Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Psichoanalitikų kinas


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Marija Antuanetė”
Suprantu, kad pas mus aktualiau skamba šildymo kainos ar Seimo radikalų pastangos įtvirtinti krikščionišką šeimos sąvoką, bet vis dėlto siūlau prisiminti prieš šešerius metus ekranuose pasirodžiusią Stepheno Gaghano „Sirijaną“ (LNK, 23 d. 22.50).

Filmas atskleidžia arabų politikos užkulisius, ir tai tikrai įdomiau už sudėtingo amžiaus sunkumus patiriančio seimūno erotinius nuotykius. „Sirijanos“ išeities taškas yra vieno arabų emyratų sosto paveldėtojo – reformatoriaus Nasiro noras atiduoti teisę išgauti dujas jo šalyje kinams, o ne amerikiečių kompanijai. To užtenka, kad prasidėtų nematomas karas, į kurį įpainioti ir galingi finansininkai, ir CŽV veteranai, ir arabų naftą išgaunantys imigrantai pakistaniečiai. Trumpai tariant, Gaghanas įtikinamai rodo, kokiais ryšiais pasaulyje susietas didysis energijos išteklių verslas. Rengdamasis filmui, jis apkeliavo ne vieną šalį (Prancūziją, Italiją, Šveicariją, D. Britaniją), kur susitiko su įvairiais informuotais asmenimis. Pasak režisieriaus, uždavęs penkiems žmonėms tą patį klausimą, jis išgirsdavo penkis skirtingus atsakymus, kurie padėdavo toliau rutulioti filmo siužetą. Pamažu filmas tapo pasakojimu apie tai, kaip funkcionuoja valdžios pogrindžiai. Filmo kūrėjai rėmėsi buvusio CŽV agento Roberto Baerio, dirbusio Viduriniuosiuose Rytuose 1976–1997 metais, knyga. Būtent Baeris įkvėpė George’o Clooney filme suvaidintą herojų. Bet jis tik vienas iš septyniasdešimties, neatsitiktinai Clooney sakė, kad tikroji „Sirijanos“ žvaigždė yra scenarijus.

 

Apie tai, kad Kinija perka žemes skirtinguose žemynuose, pastaruoju metu daug rašoma ir kalbama. LTV pirmadienį (24 d. 21.15) dokumentinio kino vakare parodys BBC dokumentinį filmą „Kinai ateina“ (2011). Jo autoriai Justinas Rowlattas ir Robinas Barnwellas apkeliavo tris žemynus, kad išsiaiškintų šių dienų Kinijos įtaką pasaulio raidai. Pirma filmo dalis skirta Afrikai.

 

Ilgai mąsčiau, kodėl Sofios Coppolos filmą „Marija Antuanetė“ (2005) LNK nusprendė rodyti sekmadienio rytą (23 d. 11.40), bet taip ir nesupratau. Provokuojantis pasakojimas apie 1793 m. nukirsdintą Prancūzijos karalienę, kurios nekentė prancūzų liaudis (nes buvo austrė ir dar neregėtai išlaidi) ir nemylėjo karalius Liudvikas XVI, laikomas talentingos režisierės nesėkme. Coppola pateikia neįprastą karalienės traktuotę – pasakoja apie jauną merginą, kuri atsiduria griežtoje rūmų aplinkoje, privalo paisyti jos taisyklių, yra nuolat stebima, taigi suranda išeitį pačios susikurtame malonumų, džiaugsmų pasaulyje. Todėl ir režisierė susitelkė ties asmeniniu karalienės gyvenimu, jos jausmais, nes Coppolą nelabai domino didžioji istorija. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Kirsten Dunst. Prancūzų vyriausybė suteikė Coppolai specialų leidimą filmuoti Versalyje.

 

„Marija Antuanetė“ pasakoja karalienės istoriją taip, tarsi ji būtų mūsų amžininkė, kupina kompleksų ir baimių, apie kuriuos nežinojo anų laikų žmonės. Sudėtingą žmogaus psichikos žemyną atradęs Sigmundas Freudas, ko gero, būtų nustebęs, jei pamatytų, kaip dažnai psichoanalitikai tampa filmų herojais. Gary Flederio 2001 m. filme „Netark nė žodžio“ (LNK, 27 d. 22.30) garsų Niujorko psichiatrą Nataną vaidina Michaelis Douglasas. Į daktarą kreipiasi kolega, prašydamas konsultacijos jaunai neurastenikei Elizabet. Iš jos Natanas sužino kodą, kuris jį atves prie nusikaltimo tyrimo. Philo Joanou 1992 m. filmo „Galutinis tyrimas“ (LNK, 26 d. 22.30) herojus yra Richardo Gere’o suvaidintas psichoanalitikas, kuris įsimyli vienos savo klienčių, kuri apkaltinta žmogžudyste, seserį. Būtų įdomu pasvarstyti, kodėl tradicinius seklių vaidmenis kinematografininkai vis dažniau patiki psichoanalitikams. Matyt, todėl, kad ir filmų veiksmas vis dažniau persikelia į žmogaus psichiką.

 

Manau, kad psichoanalitikas geriausiai išanalizuotų ir režisieriaus M. Nighto Shyamalano filmus. Beje, nuo jo „Šeštojo pojūčio“ ir prasidėjo pastaruoju metu, mano galva, pernelyg išplitusi mada apgaudinėti žiūrovus, tik pabaigoje paaiškinat, kad tai, ką jie matė filme, iš tikrųjų yra personažo psichikos atspindys. M. Nightą Shyamalaną domina ateiviai iš kosmoso, žmogaus ir visatos paslaptys, viskas, kas neįprasta ir nepaaiškinama. TV3 (23 d. 21 val.) parodys jo filmą „Įvykis“ (2008). Filmo herojai papūtus vėjui pradeda masiškai mirti keistomis aplinkybėmis. Ar tai nauja terorizmo forma, ar nepavykęs eksperimentas, ar cheminis ginklas, aiškinasi Marko Wahlbergo herojus – paprastas Filadelfijos mokytojas.

 

Jei būčiau TV3 filmų planuotojas, „Įvykį“ sukeisčiau vietomis su Tamaros Jenkins 2007 m. „Sevidžių šeima“ (23 d. 01.15). Pastarasis man pasirodė daug aktualesnis. Tai – filmas apie šeimos santykius, apie tai, kas mus sieja ir skiria su artimaisiais, apie brendimo baimę, kuria užsikrėtė ir vis labiau infantilėjantys lietuviai.

 

Pagrindiniai filmo herojai yra ir brolis ir sesuo, juos suvaidino puikūs aktoriai Laura Lynney ir Philipas Seymouras Hoffmanas. Vendė nori tapti dramaturge, Jonas dėsto universitete. Jie visiškai nejaučia poreikio gilintis į šeimos istoriją, gyvena savo gyvenimą, bet sunkėjanti tėvo būklė priverčia juos pasirūpinti šiuo žmogumi, kurio jie vengė jau daug metų. Režisierė sako, kad filmą sukūrė norėdama išsiaiškinti, kaip suaugę žmonės reaguoja į tėvų senėjimą. Ji mano, kad šiuolaikinę visuomenę apibūdina baimė suaugti, pasenti, mirti.

 

Vendės ir Jono istoriją režisierei įkvėpė pasaka apie Jonuką ir Gretutę. Psichoanalitikas Bruno Bettelheimas teigė, kad ši pasaka iliustruoja sunkumus, su kuriais susiduriama žengiant į brandos amžių.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


 

 

„7 meno dienos“ Nr.37 (959), 2011-10-21

Versija spausdinimui

Komentarai

rNdfZRrhRzbfCbC, 2012-03-15 13:49

What a pleasure to find someone who thinks thgruoh the issues

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti