Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 14 (936), 2011 balandžio 08 d. > Dailė > Sukūrusi save
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Sukūrusi save


Knyga apie Elvyrą Kairiūkštytę


Kristina Stančienė

Share |
Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006) - talentinga grafikė, kartu - tikra lietuvių dailės marginalė.

Neverta bijoti kiek neigiamos šio žodžio konotacijos - dailininkė, ryškiai sužibėjusi praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ąjį dešimtmetį, vėliau sava valia liko meninio gyvenimo užkulisiuose. Tik po jos mirties sužinota, kad ir tuo metu, beveik nedalyvaudama parodose, ji intensyviai, karštligiškai kūrė. Nusisukusi nuo savo stichijos - ekspresyvių galingo užmojo linoraižinių, kuriais labiausiai išgarsėjo, E. Kairiūkštytė piešė taip pat nežabotos energijos, geismo, ekstatiško siautulio kupinus piešinius. Šios didelio formato popieriaus juostos ir jų personažai, dažnai pavaizduoti viena virtuoziška linija, ar vienas kitą „užklojantys“ motyvai dailėtyrininkams šiandien primena ir seniausių žmonijos civilizacijų meną, ir savitai interpretuotą ekspresionistinės dailės tradiciją, kubizmo, siurrealizmo įtakas. Komplimentų Kairiūkštytės kūrybai nešykšti daugelis žinomų lietuvių menininkų. Pavyzdžiui, pasak Povilo Ričardo Vaitiekūno, lietuvių grafikoje buvo dvi didelės kūrėjos - Marcė Katiliūtė ir Elvyra Kairiūkštytė...

 

Taip susiklostė, kad daugelis žmonių, ypač jaunesnės kartos, jos kūrybą pažįsta tik labai fragmentiškai. Todėl 2010 m. pasirodžiusi knyga apie dailininkės kūrybą ir asmenybę „Degantis gyvenimo artumas“ (leidykla „Tyto alba“) užpildys ne tik žinių apie E. Kairiūkštytę spragas, bet ir gerokai praplės visą šiuolaikinės lietuvių grafikos raidos supratimą.

 

Maža pasakyti, kad Elvyra Kairiūkštytė buvo ne tokia, kaip visi, net ir turint omenyje ekscentriškiausias, originaliausias ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės dailės asmenybes. Kitoniškumas šios dailininkės atveju reiškia daug ką, pradedant nuo paprasčiausių dalykų - „dienotvarkė“, pagal kurią menininkė kūrybai atsidėdavo tik naktį... Atvirumas, kartais - „nepatogus“ elgesys su aplinkiniais, iki skausmo aiškus savosios misijos suvokimas, dėl kurio aukota daug. Tačiau, matyt, prigimtinės kūrybinės galios šią menininkę taip sprogdino iš vidaus, kad jos gyvenimas ir negalėjo būti kitoks... E. Kairiūkštytės būdo bruožai, laikysena, net ir vėliau užklupusi psichikos liga, žinoma, ir veržli, novatoriška kūryba - iš tiesų, „klasikinė“ modernistinė menininko figūra. Neįtikėtina, tačiau ji pati sukūrė save beveik iš nieko. Našlaitės likimas, gyvenimas nejaučiant jokios giminių, artimųjų paramos ir noras atsidėti vien kūrybai lėmė, kad E. Kairiūkštytė išsiugdė gebėjimą įsikibti į kiekvieną likimo tiesiamą šiaudą, pasinaudoti menkiausiomis aplinkybėmis ir susitvarkyti kuklią, asketišką buitį taip, kad ši būtų kuo prielankesnė kūrybai. Tegul asketiška, kukli, tačiau leidžianti gyventi „iš meno“. Tokia mintis daugeliui atrodo nepasiekiama prabanga ar net šventvagiškas noras, bet menininkė šį siekį įgyvendino iki galo.

 

Parengti knygą apie tokią visomis prasmėmis nestandartinę asmenybę - didelis uždavinys. Manau, pavyko ją išleisti daugiasluoksnę, kontrastingą, kaip ir pačios dailininkės kūryba, tiek estetiniu požiūriu, tiek ir turint omenyje publikuojamos medžiagos įvairovę. Tarsi įvadas į ryškią, drąsią Kairiūkštytės grafiką atrodo jau pats knygos viršelis - vitražinių spalvų, su kuriomis dailininkė drąsiai eksperimentavo, ir garsiuoju 1983 m. sukurtu autoportretu, primenančiu egzotišką totemą, archajišką ženklą, kartu ir jos likimo tragizmą - fatališką vienatvę, ilgainiui užklupusią dvasinę negalią.

 

Knygos sudarytojos ir bendraautorės - gera dailininkės bičiulė ir net krikštamotė skulptorė Ksenija Jeroševaitė (E. Kairiūkštytė, gyvai domėjusis dvasiniais dalykais, įvairių konfesijų religijomis, ezoterinėmis teorijomis, ilgainiui tapo praktikuojančia katalike; ją krikštijo vyskupas Juozas Tunaitis), artima vaikystės laikų draugė ir kūrybinio palikimo saugotoja Regina Norvaišienė, skirtingų kartų dailėtyrininkės Ramutė Rachlevičiūtė ir Kristina Kleponytė. R. Rachlevičiūtės parašytame knygos įvade kalbama apie menininkės kūrybinį palikimą ir jo tvarkymą, pačią knygos gimimo priešistorę. Solidžios apimties skyriuje „Eros fluidai ir thanatos trauka“ autorė įdomiai nagrinėja svarbiausius E. Kairiūkštytės kūrybos impulsus, ieško ir atranda „raktą“ esminėms menininkės kūrybos ypatybėms - galingam kūniškam, erotiniam pradui, sąsajoms su klasikiniu Vakarų Europos modernizmu, primityvo reikšmei ir perteikimui.

 

K. Kleponytė šios grafikės kūryba užsidegė studijuodama Vilniaus dailės akademijoje ir ilgainiui surinko daug informacijos apie jos gyvenimo kelią, asmenybę, kūrinius ir jų likimus. Knygai autorė parengė dailininkės biografiją, pluoštą jos bendražygių, draugų, kolegų prisiminimų, kuriuos skaityti nepaprastai įdomu, nes matai vis kitokį Kairiūkštytės „portretą“. Ji taip pat sudarė menininkės kūrybos parodų sąrašą.

 

Gerai, kad knygoje skirta vietos ir E. Kairiūkštytės kūrybinei „virtuvei“ - tekstą apie unikalias jos išraižytas klišes parašė žinoma grafikė, gera Elvyros draugė Viktorija Daniliauskaitė. Ji tvarkė Kairiūkštytės klišes, identifikavo kūrinių pavadinimus, vėliau perdavė šią unikalią kolekciją Lietuvos dailės muziejui. Kaip žinia, dailininkė, beatodairiškai kibusi į didžiaformatę, tarsi visai „nemoterišką“ ir anuomet iš bendros Lietuvos grafikų kūrybos visumos ryškiai išsiskyrusią lino raižybą, siekė netradicinio, novatoriško estampo - spausdavo vieną darbą iš kelių klišių, originaliai dėliodavo spalvinę estampo gamą. Pasak jos kūrybos žinovų, šiandien, net ir turint išlikusias klišes, vargu r pavyktų išgauti tokį rezultatą kaip geriausiuose E. Kairiūkštytės darbuose.

 

Žinoma, leidinyje gana plačiai ir įvairiapusiškai atspindėta ir Kairiūkštytės kūryba - reprodukuota nemažai estampų, piešinių, pavyzdžiui, garsioji lietuvių menininkų portretų „galerija“, dalis vėlyvųjų dailininkės kūrinių (jų menininkė paliko be galo daug). Taip pat ir svarbi informacija - išsamus estampų katalogas, bibliografiniai duomenys ir t.t. Manau, daugelis tikėjosi knygoje aptikti ir dar vieną svarbų dalyką - juk šiuo atveju turime reikalą būtent su moters kūryba. Žinoma, vien dėl šios aplinkybės „iškirpti“ ją iš šiuolaikinės lietuvių dailės konteksto būtų negarbinga, pabrėžiant, kad moteriai reikia didesnių valios pastangų iškilti, kad tai - išimtis, o ne norma. Tačiau ypač turint omenyje sovietmetį, kai menininkė išgarsėjo savo estampais, akivaizdu, kad jos kūrybos ir biografijos atvejis - išskirtinis. Įdomiai apie šį Kairūkštytės fenomeno aspektą knygoje kalba A. Aleksandravičiūtė. Pasak jos, E. Kairiūkštytė buvo „viena pirmųjų lietuvių dailininkių, kurių darbuose ne deklaratyviai, bet labai drąsiai ir autentiškai išreikšta stiprios, nesuvaržytos, intelektualiai nepriklausomos moters savivoka“. Į jos kūrinius ir gyvenimo faktus žvelgiant plačiau, galima persvarstyti ir daugelį, atrodytų, labai tvirtų mūsų dailės istorijos postulatų. Tai ir „mitinis“, erdvės ir laiko ribas peržengiąs pasaulio matymas, išryškėjęs daugmaž Kairiūkštytės kartos menininkų (žinoma, daugiausiai vyrų) kūryboje, ir ypatingas pasaulėvaizdžio ir išraiškos, emocijų „tirštis“, kuris būdingas gal dar Antano Martinaičio paveikslams, pagaliau - spalvos vaidmuo, grynumas, vitražiškumas, iki jos suabsoliutintas daugiausia tapybinėje išraiškoje, ką jau kalbėti apie ryškų išskirtinumą mūsų grafikos kontekste. Juk visa tai su nedidelėmis išimtimis iki šiol rodėsi kaip iš esmės „maskulinistiškos“ lietuvių dailės faktai.

 

Vienas didelis knygos skyrius kiek šokiruoja savo atvirumu - tai menininkės dienoraštis, rastas po jos mirties, apimantis 1995-1997 m. laikotarpį. Tai iki skausmo paprastos, kartais monotoniškos menininkės kasdienybės „ataskaitos“ - kaip buvo susiplanavusį dieną, ką tąkart sutiko, ką valgė, ir dažniausiai tiksliai pažymima, kiek atsiėjo pusryčiai ar pietūs. Viena vertus, šiose „mantrose“ kartkartėmis kelia galvas dailininkę kamavę demonai, baimės, nerimo būsenos, tačiau tarsi rožančiaus kalbėjimas „surikiuota“ dienos eiga išduoda ir daugiau. Tai tikri išgyvenimo liudijimai, atveriantys, kaip ji stengėsi kuo mažiau savęs atiduoti buičiai, rutinai, ir finansiškai, ir laiko prasme. Kaip didžiąją paros dalį pašvęsdavo kūrybai - jei kokią valandėlę nepiešė, tai planavo, kaip dirbs, pieš, atras kažką ypatingo, iki šiol nepatirto.

 

Taip sutapo, kad 2010 m. išleistomis knygomis įamžintas dviejų išskirtinių XX a. pab. - XXI a. pr. lietuvių dailės „marginalų“ kūryba. Čia verta prisiminti ir „Kultūros barų“ parengtą albumą „Stankus“ (sudarytojas - P.R.Vaitiekūnas). Kaip tai pavyko - kitas dalykas. Galbūt kartais tokie leidiniai tampa ir pernelyg sunkiasvoriais „paminklais“, uždusinančiais įdomiausias menininko kūrybos puses. Žinoma, abiejų leidinių ir jų herojų kūrybos pozicijos iš esmės skirtingos. Vyresniosios lietuvių tapytojų kartos numylėto Algimanto Julijono Stankevičiaus (1933-1988) biografija ir kūryba buvo viešinta ir anksčiau. Menininko darbai rodyti parodose gal net dažniau, nei galėtume suskaičiuoti E. Kairiūkštytės darbų ekspozicijų (jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę), todėl pastarojo leidinio tikslas buvo ir polemiškai pažvelgti į jau susiklosčiusius Stankaus kūrybos vertinimus. Galvojant apie Kairiūkštytę, buvo svarbu išryškinti iki šiol dar gerai neapibendrintą fenomeną. Tad svarbus pats faktas, kad darbų, dokumentų, prisiminimų susisteminimas knygoje šiandien jau leidžia susipažinti ir su viena talentingiausių Lietuvos dailininkių Elvyra Kairiūkštyte - grafike, tikra kūrybos amazone, gaivališka ir dramatiška asmenybe.


„7 meno dienos“ Nr.14 (936), 2011-04-08

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

yqygn4b6, 2017-03-22 08:02

Kewl you should come up with that. Exneclelt!

KvWma7yy, 2015-09-21 14:49

It stays on for 7 years.You can't remove it usnels it is incorrect. Then you can file a dispute. Any credit repair place that tells you they can fix it is lying and will charge you money to basically do nothing. You're stuck with it for a while.You can, however, start doing things to improve your credit score.Pay all bills ON TIME. Late payments kill you.If you still have a credit card, use it fairly regularly but pay the entire amount off when the bill comes. Those regular payments will help you but you have to pay it on time.Reduce any other debt you have. If you still owe credit cards, pay more than the minimum monthly payment. If your cards are maxed out, it's hurting your score. Get them paid down to below 30% of your credit limit and don't run them up again.After a period of time of regular payments and getting your debt reduced, your score will start going back up. The foreclosure is going to stay there for a while though.

IdyzkYcdASZWrSrYNGL, 2011-05-01 22:59

Superior tinhking demonstrated above. Thanks!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti