Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Lupos personos


Krystiano Lupos „Persona. Marylin“


Rasa Vasinauskaitė

Share |
Sandra Korzeniak (Marylin Monroe). D. Matvejevo nuotr.
Paskutinis festivalio „Sirenos '09“ spektaklis - lenkų režisieriaus Krystiano Lupos „Persona. Triptikas/Marilyn“. Tai pirmoji trilogijos dalis, pasakojanti apie kino ikoną Marilyn Monroe. Kitus du spektaklius režisierius nori skirti armėnų kilmės mistinei figūrai Georgijui Gurdžijevui (1872-1949) ir prancūzų rašytojai, filosofei Simone Weil (1909-1943).



Persona. Marilyn“ - tai antras Lupos darbas, parodytas lietuvių publikai po 2004 m. vaidinto Thomo Berhardto „Kalkverko“ (1992). Mačiusieji pastarąjį spektaklį gali susidaryti nuomonę apie tai, kaip pasikeitė ir ar pasikeitė Lupos teatras. 2009 m. apdovanotas XIII Europos teatro premija už įnašą į Europos teatro kultūrą, pastaraisiais metais Lupa nenusisuka nuo savo ankstesnių ieškojimų. Vis dėlto jo teatro samprata pildosi vis naujais aspektais, o per juos atsiveria ir vis kitas Lupa. Lenkai nė kiek neperlenkia sakydami, kad be Lupos jų teatras būtų kitoks. Ne tik režisierius, bet ir pedagogas, mąstytojas Lupa išugdė ne vieną jauną lenkų režisūros talentą, kuris šiandien gali tik didžiuotis būdamas jo mokiniu. O būti Lupos mokiniu, kaip turbūt ir artistu, nėra lengva. Gal šis režisierius ir nėra toks autokratas, kokie buvo Jerzy Grotowskis ar Tadeuszas Kantoras, tačiau Lupos perfekcionizmas priverčiant tiksliai funkcionuoti spektaklio „mašiną“ akivaizdus kiekviename jo darbe. Dažnas Lupos spektaklis yra ne tik ilgas - jo spektakliai galitrukti nuo 3 iki 8 valandų, išsidėlioti į dviejų vakarų vaidinimus, koks, pavyzdžiui, buvo Bernhardto „Ištrynimas“ Varšuvos dramos teatre (2001). Kad ir kokį autorių Lupa statytų, o autorius jis renkasi ypač kruopščiai - nuo Bernhardto iki Fiodoro Dostojevskio, Roberto Musilio, Hermanno Brocho ar Nietschze's (galima prisiminti ir šiuolaikinę vokiečių dramaturgę Dea Loher, jos „Klaros ryšius“ Lupa statė 2003 m.) - spektaklis visad bus Lupos kelionė kūrinio labirintais, ieškant tiksliausios veikėjų egzistencijos. Ne aktoriaus vaidyba, o egzistencija, būtis kristalizuojami Lupos spektakliuose iš scenos profesionalų susitikimo prie vieno ar kito kūrinio; scenoje romanas, apysaka, drama įgauna epinę didybę, virsta daugiasluoksniu naratyvu, bet jame niekad nepasimeta žmogaus individualybė. Žmogus atsiduria po didinamuoju scenos stiklu, per kurį Lupa tyrinėja jo galimybių, siekių, sąmonės ir pasąmonės ribas. Ir kaip tik todėl kartu su personažu tokiam pačiam „tyrimui“ Lupa pasmerkia aktorių - kokios jo yra vaidybos, buvimo savimi ir kitu ribos, kur ir kiek jas įmanoma peržengti kaip menininkui, o kiek - kaip gyvam, konkrečiam žmogui?


Kiekviename savo spektaklyje šias ribas tolinęs, Lupa šiuo metu susitelkia prie ypatingų XX a. asmenybių, kurių ne tik vardai, bet ir gyvenimai tapo mitais. Anksčiau inscenizavęs, Lupa dabar pats kuria savo spektaklių scenarijus, savo sukurtoje erdvėje apgyvendina jų veikėjus. Lupa yra ypatingos scenos erdvės meistras - spalvomis kiekvienas jo spektaklis prilygsta paveikslui, vaidybos erdvė - architektūrinei kompozicijai su kartais pabrėžtais kvadratais ar kubais, kuriuose kaip akvariume atsiduria žmogaus gyvenimas. Jam svarbios sienos, durys, langai, stalas ar lova - plokštumos ir vertikalės, - įgyjančios simbolinės reikšmės net ir tada, kai režisierius modeliuoja iš pirmo žvilgsnio kasdienišką, natūralią aplinką. Tik tokioje, anot Lupos, aktoriui įmanoma nevaidinti; tik tokioje savo vietą randa jo kūnas, judėdamas, įsikomponuodamas ir apgyvendamas erdvę.


Vienas naujausių Lupos spektaklių - 2008 m. Krokuvos „Stary“ teatre sukurtas ir Andy Warholui skirtas „Factory 2“. Šis aštuonių valandų „Sidabrinio fabriko“ kūrėjų bendras būvis - tai Lupos fantazija Warholo mito ir Warholo asmenybės tema, gimęs iš menininko biografijos, bet tyrinėjantis Warholo, kaip magiškos kitų traukos simbolio, fenomeną. Čia, jo „žvaigždžių fabrike“, tikrovė neatsiejama nuo fantazijos, gimsta ir skleidžiasi 7-ojo dešimtmečio kultūros simboliai, žmogus nebepriklauso pačiam sau, nes yra dalis kažkieno kito išgalvoto pasaulio. „Factory 2“ - tai tarsi „filmo, kurio Andy Warholas“ nesukūrė,“ kūrimas, į kurį režisierius įtraukė Warholą ir jo aplinką, šįkart visus įkalindamas kameros akies sekamose dirbtuvėse. „Factory 2“ radosi iš improvizacinių aktorių etiudų ir, anot režisieriaus, aktoriai taip susigyveno su savo veikėjais, kad kaskart vaidinimas peržengia spektaklio ribas - trupei pavyko pasiekti tikro gyvenimo sukurtoje tikrovėje džiaugsmą, pavyko įgyvendinti utopišką kūrybinės bendruomenės idėją.


Factory 2“ dabar yra ir kaip savotiška įžanga į būsimus „Triptikas. Persona“ spektaklius. Štai ką sako režisierius apie savo sumanymą: „Andy Warholas yra pasakęs, kad jo filmų subjektas ir herojus buvo asmenybė. Ne kieno nors istorija ar gyvenimas, o jo arba jos asmenybė, kad ir kaip sunku ar net neįmanoma būtų ją išreikšti. Taigi kai tavo kūrinio objektas - žmogus, verčiau jau jį stebėk, o ne kalbėk apie jį. Trijose fantazijose apie tris asmenybes (Georgijų Gurdžijevą, Marilyn Monroe, Simone Weil) šiuo keliu ir einama. Situacijos gali tapti asmenybės ir aktoriaus, pasiryžusio leistis į asmenišką ar net itin intymų nuotykį, susidūrimo tašku, žyminčiu fantastišką ir pavojingą mėginimą apsikeisti energija. Asmenybė nėra vien kieno nors charakteris ar būdas. Tai ir radikaliausia to asmens svajonė, neišsipildžiusi, bet vis dėlto įmanoma jos versija. Galiausiai asmenybė - tai ir savitaiga bei saviapgaulė, mitas, sprogstantis, kai atsiduria tarp kitų. Visos trys asmenybės, kad ir kokios skirtingos būtų, turi vieną bendrą bruožą: jos siekia peržengti nusistovėjusias ribas. Net jei jas gretinti ir sudėtinga, jų transgresijos vizija viena - amžinai žmogiška.“


Pirmoji žiūrint „Personą. Marylin“ kilusi asociacija - Ingmaro Bergmano „Persona“. Bergmano filme aktorė Elizabet staiga nutyla: liaujasi vaidinusi, bendravusi su aplinkiniais, užsisklendžia savyje; gydymo kursui išsiunčiama į vasarnamį ant jūros kranto, kur aktorės vienatvę drumsčia tik seselė Alma. Bergmanas tyrinėja personos fenomeną, klausdamas, kiek aktorius yra pats savęs ir savo kaukės kūrėjas, kiek ir kur jis yra pažeidžiamas kaip būtybė „be odos“ ir kiek ši būtybė turi kaukių apskritai. Šią temą savo spektaklyje rutuliojo ir Jonas Vaitkus, statęs Bergmano „Personą“ su aktorėmis Egle Mikulionyte ir Virginija Kelmelyte 1994 metais. Lupa žengia toliau ir tyrinėja personą/kaukę kaip C.G. Jungo aprašytą kolektyvinės pasąmonės įvaizdį. Tačiau žvelgdamas į personą iš išorės, Lupa smelkiasi ir į jos vidų - kas yra už kaukės, kas yra šios kaukės esmė? Tad aktorei šiame Lupos spektaklyje tenka išties sudėtingas uždavinys - ne suvaidinti pažįstamą ir atpažįstamą Marylin Monroe, o pirmiausia atlaikyti negailestingą režisieriaus eksperimentą. „Suvaržydamas“ aktorę minimaliausiomis raiškos priemonėmis, išrengdamas ir apnuogindamas, Lupa priverčia Sandrą Korzeniak patirti ir išgyventi pačios Marylin tragišką situaciją: aktorės siela šaukiasi trokštamos suvaidinti Grušenkos, bet ją gviešiasi sunaikinti Monroe įvaizdis, kurio neįmanoma atsikratyti, nes jį įkalino jos pačios kūnas. Korzeniak nuogybė anaiptol nesavitikslė - atrodo, kad Lupos spektaklyje būtent kūnas tampa Monroe personos esme ir jos „dviguba tapatybe“, iš kurios išsilaisvinti galima tik vienu būdu - kūną sunaikinant. Spektaklį režisierius baigia simboliškai - per filmavimą, primenantį savotišką ritualą, Marylin paguldoma ant balto stalo ir ką tik kamera užfiksuota jos figūra ekrane ima degti; prie gulinčios Marylin stovintis ir ant kabyklų tarsi ant kryžiaus rankas ištiesęs Frančeskas primena gedintį Nukryžiuotąjį. Beje, atrodo, kad čia, antros spektaklio dalies pabaigoje, perkeliančioje galbūt ir į „Brolių Karamazovų“ filmavimo aikštelę, Lupa žengia į kitą trilogijos dalį - vežimėlyje sėdintis ir ritualui garsiais šūksniais diriguojantis vyras primena magą-mistiką Gurdžijevą. Šis „Harmoningo žmogaus raidos instituto“ sumanytojas, žmogaus tiesos apie patį save ieškotojas regisi užhipnotizavęs nuolankius ir asketiškus savo sekėjus, tarp kurių su blizgančia suknele pasirodžiusi Marylin išties atrodo patekusi ne į tą „filmą“.


Visą „Persona. Marylin“ spektaklį režisierius susitelkia prie Monroe būvio. Tiksliau, kuria jos maišto prieš pačią save situaciją, neleisdamas Korzeniak nė akimirkai atsipalaiduoti. Štai jau keturios dienos Marylin pabėgusi ir užsidariusi kažkada Charlie'ui Chaplinui priklausiusioje fotostudijoje, viena repetuoja Grušenką iš Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“. Režisierius neskubina, leidžia įsižiūrėti į kiekvieną aktorės judesį, įsiklausyti į kiekvieną intonaciją ir kartu su ja patirti nežmonišką Monroe susidvejinimo būseną: pastangas elgtis, kalbėti kaip Grušenka ir laisvintis iš slankių Monroe judesių, kiek tingios plastikos, tikrinančio kiekvieną žodį kalbėjimo. Lupa smulkmeniškai „atkuria“ studiją - blyškių plytų sienos, metaliniai laiptai, geležinės durys į laiptinę dešinėje, didžiulės durys į neveikiančią vonią kairėje. Prie vienos sienos - kabykla su suknelėmis. Aikštelės centre - iš kelių sudėtas didžiulis stalas, Monroe guolis ir darbo vieta, po stalu - dėžės ir viskio buteliai. Ir atrodo, kad lygiai taip pat smulkmeniškai Korzeniak „atkuria“ tikrąją Marylin - ne tiek šviesių plaukų, rausvų putlių lūpų, seksualaus kūno gražuolę, kiek pavargusią, alkoholio, bemiegių naktų ir vienatvės išsekintą aktorę, kuri kaip paskutinio gyvenimo šiaudo griebiasi priešingo jos įvaizdžiui vaidmens. Tačiau Lupa nepalieka Marylin vienos: ją aplanko Lee Strasbergo žmona Paula (Katarzyna Figura), puikiai žinanti, kaip ji, Monroe, svarbesnė už Kristų deivė, turėtų suvaidinti Grušenką; aplanko fotografas Andre (Piotras Skiba), pudruojantis veidą baltai ir fiksuojantis jos intymias pozas - ant galinės sienos režisierius projektuoja šias fotografijas, paliktas istorijai kaip Monroe simbolis; čia ji išrengia keistą studijos durininką Frančeską (Marcinas Bosakas) - priverčia jį nuogą važiuoti dviračiu kaip ką tik matytame sapne ir atsidėkodama su juo mylisi; pagaliau čia ją aplanko psichiatras Ralphas Greensonas (Wùadysùawas Kowalskis), į kurio seansus Monroe nebevaikšto ir kuris dabar, provokuodamas jos atsivėrimus, bando grąžinti Monroe į tikrovę. Kiekviename šių epizodų Marylin elgiasi taip, kaip ją nori matyti kiti: iš pradžių ant nuogo kūno užsimetusi juodą megztinį, prie Ralpho ji jau apsirengia raudoną suknelę, apsiauna raudonus batelius, paryškina lūpas - tarsi kiekvienas ją tolintų nuo svajonių vaidmens ir grąžintų prie įprasto. Ir kuo labiau ji darosi atpažįstama Monroe, tuo didesnė praraja veriasi tarp jos sąmonės ir nevalingai besielgiančio kūno. Pasirodžiusi paskutinėje scenoje Marylin be nuovokos klaidžioja tarp naujų personažų, baikščiai dairydamasi leidžiasi nurengiama ir paguldoma, leidžiasi aukojama.


Lupa dosnus aktoriui - Sandra Korzeniak čia suvaidina turbūt ne tik ypatingą savo biografijoje vaidmenį, bet ir Monroe Grušenką, rašytą jai Arthuro Millerio pagal „Brolių Karamazovus“. Vesdamas Korzeniak prie neįmanomos pasidalyti patirties, galbūt net už aktorystės ribų, vis dėlto Lupa ir negailestingas: aktoriaus persona yra jo vaidmuo - tik per vaidmenį aktorius gali realizuoti savo individualybę. Vieną akimirką Lupa tarsi sustabdo spektaklį: po fotosesijos sugulę Monroe ir Andre pastebi į juos žiūrinčius žiūrovus ir mestelėję, kad iš tikrųjų jie nieko įdomaus nevaidina, tęsia vaidinimą toliau. Tačiau šitaip Lupa nesugriauna iliuzijos - greičiau tik paaštrina sukurtos ir realios tikrovės tapatumą, kurio jis siekia visuose savo spektakliuose.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.40 (869), 2009-11-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

JbdRoaPvDBfj, 2011-06-23 13:47

Finllay! This is just what I was looking for.

Henia, 2009-11-07 17:34

Gera analizė, sudėtingas spektaklis

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti