Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 1 (923), 2011 sausio 07 d. > In Memoriam > Sapnavo filmą
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
IN MEMORIAM

Sapnavo filmą


In Memoriam Almantas Grikevičius (1935-2011)


Skirmantas Valiulis

Share |
Almantas Grikevičius (1935-2011)
A.Ostašenkovo nuotr.
Praėjusią vasarą švęsdamas 75-etį režisierius Almantas Grikevičius prisipažino, kad dabar kiną kuria tik sapnuose.

Iš tikrųjų per porą dešimtmečių - tik keli dokumentiniai filmai. Tiesa, trijų dalių filmas apie Vytautą Žalakevičių - ilgiausias portretinis filmas Lietuvoje. Kuo gi kitu buvo užpildyta jo vienatvė? Kaip ir daugelio dar ne veteranų, bet ir nebe jauniklių - kartais desperatiškomis pastangomis kabintis į kiną, kuris staiga tapo vakardiena. Neliko finansavimo, užsakymų, galų gale - ir Kino studijos. Viskas sutrupėjo, nors Atgimimo laikais virė aistros ir buvo svajojama, kaip suklestės mūsų kinas, kai tapsime laisvi. Kokie tik projektai ir modeliai nediskutuoti! O laimėjo vienas - tas, kurį pasiūlė Šarūnas Bartas: pradėti nuo savęs ir kurti savo studiją.

 

Kiti stvėrėsi to, ką gali: televizijos, reklamos, begalinio scenarijų perrašinėjimo. Tuo momentu užklupau Almantą Grikevičių skaitinėjantį Adolfo Ramanausko-Vanago istoriją. Viskas baigėsi kito režisieriaus rankose filmu „Vienui vieni“. Buvo ir iki šiol nerealizuotas Vytauto Žalakevičiaus scenarijus pagal Vaižganto „Nebylį“. Režisierius jau buvo nufilmavęs net keturis Žalakevičiaus scenarijus, tikėjosi įvaizdinti ir šį. Tačiau kino komisija į tokius planus pažiūrėjo skeptiškai.

 

Liko dar viena niša - tapti tos pačios komisijos nariu ir kovoti už filmus kitiems. Štai čia teko patirti bendravimo su Maestro džiaugsmą. Savo pareigas jis atliko labai punktualiai ir kruopščiai. Skaitė kalnus kartais marazmatiškos rašliavos. Džiaugėsi radęs nors kažką panašaus į scenarijų, kvietė kolegas nagrinėti ir diskutuoti, laidė replikas, kurias vertėjo užsirašyti, nes buvo matęs šilto ir šalto. Gaila, kad tie posėdžiai nebuvo atviri filmininkams.

 

Tai, ką spėjo pasakyti televizijos ekranui - irgi prasmingos nuotrupos. Kad ir apie „Sadūto tūto“: vežė į Maskvą parodyti aukščiausiajam kino valdininkui, tas žiūrėjo su šlepetėmis, gerdamas arbatą, o po filmo atsainiai mostelėjo ranka: „Ką jūs ten, provincialai, galite?“ Tačiau baigę maskvietiškas studijas, pasimokę iš pasaulinio garso režisierių provincialai sukūrė savą, lietuvišką kiną, gal ir ne tokį garsų kaip gruzinų, bet eidami panašiais keliais. Savitumo ieškojo savoje kultūroje ir istorijoje. Argi atsitiktinumas, kad svarbiausi Almanto Grikevičiaus filmai tiesiai susiję su penktojo dešimtmečio likimų tragedijomis: „Jausmai“, „Ave, vita“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Faktas“. Pridėkime dar dokumentinį „Laikas eina per miestą“ ir turėsime beveik tikrą režisieriaus portretą - ėjimas per laiką.

 

Tą darė ir kiti jo kartos mūsų režisieriai, bet tik Almantas Grikevičius buvo taip suaugęs su savuoju laiku. Koks nors „Veidas taikinyje“ - tik nereikšmingas prielipas. Kartais sunkiai brido per laiką ar įstrigdavo jame. Galų gale ir sovietinis laikas uždėjo savo leteną. Pavyko prasprukti su „Jausmais“, kuriuos iki šiol tebelaikome geriausiu jo (kartu su Algirdu Dausa) sukurtu lietuvišku filmu. Puikiai parinkti aktoriai, tradicinis lietuviškas medžio pasaulis ir modernūs laikai, užgriuvę tautą klausimu: kaip išlikti? Argi šiandien neklausiame to paties?

 

Opios, žiūrovui reikalingos temos - tik viena medalio pusė. Almantas Grikevičius buvo ir kino kalba labai šiuolaikiškas režisierius, bendradarbiaujantis su publika dvidešimto amžiaus didžiųjų režisierių kalba. Jis nuolat juos prisimindavo ir nagrinėdamas paraiškas šiuolaikiniam lietuvių kinui. Kartais, tiesa, atrodė kaip pavargęs kino liūtas šiuolaikinių „tarantininikų“ ar „fontryrininkų“ sambūriuose. Tačiau, kai matė talento kibirkštėlę, visuomet stengėsi ją įpūsti. Nesididžiavo, kad pirmasis iš Lietuvos su „Faktu“ pasiekė Kanų festivalį, bet nelabai jam imponavo ir šiuolaikinio kino važinėjimas po festivalius. Jis sapnavo savo kiną - tikrą ir nepabaigiamą.


„7 meno dienos“ Nr.1 (923), 2011-01-07

Versija spausdinimui

Komentarai

EHAmYBhSC, 2011-10-24 04:22

You have more ufseul info than the British had colonies pre-WWII.

Birutės, 2011-01-08 14:05

viskas. Išėjo paskutinis ano mūsų kino Jupiteris. Liko tik palydovai.

Aleksandra Piktytė, 2011-01-07 13:40

Almantą Grikevičių taip pat pažystu iš kino tarybos - nuostabiausias ir principingiausias ekspertas. Yra žmonių, kurie paliečia širdį.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti