Mechaninio teatro eskizai
Vilniaus teatras „Lėlė“, praėjusių metų spalį šventęs savo 50-metį, pakvietė dailininkę Irmą Balakauskaitę galerijoje „Meno niša“ surengti mechaninių figūrų (mobilių) parodą. Paroda veikė spalio 20-27 d. ir papildė Lietuvos kultūros ministerijoje vykusios (2008 10 24) tarptautinės mokslinės konferencijos „Lėlių teatras Vilniuje: tradicijos, įtakos, atradimai“ pranešimus.
Irmos Balakauskaitės kuriami „mobiliai“ (judantys objektai) yra dailės kūriniai, tad galėtų vadintis ir „kinetinėmis miniatiūromis“ ar „judančiomis skulptūromis“ - dėl terminų tegu suka galvas dailėtyrininkai. Šiuo atveju svarbesnės Balakauskaitės kūrinių sąsajos su lėlių teatrui priskiriama mechaninio teatro tradicija, kurio vaidinimus matė ir XIX a. vilniečiai. „Mechaninis teatras - tai marionečių ar objektų teatras, kuriame vietoj aktoriaus vaidina...
|
Apie lėlių teatrą Vilniuje
„Eglė žalčių karalienė“, rež. Vitalijus Mazūras. 2007 m. D. Matvejevo nuotr. 1958 m. spalio 27 d. Balio Lukošiaus spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ savo veiklą pradėjo Vilniaus teatras „Lėlė“. Praėjusių metų spalį teatras minėjo 50-metį ir ta proga ne tik sukvietė žiūrovus į savaitę trukusį „Vieno teatro festivalį“, bet ir organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją „Lėlių teatras Vilniuje: tradicijos, įtakos, atradimai“.
Prie konferencijos rengimo prisijungė Kultūros, filosofijos ir meno instituto Teatrologijos skyrius, moksliniai pranešimai buvo skaityti Kultūros ministerijos Baltojoje salėje. Konferencija nebūtų įvykusi be „Lėlės“ teatro entuziastų, o iš jų reikia išskirti šio teatro režisierių ir dailininką Rimą Driežį.
Lėlių teatro tyrinėjimai nuolat pasipildo naujais atradimais. To priežastis - ne tik ilga lėlių teatro istorija, įvairios jo formos, bet ir...
|
Hamletų šeimynėlė veidrodžių karalystėje
Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis ir Darius Meškauskas OKT teatro spektaklyje „Hamletas”. D. Matvejevo nuotr. Rankai jau užsimojus aprašyti Oskaro Koršunovo režisuotą „Hamletą“, parodytą Vilniaus baleto mokyklos scenoje, autoriaus sąžinėje sukirbo noras, anot poeto, „užgniaužti giesmę gerklėje“ ir pradėti rašinį nestandartiškai - nuo aktorių. Žinoma, rizikuojant būti neoriginaliam, nes ir ankstesnieji spektaklio recenzentai atkreipė dėmesį būtent į aktorius. Tačiau scenos brolijai gerų žodžių niekuomet nebus per daug - juo labiau kad šiame spektaklyje jie tikrai jų nusipelno. Nors Oskaro Koršunovo „Hamletas“ patvirtina, kad mūsų teatro minties aukštumos tebėra susijusios su beveik iš visų mūsų scenų išguita režisūra.
Paskutinis „Hamleto“ variantas yra puikus pavyzdys, parodantis, kaip ilgainiui keičiasi net ir režisieriaus geležine ranka tvirtai „sukaltas“ spektaklis ir kaip tampa savu jį vaidinantiems aktoriams. Aktoriai „susigyvena“ su savo vaidmenimis, vaidmenys tampa jų antrąja kokybe (o gal kartais ir pirmąja?), atsiranda noras ir galimybė pademonstruoti savo meistrystę (ir tariamą, ir tikrą), kai kurias scenas praskriejant laisvu paukščio skrydžiu, o kai kurias nudažant...
|
Vėl bus parodytos Claudio Monteverdi operos
Scena iš C. Monteverdi operos „Nedėkingųjų šokis“ (rež. G.Varnas, dail. J. Skuratova). D. Matvejevo nuotrauka Kovo 3 ir 4 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ vėl bus parodytos Gintaro Varno režisuotos Claudio Monteverdi (1567-1643) madrigalinės operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. Operas pristato nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ projektas „Baroko dialogai“.
Pirmą kartą Lietuvoje 2008 m. rudenį publikai pristatytos C. Monteverdi operos sulaukė didžiulio publikos ir profesionalių operos meno vertintojų susidomėjimo. Kūrybinės komandos - režisieriaus G. Varno, dailininkės Julijos Skuratovos, muzikinės dalies vadovo Dariaus Stabinsko, solistų, aktorių, konsorto „Brevis“ - dėka atsiskleidė ankstyvojo baroko muzikos genijaus C. Monteverdi operų esmė, išryškėjo pagrindinė energetinė linija, trapus, nuolat kintantis ir...
|
|