Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 40 (869), 2009 lapkričio 06 d. > Teatras > Nepritapėliai savižudžiai Vroclave
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Nepritapėliai savižudžiai Vroclave


Lenkų spauda apie lietuvių teatrą


7 MD

Share |
„Hamletas”, režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spalio 10-17 d. Vroclave vyko vienas svarbiausių Rytų Europos teatro festivalių „Dialog“. Į jo programą šiemet buvo įtraukti ir Eimunto Nekrošiaus „Idiotas“ bei Oskaro Koršunovo „Hamletas“.


Spalio 13-osios rytą, jau įvykus E. Nekrošiaus ir O. Koršunovo spektakliams, Lenkijos teatro mėgėjai užplūdo festivalio klubą, kuriame surengtą susitikimą su „Idioto“ ir „Hamleto“ režisieriais vedė teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė. Renginio pavadinimas - „Nepritapėliai savižudžiai“ - organizatorių buvo itin taikliai parinktas: tarytum savotiška šiandieninės lietuvių visuomenės, taigi ir teatro, diagnozė. Anot vedančiosios, abiejų spektaklių protagonistų savidestrukcinio mąstymo šaknų reikėtų ieškoti ne tiek pačiame teatre, kiek šiandieninėje lietuvių visuomenėje, niekaip nesugebančioje įveikti jau prieš porą dešimtmečių mirusios komunistinės sistemos šmėklų. Koršunovo „Hamletą“ buvo mėginta įvardyti kaip destruktyvaus emocinio skausmo eksplikaciją, kovą su herojaus viduje slypinčiais demonais, o Nekrošiaus „Idioto“ esmės bandyta ieškoti Myškino ir jį supančio groteskiško pasaulio, nesuprantančio jo gerumo ir dėl to laikančio jį idiotu, priešpriešoje. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent šį Dostojevskio romaną, Nekrošius šmaikščiai atsakė, jog jis jam pasirodė esąs pats paprasčiausias rašytojo kūrinys. Savo ruožtu Koršunovas „Hamletą“ įvardijo kaip pačią sudėtingiausią Shakespeare'o dramą, didžiausią estetinį ir intelektualinį iššūkį režisieriui ir aktoriams.

 

Pateikiame kelias ištraukas iš Nekrošiaus „Idioto“ ir Koršunovo „Hamleto“ recenzijų Lenkijos kultūrinėje spaudoje.

 

Lietuvių teatras kovoja su demonais

 

„Lietuvos diena“ su Oskaro Koršunovo „Hamletu“ ir Eimunto Nekrošiaus „Idiotu“ buvo pats stipriausias ligšiolinis šiųmetinio „Dialog“ akcentas. Nors ir priimti nevienareikšmiškai - vieni lietuvių teatru žavėjosi, kitiems jis sukėlė atmetimo reakciją, - abu spektakliai įrodė, kad teatras vis dar pajėgus sukelti stiprius emocinius išgyvenimus. (...) Lenkijoje Nekrošius puikiai žinomas. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis nuolat svečiuodavosi Torūnės festivalyje „Kontakt“ ir pakerėjo mūsiškę publiką savo vaizduotės galia. (...) „Idiotas“ buvo tarsi po daugelio metų įvykęs susitikimas su Nekrošiaus teatru, nebegaubiamu tam tikro prieštaringumo šydu kaip kadaise. Susikūrėme savo galvose savitą lietuvių meistro kūrybos stilių ir laukiame iš jo tik to, ko niekada nerasime kitų menininkų spektakliuose - beribės vaizduotės pliūpsnių. Vaizduotės, atveriančios naujus klasikos suvokimo ir teatrinio matymo horizontus. Tuo tarpu „Idiotas“ iš pirmo žvilgsnio atrodo įstrigęs sceninės konvencijos rėmuose, net gali manyti, kad spektaklis yra skirtas rodyti scenose, labiau pratusiose prie miesčioniško teatro. Tačiau kuo giliau pasineriame į šį milžiniškos apimties, pusšeštos valandos trukmės spektaklį, tuo daugiau jame atrandame senojo Nekrošiaus, o visas vidinis pasakojimo stafažas atrodo kaip paprasčiausia provokacija. (...) Likdamas ištikimas Dostojevskiui, spektaklyje režisierius kalba apie pasaulį, atsidūrusį ant katastrofos slenksčio, apie žmonių tarpusavio priklausomybę ir jausmus, kuriuos naikina žmogiškasis užkratas, kelia klausimą apie Dievo egzistavimą, ir nors tolumoje pasigirsta bažnytinė giesmė, aiškaus ir paprasto atsakymo žiūrovas nesulaukia. Tačiau svarbiausiu čia tampa pasakojimas apie visa apimančią pasaulio beprotystę - nepagydomą, žmoniją kamuojančią karštinę.

 

Aktoriaus Daumanto Ciunio kunigaikštis Myškinas su nenatūraliai išplėstomis akimis ir neramia šypsena atrodo esąs ir šios tikrovės kūrinys, ir jos sąžinės balsas vienu metu. Kiti personažai - režisierius tai pademonstruoja itin aštriai - taip pat pabrėžtinai mechaniški ir nervingi. (...) Eimunto Nekrošiaus „Idiotas“ - tai teatro genijaus, vis dar analizuojančio savo kūrybos kontekstą, vis dar ieškančio, kaip teatrine kalba atverti didžiausius literatūros šedevrus, ir vis dar darančio tai su jėga, būdinga tik teatro didiesiems, kūrinys.

 

Šiame kontekste Oskaro Koršunovo „Hamletas“ gali atrodyti kiek kuklesnis, bet jokiu būdu ne mažiau įdomus. 40-metis menininkas, šia Shakespeare'o kūrinio inscenizacija mėginantis grumtis ir su savo paties demonais, pastatė itin galingą, skausmo ir įtūžio prisisunkusį spektaklį. Koršunovas sukūrė popkultūros meto „Hamletą“, kas visiškai neturėtų sumenkinti meninio šio spektaklio svorio. Bene labiausiai „Hamlete“ stebina įvairialypių spektaklio lygių susipynimai. Tai spektaklis apie teatro prakeiksmą, apie tai, kad teatras įtraukia ir įkalina, apie tai, kad jis vis dėlto nedėkingas, tik reikalauja ir mažai tesugeba grąžinti. (...) Nedažnai tenka scenoje matyti tokią bekompromisę menininko išpažintį. O ir pati „Hamleto“ istorija pasakojama per liguisto personažų ir atlikėjų savasčių dualizmo prizmę. Koršunovas pasitelkia gana radikalias sceninės išraiškos priemones, bet naudoja jas labai sumaniai. (...) Ir žiūrovų tai pernelyg nestebina, nes nuo pat pirmųjų „Hamleto“ scenų suprantame, kad teatras kūrėjui iš Lietuvos nėra kokia nors normali, įprasta erdvė. Sveiko proto taisyklės čia negalioja.

 

Jacek Wakar, Gazeta Prawna


 

Lietuviška fantasmagorija

 

Tai, kas vyksta nuo pačių pirmųjų „Hamleto“ sekundžių ir galvoje išlieka dar ilgokai po spektaklio, pavadinčiau apžavais, kokius skleidžia pasigėrėtinas paveikslas, nors ir apsunkinantis pačią pasakojamą istoriją. Scenoje pro nespalvotus paveikslus persismelkia tik raudonis, glėbiai į orą mėtomų kruvinų servetėlių, dūmai paslepia gobtuvais prisidengusių personažų siluetus ir gimdo žaidimą uždegamomis ir tamsoje švysčiojančiomis cigaretėmis. Grimo staliukai - nuo jų prasideda teatras - tampa ir savotiška kūrybos aikštele, ir svarbiausiu vaidinimo aksesuaru. Ištarę klausimą „kas tu esi?“, aktoriai, iš pradžių vedami naivios vilties išgirsti realų atsakymą, žvelgia į savo pačių veidų atspindžius veidrodžiuose. Gimsta atsakymo būtinybė. Ir būtinybė menui. Tris su puse valandos trunkantis pasirodymas - ne koks lengvas pasisėdėjimas. Kartais net skauda. Nes danų princo beprotystė, nuostabiai suvaidinta aktoriaus Dariaus Meškausko, yra žiauri ir grėsminga, visiškai nepaisanti sveiko proto. Siekdamas atkeršyti, Hamletas tampa kraujo ištroškusiu žvėrimi. Aukos ir tėvo atminimo gynėjo vaidmuo jam nė kiek nesutrukdo įsikūnyti į kankinį ir beprotį. Galiausiai atsiduriame akistatoje su pasaulio, kuriame beveik kiekvienas slepiasi po savotiška monstro kauke, vizija. (...) Oskaro Koršunovo komanda vaidina puikiai, aktoriai nenustelbia vienas kito, tad sunku ką nors iš šio ansamblio išskirti. (...)

 

Koršunovo spektaklio vizualumas iš tikrųjų daro įspūdį, visų pirma - žaidimas šviesomis. Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas meistriškai tiksliai dalina scenos erdvę, aktoriams suteikia galimybę balansuoti ties visiškos tamsos ir akinančios šviesos riba. Apšvietimas kartu su nerimą keliančiais muzikos virpesiais padeda kurti amžinos grėsmės būsenoje skendinčio pasaulio viziją. (...) Tačiau Koršunovas čia nesustoja. Jį domina ne tiek jaunojo Danijos princo istorija, kiek pats šios istorijos kūrimo procesas. Sceną režisierius paverčia savotišku grimo kambariu, kuriame sėdintys aktoriai, ramiai besidažantys veidus keisčiausiais ornamentais, stebi vaidinančius kolegas. Po Hamleto mirties scenos žiūrovams dar tenka kiek luktelėti, kol spektaklio kūrėjai atsistos nusilenkti. Vėl, kaip ir pačioje pradžioje, aktoriai susėda prie savo grimo stalelių, nusivalo grimo kaukes ir tik tada vėl tampa žmonėmis.

 

Dorota Ziemkowska, Gazeta Festiwalowa


Hamletas žengia į tamsą

 

Lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo Shakespeare'o „Hamleto“ pastatyme veiksmo vieta tampa teatras, o personažais - aktoriai. Spektaklis nėra vien pasakojimas apie kerštą ir beprotybę, bet ir savotiškas klausimas: ką menininkui reiškia būti sąžiningam su žiūrovu, su savo kūriniu ir galiausiai su pačiu savimi? Šis Koršunovo sumanymas realizuojamas jau pirmoje spektaklio dalyje. Režisierius pamažu atskleidžia pačią dramos tikrovę, subtiliai jungia ir kaitalioja du savosios interpretacijos lygmenis: žiūrovai mato tai aktorius, susėdusius prie grimo kambarį primenančių staliukų, tai vėl Elsinoro dramos personažus. Svarbiausią vaidmenį čia atlieka šviesos spindulys, į kurį vis įžengia vienas ar kitas veikėjas - būtent šviesa įkvepia personažams gyvybės, suteikia realumo. Visa, kas skendi tamsoje, paralelinėje, pasąmoninėje tikrovėje, tampa niekuo. Būtent iš tamsos randasi įvairūs mistiški personažai, pavyzdžiui, storu grimo sluoksniu veidą pasidengęs aktorius-klounas ar žmogaus dydžio žiurkė.

 

Režisierius kartu su aktoriais palengva formuoja psichologinę gelmę, scena po scenos šlifuoja spektaklio formą, skrodžia abu klasikinio teksto suvokimo lygmenis. Koršunovas kelia klausimą, - kur baigiasi aktoriaus kūryba ir prasideda tikras žmogiškas buvimas scenoje, polemizuoja dėl vidinės paties teatro sandaros, formos ir turinio, atvaizdo ir originalo santykio, ir čia nemaža autobiografiškumo. Prieš veidrodžius susėdusiems aktoriams išrėkus klausimą „kas tu esi?“, režisierius imasi paties aktoriaus ir jo vaidmens analizės. Po pertraukos jis užbraukia visas įstabaus Shakespeare'o istorijos finalo besitikėjusiųjų viltis. Aktoriai pradeda demonstruoti pakylėtus „išgyvenimus“, o Koršunovas publikai pažeria saują kiču dvelkiančių sceninių sprendimų: virš scenos pradeda skraidyti nusikaltimą turinčios reikšti raudonos servetėlės, o gigantiška žiurkė, iš pradžių dar kėlusi smalsumą, net priverčia suabejoti, ar tik tai ne mažiesiems žiūrovams skirta „Hamleto“ versija. Paslapties jausmas nyksta, viršų ima varginantis spektaklio pabaigos laukimas.

 

Asketiška, vizualiai graži - taip galima apibūdinti aktorių vaidybą. Ypač įsiminė puiki Rasos Samuolytės Ofelija, sužavėjo dvigubas Dainiaus Gavenonio - Šmėklos ir Klaudijaus - vaidmuo. Pagyrų nusipelno ir drąsus Koršunovo bandymas imtis tamsiosios meno pusės ir nuo jos neatsiejamų pavojų bei mistifikacijų analizės. Nors šis drąsus sprendimas ir ne visai atitinka Shakespeare'o tekstą.

 

Katarzyna Kamiñska, Gazeta Wyborcza Wroclaw


 

„Idiotas“ įvaizdžiuose

 

Eimunto Nekrošiaus kūrybai jaučiu tam tikrą silpnybę, nemažai prisidėjau ir prie jo teatro populiarinimo Lenkijoje. Nuo pat praėjusio dešimtmečio pradžios jo spektakliai nuolat viešėdavo tuomet mano kuruotame festivalyje „Kontakt“ Torūnėje: pradedant „Kvadratu“, tęsiant genialiomis Puškino, Čechovo ir Shakespeare'o inscenizacijomis. Šiandien jį žino visas pasaulis.

 

Vroclavo festivalyje „Dialog“ Nekrošius vieši pirmąsyk. Jo „Idiotas“ žymi naują kūrybos etapą: tai pirmasis menininko susitikimas su Dostojevskio proza. (...) Nekrošius - metaforos meistras, kuriantis įvaizdžius, ilgam įstringančius žiūrovo atminty. Kaip, pavyzdžiui, atidundanti akmenų griūtis „Makbete“, kai pagrindinis herojus atsigręžia į Dievą ir kalba pakėlęs galvą į dangų. Arba „Hamlete“: tėvo šmėkla atneša Hamletui ledo luite įšalusį peilį... Naujajame režisieriaus „Idiote“ taip pat yra panaši scena - su didžiuliu ovalo formos veidrodžiu. Vienas iš veikėjų, pajutęs milžinišką vidinę įtampą, čiumpa veidrodį ir pasileidžia ratais po sceną. Veidrodyje atsimuša prožektorių šviesos, sukurdamos kažkokį neįtikėtiną šviesų chaosą - nevilties, netekties ir artėjančios pabaigos nuojautos metaforą. Vaidindami aktoriai atiduoda save, nė vienas paveikslas nėra paprasta fabulos iliustracija, o žiūrovas yra nuolat atakuojamas kažko, ko lig šiol dar nebuvo patyręs.

 

Vanduo, ugnis, akmuo, žemė, smėlis, ledas, neapdirbta geležis - iš šių medžiagų sukurtas Nekrošiaus spektaklio scenovaizdis. „Idiote“ svarbiausiu scenografijos elementu tampa daugybė metalinių vaikiškų lovelių. Sustatytos scenos gilumoje - režisierius nė nesirengia slėpti teatro mašinerijos, - atitinkamai perstumdytos ir apšviestos jos gali tapti kuo tik nori: mišku, miestu, suoleliu... Ir jei kam ateina laikas išnykti, pakanka prisidengti sunkia pilkšva gūnia. (...) Kiekviena šio paslaptingojo lietuvio spektaklyje praleista akimirka žiūrovo vaizduotėn sugrįš dar ne kartą: sapnuose ar pabudus.

 

Krystyna Meissner, Gazeta Wyborcza Wroclaw


 

Parengė Andrius Jevsejevas



„7 meno dienos“ Nr.40 (869), 2009-11-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

vXUyjLRtIB, 2012-08-13 22:42

Cit.: Deja, bc5abna tokic5b3 stadijc5b3, kai nuo Jc497zaus jau jokie vaaitsi nebepadeda. Nusiraminkit, susitaikykit su tuo faktu, ir gink Dieve nebepasiduokit piktojo gundymams gilintis c4af c5a1c497tonic5a1kc485 literatc5abrc485, o tai dar Xomiakais pavirsit. Sic5ablote tapti atvirkc5a1tiniais Xomiakais? Juk tai xomiakic5a1kas poc5beic5abris nec4afsigilinus c4af priec5a1ininkc5b3 argumentus pradc497ti beatodairic5a1kc485 kritikc485 visko, kc485 sako priec5a1ininkas, vien dc497l to, kad jisai yra priec5a1ininkas. Ir c5a1iuo atveju nesvarbu, kas jis bebc5abtc5b3 (tikintis ar ateistas) ir kieno pusc499 (ateistinc499 ar monoteistinc499) gintc5b3. Mc5absc5b3 (bent jau mano ir Tomo) poc5beic5abris radikaliai kitoks atidc5beiai c4afsiklausyti c4af priec5a1ingos pusc497s argumentus, pripac5beinti, kad priec5a1inga pusc497 irgi sako tiesc485 (nors ir ne visur), nuolat bc5abti pasirengusiam koreguoti savo pac5beic5abras, atsic5bevelgiant c4af naujai atskleistus faktus. Pvz. Tai, kc485 suc5beinojau ic5a1 R.Dokinso knygos apie Templetono fondo veiklc485, man buvo nauja ir netikc497ta. Mano poc5beic5abris c4af jc4af pasikeitc497 c4af blogc485jc485 pusc499. Ir ac5a1 c4af c5a1io fondo veiklc485 nuo c5a1iol c5beic5abrc497siu su nepasitikc497jimu ir skepticizmu. Kita problema ta, kad R.Dokinsas sako parac5a1c499s knygc485, kuri turc497tc5b3 argumentuotai c4aftikinti, kad ateizmas vos ne vienintelis teisingas pasirinkimas. Pasiskolinu ic5a1 pac5bec4afstamo c5a1itc485 knygc485 ir perskaitc499s randu beveik tuos pac48dius argumentus, kurie labai garsiai skambc497jo komunistiniais laikais ir kuric5b3 klaidingumu ac5a1 jau seniausiai c4afsitikinau. Tai kur c48dia nenusivilsi? c5bdinoma, kad nusivyliau. Ir nusivilc48diau, net jei iki c5a1iol bc5abc48diau ateistas. Nes R.Dokinsas ic5a1 esmc497s nieko naujo neparac5a1c497, tik pakartojo tai, kas jau buvo sovietmec48diu, ir dar sugebc497jo privelti mokslinic5b3 klaidc5b3. Tokic5b3 smulkic5b3, ic5a1 pirmo c5bevilgsnio sunkiai pastebimc5b3, bet visgi mokslinic5b3 klaidc5b3. Va tai tau ir rimti c4afrodymai, kad Dievo nc497ra. O

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti