Prie konferencijos rengimo prisijungė Kultūros, filosofijos ir meno instituto Teatrologijos skyrius, moksliniai pranešimai buvo skaityti Kultūros ministerijos Baltojoje salėje. Konferencija nebūtų įvykusi be „Lėlės“ teatro entuziastų, o iš jų reikia išskirti šio teatro režisierių ir dailininką Rimą Driežį.

Lėlių teatro tyrinėjimai nuolat pasipildo naujais atradimais. To priežastis - ne tik ilga lėlių teatro istorija, įvairios jo formos, bet ir galimybė ieškoti istorinių kontekstų, paralelių tarp skirtingų pasaulio šalių, tautų, epochų. Per pastaruosius 20 metų Vidurio ir Rytų Europos lėlių teatro entuziastų ir teoretikų būrys tik plėtėsi. Kartu su jais platėjo ir tiriamų temų - nuo istorinių iki estetinių - ratas. Konferencijos metu nuskambėjusi Balstogės lėlių teatro direktoriaus, Lenkijos UNIMA mokomosios komisijos vadovo Mareko Waszkielio mintis, kad kalbėti apie vieno miesto lėlininkų veiklą ypač prasminga tada, kai tame mieste susipina daugybė kultūrų, religijų ir tautų, tik patvirtino, kad pirma tokia Vilniuje surengta konferencija buvo ypač laukiama. Atsirado galimybė ne tik kalbėti apie vilnietiškas lietuviško ir lenkiško lėlių teatro šaknis, bet ir ieškoti estetinės šios teatro rūšies įvairovės, lėlių teatro ir literatūros, dailės, dramos teatro tarpusavio ryšių. Tad „Vieno teatro festivalio“ žiūrovai spalį turėjo progos pamatyti visus „Lėlės“ teatro repertuare rodomus spektaklius, o konferencijos pranešėjai ir klausytojai - pažinti ir įvertinti gerokai platesnį Vilniaus miesto lėlininkų veiklos nuo pat pirmų jų paminėjimų kontekstą. Dar kartą grįžti prie lėlių teatro skatina ką tik pasirodžiusi Mokslų akademijos leidžiama, meno studijoms skirta „Menotyra“ (2008, t. 15, nr. 4), kurioje publikuojami konferencijos pranešimų tekstai taps reikšmingu istoriniu palikimu, atspindinčiu įvairiapusį ir ilgą lėlių teatro raidos Vilniuje kelią.

Anot Waszkielio, pirmas XV a. pabaigoje lenkiškuose šaltiniuose minimas lėlininkas buvo Waúko iš Vilniaus, kartu su Vilniaus pirkliais pasiekęs Lenkijos vidurį ir ten rengęs lėlių pasirodymus. O štai XVI ir XVII a. literatūroje gausios užuominos apie lėles tik patvirtina, kad šiuo laiku lėlininkų pasirodymai jau buvo ne tik dažni, bet ir mėgstami. XVIII a. pabaigoje išpopuliarėjo mechaninis teatras bei jo atmainos: optiniai reginiai, laterna magica,  šešėlių teatras. 1777 m. Vilniuje leidimą „vaikštinėti mieste su komedija“ gavo Piotras Schlegelis, rodęs mechanines figūras ir optinius reginius: turėjęs savo repertuare „paveikslų su daugeliu figūrų“, kurių vienos buvo vaškinės, o kitos - mechaninės, Schlegelis buvo ir vienas pirmųjų, vilniečiams pristatęs „mechaninio teatro paveikslus“. Kitas - tirolietis Christianas Tschuggmallis, automatinių figūrų teatro savininkas, atvykęs į Vilnių 1863 m. birželio pabaigoje ir užsibuvęs net keletą mėnesių. Dar kitas - rumunų kilmės Jordakis Kuparenka, išgarsėjęs kaip fejerverkų ir mechaninio teatro spektaklių rengėjas, rodęs savo spektaklius Rotušės aikštėje Vilniuje 1841 metais. Lėlių, mechaninio teatro spektakliai šiuo laiku buvo rodomi visoje Europoje, tad šiuo požiūriu Vilnius neatsiliko nuo didžiųjų miestų, o užsukantys svetimtaučiai dėl žiūrovų susidomėjimo pasilikdavo ilgesniam laikui. Kaip dar vieną lėlių teatro kūrėją Waszkielis išskiria Vilniaus teatro aktorių ir režisierių Józefą Dąbrowolskį, kuris XIX a. 9-ajame dešimtmetyje savo namuose įsteigė marionečių teatrą, prilygusį tuomet populiariems lėlių teatrams Paryžiuje. Ypatinga vilnietiška lėlių teatro forma buvo „šopka“ ir jos atmainos, ypač didžiulio susidomėjimo susilaukusi tarpukaryje, 1922-1933 m., dėl Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentų „akademinių šopkų“.

Skaitant Gdansko nacionalinio muziejaus Teatro skyriaus specialistės Malgorzatos Abramowicz, teatro istoriko ir kritiko, literatūrologo Dovydo Judelevičiaus, istorikės ir teoretikės Jagodos Hernik-Spaliñskos, Varšuvos lėlių teatro „Baj“ vadovo Kszysztofo Niesiolowskio straipsnius atsiveria įspūdinga ir margaspalvė lenkų ir žydų lėlininkų veikla Vilniuje iki 1941 metų. Tai ir Vilniaus marionečių teatras („Wilenski Teatr Lątek“), kurio įkūrėjos buvo trys Totwenų šeimos moterys - Olga Dobužinska-Totwen ir dvi jos dukterys - Ewa ir Irena. Ir teatras „Bajka“, veikęs 1937-1941 m., įkurtas Jadwigos ir Jano Wladislawo Badowskių, tapęs meniniu fenomenu ir bene ryškiausiu lenkų teatru Vilniuje. Ir žydų teatras „Maidim“, veikęs 1933-1941 m., kurio trupės dalis įsitraukė ir į Vilniaus geto teatro darbą. Visi šie trys savarankiški teatrai susiję ir su Vilniaus erdve, ir su istoriniais įvykiais: visiems teko padirbėti Arklių g. 3 pastate, kur trupės glaudėsi 1940-1941 m., ir visiems teko išgyventi okupacinių vokiečių bei sovietų sistemų režimą, kuris paveikė žmonių likimus ir nutraukė meninius ieškojimus. Minėtų autorių pateikiama spektaklių restauracija, jų sukūrimo aplinkybės ir lėlių specifika, šaltinių gausa ir nauji faktai atrodo kaip neįkainojama medžiaga, kurios stokojo ne tik Vilniaus, bet ir lietuvių lėlių teatro istorija.

Taip susiklostė, kad, anot Rimo Driežio, tarpukariu Europos lėlių teatro atgimimas stipriau buvo juntamas Lenkijos pasienio miestu paverstame Vilniuje, nei laikinąja sostine vadintame Kaune. 1936 m. Kaune savo marionečių vaidinimą parodžiusiam Stasiui Ušinskui teko dirbti vienam, o vilniečiams, išėjusiems „Maidim“, „Bajka“ ir „Wilenski Teatr Lątek“ mokyklą, 1941 m. prie „Vaidilos“ dramos teatro ėmusi veikti Mykolės Krinickaitės lėlininkų grupė regėjosi kaip tradicijos tęstinumas, tiesa, jau lietuvių kalba. Beje, pirmas Krinickaitės spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ savotiškai atkartojo pagal šią pasaką kurtą „Bajka“ spektaklį, juolab kad rodytas jis buvo taip pat Arklių g. patalpose. Krinickaitės teatras, kurio specifiką savo publikacijoje analizuoja Driežis, gyvavo iki 1944 m. ir tapo savotišku tiltu tarp lenkų ir lietuvių menininkų, dramos bei lėlių teatrų. Krinickaitės spektakliuose vaidino „Vaidilos“ aktoriai ir kaip tik šiam teatrui nuo 1943 m. pradeda vadovauti Balys Lukošius, skatinęs bendrą veiklą ir palaikęs Krinickaitės iniciatyvas. Kai „Vaidila“ persikėlė į kitas patalpas, šiame pastate likę Krinickaitės lėlininkai tapo savarankišku Vilniaus valstybiniu lėlių teatru, iš kurio „kamieno“ išaugo ir 1958 m. Lukošiaus įkurtas ir iki šiandien gyvuojantis „Lėlės“ teatras.

Anot lėlių teatro specialisto profesoriaus Henryko Jurkowskio, daugelis Vidurio ir Rytų Europos lėlininkų pokario metais patyrė Maskvoje veikusio valstybinio centrinio, Sergejaus Obrazcovo vadovaujamo lėlių teatro įtaką. Socialistinis režimas ne tik pagerino materialines lėlių teatro galimybes (teatrai buvo suvalstybinti, rūpintasi jų nuolatiniu rėmimu), bet primetė ir savo ideologiją. Dažna atsilaikymo prieš ją „priemone“ tapo atsigręžimas į lėlių teatro ištakas ir savo šalies folklorą, prisidėjęs prie „trečiojo žanro“ suklestėjimo ir išraiškos priemonių įvairovės. Lietuvos ir Vilniaus lėlių teatrą šiuo laiku išgarsino Vitalijus Mazūras, debiutavęs 1965 m. Vilniaus „Lėlės“ teatre kaip scenografas, o Kauno lėlių teatre 1968 m. dirbęs prie režisieriaus Stasio Ratkevičiaus statytos „Eglės žalčių karalienės“. Mazūro teatro įtaką Jurkowskis mato ir šiandienos „Lėlės“ teatro spektakliuose. Tarsi pratęsdama Jurkowskio įžvalgas, ilgus metus Mazūro kūrybinį kelią stebėjusi teatrologė Audronė Girdzijauskaitė savo publikacijoje aptaria meninį ir istorinį kontekstą Mazūro fenomenui atsirasti ir išsiskleisti. Tai ir 6-ojo dešimtmečio pabaigos „meno disidentų“ veikla, ir pokyčiai lietuvių dailėje 7-ajame dešimtmetyje, turėję tiesioginės įtakos (per naujas scenografijos formas) dramos spektakliams, ir pokyčiai literatūroje bei dramaturgijoje, į lėlių teatrą atnešę poetinę kalbą bei tapę įkvėpimo šaltiniu poetinei ir metaforiškai raiškai. Įdomu, kad dar nuo „Bajka“ laikų suvaidinta pasaka „Eglė žalčių karalienė“ regisi kaip gija, susiejanti vilniečių lėlininkų, lietuvių lėlių ir Vilniaus „Lėlės“ teatro istoriją. Apie tai liudija ir trys Mazūro spektakliai, kurti jau pagal Salomėjos Nėries poemą 1968, 1981 ir 2007 metais. Kaip Vilniaus „Lėlėje“ keitėsi dramaturgija, autoriai ir spektaklių turinys, savo publikacijoje apibendrina Gražina Mareckaitė, akcentuodama geriausiuose teatro pastatymuose ryškią mitologinę temą, archajiškos pasaulėjautos transformacijas ir naujo daiktiškumo formas. Asmenišką ir šiltą Mazūro teatro prisiminimą iki šiol išsaugojusi žinoma lėlių teatro tyrinėtoja Irina Uvarova - jos publikacija reziumuoja ankstyvųjų Mazūro spektaklių ir jo naujausios „Eglės žalčių karalienės“ recepciją: „Galima būtų kalbėti apie postmoderno posūkius, daug ką nulėmusius naujoje trečiosios „Eglės...“ estetikoje. Man gi atrodė svarbu pažymėti, kas nauja šios „Eglės...“ versijos turinyje, kas siejosi su melsva arba žydra spalva, išsiliejusia ant spektaklio. ...Viename kibire sumaišė jūros melsvumą ir dangaus žydrumą - gavosi spalva, kuria kaime galima nudažyti praustuvą ir tvorą. Jeigu tokia spalva aplietum marškinius ir rąstus, atsirastų keistas paveikslas postmoderno, kuris ėmėsi perkurti visus siužetus, perdažyti visus paveikslus. Postmodernas sugebėjo susidoroti su visa pasauline kultūra, įspraudęs ją į Prokrusto lovą, kur visos audros ir visos aistros apmalšo. „Kultūra pavargo“, - pasakė Jurijus Lotmanas. Postmodernas rengia žmoniją finalui - tai paskutinis patepimas prieš pabaigą: ką gali žinoti, galbūt mums laikas apleisti planetą, kaip kažkada ją apleido ropliai...“

Ne tik Vilniaus „Lėlės“ teatro istorija, bet ir lėlės dramos, šokio ar operos teatre fenomenas tapo Helmuto Šabasevičiaus įžvalgų objektu. Lėlė, kaip žmogaus žaidimų draugas ir partneris, kaip mistiška ir paslaptinga būtybė ir natūralus lėlių teatro komponentas, patyrė įvairias transformacijas, bet iš scenos nedingsta. Ypač įdomią poziciją lėlė užima Jono Vaitkaus teatre, taip pat Rimo Tumino, Valentino Masalskio, Gintaro Varno spektakliuose, kur ji tampa svarbiu vaizdinio sprendimo elementu, vaidybos priemone ir nepakeičiamu daugiareikšmiu ženklu. Marionečių, mechaninio teatro tradicija skirtingais būdais šiandien atsiveria baleto ir operos scenoje. Teatrologės Rasos Vasinauskaitės dėmesio centre atsidūrė režisieriaus Jono Vaitkaus ir dailininko Jono Arčikausko spektakliai, kuriuose režisieriaus ir dailininko teatrų sankirta išsprogdino naujos sceninės retorikos galimybes.
Skaitant šį „Menotyros“ numerį atgyja ne tik penkiasdešimt Vilniaus „Lėlės“ teatro gyvavimo metų. Atgyja gerokai ilgesnė, vingresnė lėlių teatro Vilniuje istorija, jį kūrusių žmonių gyvenimai ir likimai, apskritai nepailstamas lėlės būdas keistis ir būti reikalingai. O tai tik patvirtina, kad lėlių teatro fenomenas išties yra neišsemiamas teatro istorikų ir teoretikų tyrimo šaltinis.

„7 meno dienos“ Nr.7 (836), 2009-02-20