamatai visą iš karto, nors jo suvokimas irgi vystosi laike. Geras kūrinys yra daugiasluoksnis ir daugiaplanis.

 

V. P.: Profesionaliai analizuodamas tą patį kūrinį kaskart atrandi naujų dalykų, jis atsiveria visiškai kitaip. Tačiau šioje analizėje yra ir naikinimo: imdamas naują kūrinį, aš turiu atsikratyti visų interpretacijų, viso savo žinojimo, kad tą kūrinį paversčiau savu. Privalau nebijoti Bacho, kuris buvo genijus, tik tada galėsiu pradėti tą kūrinį minkyti kaip molį. Savotiškai išskaidau tekstą į mažas dalis, atskirom rankom, atskirais balsais, jį visiškai sugriaunu ir statau iš naujo. Taip jis tampa mano. Tam naudoju specialius triukus – pavyzdžiui, darbą tamsoje, darbą su įjungtu televizoriumi, galvojant apie kitus dalykus, kad pasiekčiau tikrąjį, gilųjį žinojimą, neapribotą paviršinių, iš anksto suformuotų patirčių.

 

I. L.: O man yra atvirkščiai. Eidama prie darbo, nieko nepasidedu į stalčiuką. Čia svarbu viskas – ne tik profesionalumas, bet ir mąstymas, skaitytos knygos, bendravimas, aplinka, kultūriniai sluoksniai, net klimatas.

 

V. P.: Bet ar tos žinios tavęs neapkrauna, nesuvaržo? Galbūt neleidžia taip atsipalaiduoti, kaip tu galėtum?

 

I. L.: Aš jau turiu sistemą, ji man negali trukdyti, nebent impulsai nepakankami...

 

V. P.: Bet sistema juk neleidžia patirti kažką naujai, joje viskas sudėliota ir numatyta iš anksto?

 

I. L.: Sistema neužgožia naujo potyrio, bet padeda rasti optimalią jo išraišką. Mąstymo būdas, kuriuo rėmiausi žaisdama šachmatais, tinka ir darbui su spalvomis. Negali ant paveikslo lieti dažų, kol nežinai, kokią struktūrą tai sudarys. Kokia bus spalvos, formos dominantė, kaip plastiškai tai konkuruos ir t.t. – viską reikia numatyti iš anksto. Vaizdinys ir idėja turi atsirasti prieš pradedant darbą.

 

V. P.: Tavo darbą sulyginčiau su kompozitorių darbu: didieji kompozitoriai irgi kūrė pagal griežtas sistemas, turėjo savo metodus, savo bagažą, kuriuo naudojosi ir žaidė, kartais ir matematiškai apskaičiuodami ėjimus. Vienam kūriniui atrastą struktūrą kitame gali apversti aukštyn kojom ir gauti genialų rezultatą.

 

I. L.: Kad užbaigtum darbą, reikia nueiti ilgą kelią. Jei būčiau bėgikė – tai tik ilgų distancijų, praskrieti kaip sprinteriui man neįdomu. Su paveikslu užsimezga pokalbis, jis kaip savarankiška būtybė kai kada mane priima, o kai kada užsidaro, ir reikia ieškoti priėjimo, susikalbėjimo, taip išsivysto ištisa gyvenimo istorija. Kai jau viskas baigta – mes išsiskiriame, aš jam įteikiu pasą ir jis gali pradėti savarankišką gyvenimą.

 

V. P.: Mano santykis su muzikos kūriniu irgi tam tikra prasme panašus: turiu praeiti daug klodų, sluoksnių, pasinaudoti žiniomis. Stengiuosi į kūrinį įleisti kuo daugiau žinojimo formų, leidžiu atsirasti skirtingoms asociacijoms – šiuolaikinėms, senovinėms, bet šis procesas racionalus tik ta prasme, kad aš sąmoningai bandau būti neracionalus. Todėl tai irgi ilgas procesas. Bet kai tapau – atvirkščiai, noriu trumpo proceso, pradedu bijoti darbo, jei ilgiau prie jo užtrunku. Turbūt bijau, kad jį užkankinsiu. Todėl vienu metu tapau dvi, tris ar keturias drobes.

 

I. L.: Kai darbas eina į pabaigą, kai jame nusėda kompozicinės struktūros, ironija ir saviironija, praeities kultūrų ir ypač barokinės tapybos formų citavimas, – reikia žvilgsnio iš šalies, kad nuspręstum, ar jis jau gali egzistuoti savarankiškai. Vienu metu įvyksta lūžis – ne aš, o paveikslas pradeda man diktuoti sąlygas, emancipuojasi. Tai, kas iš pradžių buvo mano, ėjo iš mano vidaus, tapo atskiru, man nebepriklausančiu daiktu.

 

V. P.: Ir muzikoje yra kažkas panašaus. Geriausiai kūrinį atlieku tada, kai ne aš groju, bet kai kūrinys groja su manimi, kai nebegalvoju, kaip groju. Patenku į savotišką transą, tampu muzikos įrankiu, tarpininku. Tai didžiausias malonumas. Klausytojo vaidmuo čia irgi svarbus – koncerto metu klausytojas kuria kartu; aš jaučiu energijos sroves, grojant tai diktuoja sprendimus, jaučiu, ko klausytojui šioje vietoje reikia, kartais pataikauju ir duodu, ko nori, o kartais atvirkščiai, pagąsdinu. Tai gyvas ir nenuspėjamas pokalbis, bet svarbiausia, kad abi pusės turėtų ką pasakyti. Yra ir tokių erdvių, tokių klausytojų, kur labai sunku groti, kai reikia traukti pokalbį, prisijaukinti erdvę. Bet tai irgi savotiškas iššūkis, kuris brandina ir grūdina.

 

I. L.: Man irgi svarbu žiūrovas, bet jis dalyvauja kitaip. Kartais užeina kas nors į dirbtuvę, mato darbus, patyli, nieko nesako. Tačiau jauti, ar esama kontakto tarp žiūrovo ir paveikslo. Todėl akcentuočiau ne rezultatą, o patį kūrybos procesą. Man užtenka suprasti, kad darbai tobulėja, kad jie, kaip intelektualinė abstrakcija, tampa abstraktesni ir intelektualesni.

 

V. P.: Mano tikslas grojant klasikinį kūrinį – kuo labiau jį sušiuolaikinti, padaryti modernų, kad jis nebūtų vien tik muziejinis eksponatas. Jį reikia paversti abstrakcija, kad būtų kuo mažiau atpažįstamų formų, kaip tapyboje veidas, gėlė ar katinas. Manau, kad tai mūsų kūrybos su tavim, Irma, bendrumas, nes mes kiekvienas savo būdu, vienas muzikoje, kitas tapyboje, iš esmės siekiame to paties – išsiveržti iš daiktiškumo nelaisvės, iš priežastinių santykių ir patirti grynąjį būties stebuklą.

 

Užrašė Tomas Kiauka


„7 meno dienos“ Nr.14 (982), 2012-04-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

tapybos hormonas, 2012-04-07 22:17

rodos, tapytoja nei dailės istorijos, anei meno filosofijos nestudijavo. galima sakyti, barokas ir abstrakcija labiausiai vienas nuo kito nutolusios tapybinės išraiskos tiek savo plastine, tiek formalia struktūrine kalba. būtų dar galima ieškoti sąsajų tarp baroko ir abstrakcijos dvasinės sublimacijos konteksto, bet kad abstrakcija eliminuoja, daugeliu atveju, nuoseklumą apskritai. tuo labiau, abstrakčią tapybą konstruojant, iš esmės, tik spalvinių struktūrų pagrindu- pats "abstrakčios" estetikos principas tiksliausiai apibūdinamas pleonazmu: abstrahuota abstrakcija. bet gi, barokas yra aiškua savo realistinio matymo koncepcija, tik simboliškai paremta religine perturbacija...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti