Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 37 (959), 2011 spalio 21 d. > Kinas > „Nenoriu kopijuoti savęs”
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

„Nenoriu kopijuoti savęs”


Pokalbis su režisieriumi Béla Tarru


Lukas Brašiškis

Share |
Vengrų kino režisierius Béla Tarr
Į Tarptautinį Kauno kino festivalį vengrų kino režisierius Béla Tarras atvyko pristatyti savo naujausio filmo „Turino arklys“. Jis taip pat surengė kino dirbtuves ir dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“ vykusioje diskusijoje, kurios tema „Žmogus priešais kamerą: ilgas planas“. Pokalbį vedė Lukas Brašiškis.

Klausimas, kaip filmuoti žmogų, svarbus visiems kino kūrėjams, todėl pasirinkau šią temą kaip estetinį ir etinį diskusijos atspirties tašką.

 

Apie kino kūrimą apskritai negali būti diskutuojama. Kino kūrimas yra praktinė veikla. Aišku, režisierius turi savo požiūrį, jis nori pasidalinti su žiūrovais savo jausmais, nuomone, reakcija į pasaulį. Bet ne daugiau. Negalima pamiršti praktinės kino kūrimo pusės. Reikia turėti pinigų, suformuoti komandą, atrinkti aktorius, rasti filmavimo vietą, pagaliau sukurti situaciją... Trumpai tariant, norėdamas sukurti filmą turi dirbti. Aišku, dirbant būtina išsaugoti jautrumą ir nepamiršti atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus.

 

Jums paminėjus atsakomybę už savo žodžius, prisiminiau, jog prieš pradėdamas kurti filmus norėjote būti filosofas. Kaip tapote kino kūrėju?

 

Viskas buvo labai paprasta. Sulaukęs šešiolikos, tikrai norėjau tapti filosofu, tad, laimei ar nelaimei, kiek vėliau prisiliečiau prie kino kameros ir tai pakeitė mano gyvenimo kryptį. Būdamas dvidešimt dvejų sukūriau pirmąjį pilno metražo filmą („Šeimos lizdas“, 1977, – red. past.) ir jau nebebuvo kelio atgal. Gyvenimas nesugrąžinamai pasikeitė. Nebegalėjau lankyti universiteto, į jį manęs nebepriėmė. Tuometinėje Vengrijoje buvau tarytum balta varna. Ir dabar vis dar esu balta varna...  

 

Jūsų kūrybinis braižas ilgainiui keitėsi...

 

Amerikiečių kino kritikas Jonathanas Rosenbaumas pirmasis pabandė skirstyti mano kūrybinį gyvenimą. Tai neįmanoma. Ar galite įsivaizduoti, kad vakar vakare nuėjau miegoti būdamas vienoks, o pabudęs šįryt jau tapau kitoks? Skirtingų laikotarpių ieškojimas mano kūryboje neturi nieko bendro su realybe. Jau pirmame filme „Šeimos lizdas“ galite pamatyti ilgus monologus, ilgai trunkančius stambius planus, tą patį socialinį jautrumą, kurio nepraradau iki savo kino karjeros pabaigos. Skirtumai mano filmuose atsiranda tik todėl, kad kurdamas naują filmą visada apmąstau prieš tai buvusį. Sukūręs pirmuosius filmus supratau, kad buvau neteisus problemų ieškodamas socialiniame lygmenyje, kad jos glūdi giliau. Todėl vėlesniuose filmuose pradėjau ieškoti kažko gilesnio, ir taip keitėsi mano filmų stilius. Paskutiniame mano filme galite aiškiai matyti, kad ciklas užsidarė. Palyginę „Šeimos lizdą“ ir „Turino arklį“ pamatysite nemažai panašumų.

 

Nenorėjau skirstyti Jūsų kūrybos į atskirus etapus, tačiau, kaip ir pats sakote, filmuose pastebėjau ilgainiui atsirandančių skirtumų. Pirmame filme dirbote su neprofesionaliais aktoriais, ir filmavimo stilius dar visiškai kitoks.

 

Geriau pasakysiu, kas, mano manymu, nesikeičia. Nesikeičia tai, kad vis dar turiu tą patį socialinį jautrumą, vis dar jaučiu žmonėms ypatingus jausmus. Galiu patikinti, kad negalima sukurti filmo neįsijaučiant, neužmezgant santykių su žmonėmis. Mano mąstymo ir darbo būdas nesikeičia. Tiesą sakant, ar aktorius profesionalus, ar ne, man nelabai rūpi. Per aktorių atranką visada stengiuosi įsiklausyti į tai, ką pretendentas man sako, stebiu, koks jis žmogus. Tai svarbiausia. Filmuodamas dažniausiai pamirštu, koks yra filmo personažas, nes dirbu su konkrečiu žmogumi ir turiu įsižiūrėti ir įsiklausyti į jo, bet ne į personažo balsą bei akis. Filme norime parodyti tikrą gyvenimą. Neapkenčiu, kai kažką prikuriame, užuot įsiklausę į gyvenimo logiką. Tuomet viskas tampa dirbtina ir netikra. Todėl nenoriu ir niekada nenorėjau pasakoti kvailų pasakų.

 

Dėmesys žmogui Jūsų filmuose akivaizdus, kartais atrodo, kad labiau priartėjate prie žmogaus kasdienybės nei dokumentinių filmų režisieriai...  Ar skirtis tarp dokumentinio ir vaidybinio kino egzistuoja?

 

Kaip tik vakar autobusų stotyje su draugu apie tai kalbėjomės. Žinote, atėjęs su kino kamera, akimirksniu pakeiti situaciją. Be kameros esame tik dviese, o atsiradus kamerai mūsų jau trys, todėl viskas keičiasi. Nemėgstu, kai filmas vadinamas dokumentiniu. Skiriasi tik filmų stiliai. Vadinamoji dokumentika kuriama už mažesnius pinigus, turint mažiau žvaigždžių ir mažiau galios. Man kino dokumentika tėra biudžeto prasme skurdžiausių filmų rūšis, bet ne daugiau. Žinote, pinigai kine yra visada šalia, nes kiekviena filmo minutė kainuoja begalę pinigų. Deja, šis sušiktas menas kainuoja daug pinigų. Vienas juostos metras kainuoja tiek ir tiek eurų, priklausomai nuo to, kaip susiderėsi. Tik vienas metras! Jis akimirksniu nufilmuojamas. O vėliau juostą reikia ryškinti...

 

Bet nepaisant kino meno brangumo ir jo kūrimui būtinų techninių sąlygų, Jūs kuriate filmus, užuot pasirinkęs rašymą ar tapybą. Kodėl?

 

Nežinau, kodėl taip padariau... Nežinau... Kartais manau, kad filmų kūrimas yra kaip narkotikas. Vieną kartą pradėjęs, nebegali sustoti. Iškart tampi priklausomas. Man patinka kurti kiną. Ateini į tuščią kambarį ir ten sukuri kažką, ko iki tol nėra buvę.

 

Bet minėjote, kad Jums svarbu išlaikyti pagarbą realybei priešais kino kamerą, žmonėms, kuriuos filmuojate...

 

Nepamirškime, kad yra vargšas žmogus priešais kamerą ir yra žmogus už kameros. Mūsų, žmonių už kameros, atsakomybė labai paprasta – turime gerbti žmonės priešais kamerą, negalime iš jų tyčiotis. Negalime jų teisti.

 

Ar galėtumėt patarti, kaip išsaugoti minėtą pagarbą?

 

Tai tegali ateiti tik iš vidaus. Kurti filmo negalima išmokti. Tikras kino kūrėjas viską daro intuityviai. Žinote, filmo kūrimas kartais susideda iš daugybės mažų gudrybių, bet kūrėjui dera žinoti, kur turi sustoti.

 

Daugeliui Jūsų filmų būdingi ilgi planai. Kaip suvokiate ryšį tarp ilgo plano naudojimo ir požiūrio į aplinką? Ar galima sakyti, kad ilgo plano estetika pasiekiama pagarba aplinkai, vaizdinio atvirumas?

 

Sakyčiau, kad filmavimo stiliaus pasirinkimas gali būti palygintas su maisto gaminimu. Gamindamas patiekalą aplink turi visko: mėsos, prieskonių, druskos, daržovių, bulvių...  Turi daug ingredientų ir tuomet reikia nuspręsti, ką dėti į puodą. Kartais nori ilgai virti, kartais – gaminti greitai. Tai priklauso nuo to, kaip jautiesi. Be to, niekad nepagaminsi to paties, net tas pats patiekalas kaskart bus kitoks. Todėl manau, kad ilgo plano naudojimas susijęs su intuicija. Aišku, žinau, kodėl pasirenku filmuoti sceną būtent ilgais planais. Pavyzdžiui, ilgas planas gali sukurti specifinę įtampą, nes filmuojant be pertraukos vargšai aktoriai negali išvengti tam tikrų situacijų. Dažniausiai filmuojant aktorius paprašomas kažką suvaidinti, tai nufilmuojama ir tada filmavimas stabdomas. Vėliau filmuojamas priešpriešinis planas su kitu aktoriumi ir vėl stabdoma. Galiausiai visa įtampa sukuriama ant montažinio stalo. Jei ir tada įtampos neužtenka, skambinama muzikantams ir kuriamas atitinkamas garso takelis. Štai ką amerikiečiai vadina dramatišku kinu. Tačiau filmuodamas ilgą penkių ar šešių minučių trukmės planą negali atitrūkti nuo realios, labai žmogiškos situacijos, negali žaisti, turi iš tikrųjų būti ten, kur filmuojama. Tai viena priežasčių, kodėl mėgstu ilgus planus. Jie taip pat leidžia kitaip perteikti erdvę, galiausiai ilgas planas susijęs su laiko perteikimu, o tai kine ypač svarbu. Vis dėlto filmo tempo pasirinkimas priklauso nuo kūrėjo intuicijos. Tai labai paprasta, bet negaliu paaiškinti, kaip tai darau, nes tai jaučiu. Nėra vieno recepto, kaip nufilmuoti ilgą planą. Tai pabrėžiu ir savo studentams. Kiekvienas turi filmuoti taip, kaip jaučia. Kiekvienas turi skirtingą stilių, skirtingą požiūrį, kultūros kontekstą ir skirtingą biudžetą.

 

Man susidarė įspūdis, kad ryšys tarp muzikos ir ilgo plano Jūsų filmuose ypatingas.

 

Kuriant kiną svarbu viskas. Ne tik vaidinantys žmonės, bet ir filmavimo vieta, kraštovaizdžiai, kurie, kaip ir aktoriai, turi savo veidus. Kiekvienas daiktas, kiekviena detalė svarbūs. Filmavimo aikštelę mes su Agnes (Agnes Hranitzky – Bellos Tarro žmona ir filmų bendraautorė, – red. past.) visada rengiame patys, profesionalų niekada nesamdome, nes žinome, kad turime būti atidūs kiekvienai detalei. Muzika mano filmuose yra vienas personažų. Ji turi savo būtį. Privalau pažinti vieną pagrindinių savo filmo personažų, todėl sukurti muziką Mihaly (Mihaly Vigas – visų Tarro filmų kompozitorius, – red. past.) visada prašau dar neprasidėjus filmavimui. Pirmą kartą mums dirbant kartu padariau klaidą – nuvykau į garso įrašų studiją ir sėdėjau kartu su juo. Po ten praleistos valandos supratau, kad trukdau muzikantams ir kompozitoriui, kuris aiškiai įsivaizduoja, kaip muzika turi skambėti. Nuo tada jis man atneša sukurtą muziką, mes jos paklausome ir nutariame, kas tinka, o kas ne.

 

Galiu spėti, kad Jums būtina turėti komandą, kuria galėtumėte visiškai pasitikėti.

 

Žinoma. Man padeda daug žmonių: Mihaly, László Krasznahorkai (vengrų rašytojas, kurio kūriniai tapo Tarro filmų atspirtimi, – red. past.), Agnes...  Tai – kūrybinės grupės pagrindas. Visiškai pasitikiu savo grupe. Nors aš pats sprendžiu, kokia bus kiekvieno kadro kompozicija, kaip judės kamera (ir dažnai šiuo požiūriu būnu labai autokratiškas), bet filmuoja operatorius ir tik jis kiekvienoje situacijoje gali būti šiek tiek greitesnis arba šiek tiek lėtesnis, ir taip keisti kadro (pavyzdžiui, aktoriaus veido) pojūtį. Todėl operatoriaus darbas be galo svarbus. Su vežimėlio stūmėju („dolly guy“), kurio užduotis – užtikrinti kameros judėjimą, kartu dirbame daugiau nei 26 metus, todėl jis puikiai žino, ko noriu ir ką mėgstu. Nekenčiu filmavimo aikštelėje aiškinti, ką daryti. Paaiškinu pagrindinius veiksmus, kuriuos noriu matyti atliktus, ir to užtenka.

 

Skamba taip, lyg tai būtų labai paprasta...

 

Taip ir yra. Reikia pasitikėti žmonėmis. Grįžtant prie klausimo apie ilgą planą, turiu pasakyti, kad bet kokį planą filmuojant, galima jį stabdyti bet kurioje vietoje. Pavyzdžiui, nufilmavus stambų planą, galima filmuoti vidutinį, tada vėl filmuoti stambų planą, tada kamera gali pradėti judėti atverdama kitą erdvę ir taip toliau. Tačiau viename mano ilgame plane yra daug skirtingų planų. Dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje Jeanas-Lucas Godard’as yra pasakęs, kad tikras režisierius montuoja kamera, o ne ant montažinio stalo. Ir aš esu tas vienintelis juo patikėjęs kvailys, nes Godard’as pats to nedarė (juokiasi).

 

Svarbią vietą Jūsų filmuose užima švenčių ir ypač šokių scenos, nufilmuotos naudojant ilgo plano estetiką. Jose dažnai įvyksta personažų lūžiai. Ar ne paradoksalu, kad situacijose, kurios turėtų asocijuotis su laime ir džiaugsmu, atsiskleidžia personažų liūdesys ar beviltiškumas? Ar tokios situacijos padeda iš aktorių išgauti tikrumo jausmą?

 

Gana aiškiai tai apibūdinote. Šiomis scenomis norime parodyti žmonių pasirinkimą. Džiaugsmas, kurį gyvenime pasirenkame, pasako labai daug. Šios scenos rodo, kaip esame laimingi. Labai mėgstu šokio scenas. Tai – gyvenimo dalis.

 

Michelangelo Antonioni yra sakęs, kad į filmavimo vietą jis atvykdavo anksčiau ir joje praleisdavo kelias ar daugiau valandų tiesiog stebėdamas erdvę. Koks Jūsų santykis su filmuojama erdve?

 

Kartais su Agnes ir operatoriumi tam skiriame daug laiko. Sėdame į mašiną, važinėjame ir ieškome, kur filmuoti. Kai vieta pasirinkta, visuomet ten vykstu vienas ir mąstau apie erdvę bei įsivaizduoju filmą. Prieš pradedant „Žmogų iš Londono“, nuvykau į Korsiką ir būsimose filmavimo vietose praleidau dvi dienas. Ten ir sugalvojau visą filmą, kadras po kadro. Pamatęs vietą, nusprendžiu, ar čia galėsiu įgyvendinti savo idėją. Priėmęs sprendimą, pradedu galvoti, kaip vietą parengti filmavimui, ir tik tada planuoju realų filmo biudžetą. Tačiau po „Žmogaus iš Londono“ nusprendžiau, kad paskutinį savo filmą „Turino arklys“ filmuosiu ne toliau kaip 15 kilometrų nuo namų. Tiesa sakant, nepavyko iki galo to įgyvendinti, nes vieta, kurioje filmavome, yra 18 kilometrų nuo mano namų. Tai tiesiog tuščias slėnis. Jis mums patiko, nes ten galima jausti gamtos ritmą. Bet reikėjo pastatyti namą, nes slėnyje jo nebuvo. Norėjome senoviško namo iš akmenų ir medžio, tad teko ieškoti senų darbininkų, kurie prisimintų, kaip statomi tokie namai. Kai statėme namą, jau žinojau, kaip judės kamera, ir konkrečiai įsivaizdavau, kur turi stovėti merginos, tėvo lovos, kur stalas, ir kaip tarp jų judės kamera. Viską puikiai įsivaizdavau, todėl namas buvo statomas pagal mano instrukcijas.

 

Ar tiesa, kad filmuodamas Jūs nesivadovaujate scenarijumi?

 

Kam reikalingas scenarijus, kai galvoje visą filmą žinau pakadriui? Scenarijus man tikrai nėra reikalingas, nors, tiesą sakant, kartais filmuodami naudojame scenarijuje užrašytus dialogus, bet ir tai priklauso nuo situacijos.

 

Ar sutinkate, kad taip laužote scenarijumi, kaip filmo pagrindu, besiremiančias kino kūrimo taisykles?

 

Kokias taisykles? Šios taisyklės nėra skirtos kino kūrimui, jos skirtos bankams ir prodiuseriams. Prodiuseriai neturi fantazijos, todėl jie negali patikėti filmu. Jie nori būti saugūs ir apgaulingai įsivaizduoja, kad turėdami rankose scenarijų jau yra saugūs. Be jokios abejonės, jie nėra saugūs! Kai pats prodiusuoju filmą, niekad neskaitau scenarijų. Kalbuosi su režisieriumi, prašau papasakoti apie pagrindinę situaciją, apie tai, kas filme turi nutikti, paprašau parodyti prieš tai kurtus darbus. Jei suprantu kūrėjo įsivaizdavimą, jam galiu padėti, paremti, bet jei jo nejaučiu, iškart pasiūlau ieškoti kitų prodiuserių.

 

Jūsų filmuose kamera žvelgia į pasaulį pagrindinius personažus dažnai palikdama už kadro. Koks personažo vaidmuo konstruojant filmų pasakojimą?

 

Jei filmas kuriamas kino rinkai, yra privalu sekti tradiciniu istorijos pasakojimo būdu, bet tai, ką mes darėme savo filmuose, skiriasi nuo įprastų, į rinką orientuotų filmų. Galima sakyti, kad mūsų filmų kūrimo logika yra panaši, mes taip pat montuojame veiksmą ir tam tikrą informaciją, tačiau klausimas, ką mes laikome informacija? Holivude ir kino gamyboje informacija laikoma tik žmogaus istorija, tačiau mums ja gali tapti daugybė dalykų. Pavyzdžiui, „Prakeiksmo“ sienos dalis mums yra svarbi, nes ji jau kažką rodo, ji jau kažką sako. Nufilmuojame daug dalykų ir tai yra lygiavertė svarbi informacija. Kai matote šunis gatvėje, tai irgi svarbi informacija, kurią mes laikome filmo pasakojimo dalimi. Pamenu, po „Prakeiksmo“ premjeros Vengrijoje prie manęs priėjo vienas baisiai nuliūdęs ir supykęs režisierius. Jis sakė: „Kokį mėšlą čia sukūrėte, jei visa informacija telpa į 20 minučių? Kokio velnio kuriate dviejų valandų filmą tik tam, kad parodytumėte lietų!? Papasakokite istoriją, antraip niekad netapsite tikru kino režisieriumi!“ Aš jam atsakiau: „Nenoriu būti kino režisierius.“ Tikrai, aš niekada nenorėjau...

 

Paskelbėte, kad „Turino arklys“ – paskutinis Jūsų filmas. Ar buvo sunku apsispręsti nebekurti filmų?

 

2007 m. rudenį spaudos konferencijoje Paryžiuje aiškiai pasakiau, kad sukursiu dar vieną ir tuomet „parduotuvė užvers duris“. Tam pasakyti didelių pastangų nereikėjo. Rizikavau tik vienu požiūriu. Jei „Turino arklio“ nebūčiau sukūręs taip tobulai, kaip norėjau, tuomet man būtų buvę ne pyragai. Jaučiau, kad paskutinį filmą sukurti bus sunku, bet, laimė, atrodo, man tai pavyko. Darbas padarytas, ciklas baigėsi ir daugiau nebėra priežasties savęs spausti. Nebėra jokios priežasties kartotis, kopijuoti savo stilių. Daugelis režisierių kopijuoja mano stilių, bet aš nematau prasmės to daryti. Būtent todėl savęs nevadinu tikru kino režisieriumi. Tikras kino režisierius kurtų dar 10 ar 15 filmų! Ir jam niekas nerūpėtų, nes jam tai būtų darbas. Malonus buržua darbas. Tiesa, tik kai kuriose pasaulio dalyse, ne visur. Būtent to aš ir nenoriu. Nenoriu prarasti energijos. Nenoriu prarasti nieko, ką pasiekiau. O prarasti galima labai lengvai...  

 

Kalbėjosi Lukas Brašiškis


 

„7 meno dienos“ Nr.37 (959), 2011-10-21

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

TJNSExQqGxXwHTjs, 2012-01-11 05:47

Now I feel sutipd. That's cleared it up for me

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti