Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Tikrovės tyrimo teatras


„Naujosios dramos akcija '11“


7 MD

Share |
„Aš, kulkosvaidininkas“
Balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje tryliktą kartą rengiamame tarptautiniame naujosios dramaturgijos ir teatro festivalyje „Naujosios dramos akcija“ - tikros istorijos, atkeliavusios iš skirtingų pasaulio vietų: Rusijos, Lenkijos, Belgijos, Prancūzijos, Suomijos ir Lietuvos. Tai - pasakojimas apie kasdienybe tapusį karą ir laiškai apie optimizmą, sujungę skirtingų šalių menininkus ir politikus. Tai - „maži pasakojimai“ apie vieno žmogaus atminties ryšį su šalies istorija bei skausmingas tėvų ir vaikų akistatas. Tai - istorijos apie tikėjimo dilemą, apvertusią žmonių gyvenimus, ir vienoje iš Europos sostinių mūsų teatro menininkų gyvai kuriamą savo kultūros „vyšnių sodą“. Tai - atviras ir prieštaringas tikrovės tyrimo teatras.

Balandžio 28 d. „Menų spaustuvėje“ teatro studija „SaunDrama“ parodys spektaklį „Aš, kulkosvaidininkas“, kurį režisavo Vladimiras Pankovas.

 

Rusijoje išgarsėjusią studiją „SaunDrama“ dar 2003 m. įkūrė „Pan-kvarteto“ dalyviai: Vladimiras Pankovas ir aktorė bei dainininkė Olga Berger. Kolektyvo, studijos, o dabar - ir naujojo žanro pavadinimas susiformavo kuriant spektaklį „Raudona gija“: kūrėjai ieškojo apibūdinimo, nes spektaklis nebuvo nei grynas miuziklas, nei dramaturginis pastatymas. Taip gimė šio žanro pavadinimas: saundrama.

 

Saundrama - tai kolektyvinis procesas, čia nėra kanonų, kuriant fantazuoja kiekvienas dalyvis, tai visiška improvizacija, iš kurios gimsta kūriniai. „SaunDrama“ atvira aktoriams, dailininkams, muzikantams, baleto artistams, garso režisieriams“, - sako šios studijos meno vadovas V. Pankovas.

 

Dabar „SaunDrama“ - tai komanda, kurią sudaro muzikai, aktoriai, dailininkai, choreografai. Joje daugiau nei 25 nariai, atviri įvairiems meniniams eksperimentams.

 

Spektaklį „Aš, kulkosvaidininkas“ V. Pankovas sukūrė pagal jauno dramaturgo Jurijaus Klavdijevo, kurio darbai žinomi ne tik Rusijoje, bet ir Europoje bei JAV, pjesę. Tai spektaklis ne apie konkretų karą, bet apie karą apskritai. Tai istorija apie tris karus, kurie buvo ir kurių niekada nebebus. Režisierius kviečia į atvirą dialogą: „Kas yra karas? Kam ir dėl ko jis reikalingas? Baimė, netektys, mirtis, skausmas - tiesioginės asociacijos, iškart kylančios sąmonėje tik ištarus žodį „karas“. Mūsų senelių, prosenelių karas, karas Vietname, Irake, Čečėnijoje - visa tai tiesiog Karas. Mes kalbame apie karo beprasmybę ir apie Žmogų, kurio gyvenimas vertinamas pinigais, naftos bareliu, akcijų kursu, apie bejėgiškumą žmogaus, tampančio mašina, žmogžudystės ginklu, lėle.“

 

„Aš, kulkosvaidininkas“ - bandymas pasitelkus naują teatro kalbą tyrinėti paprasto jaunuolio, atsidūrusio karo pragare, jausmus. Čia nebūna laimėtojų - tik pralaimėjusieji. Politikai švenčia pergales, o moterys aprauda žuvusius vyrus ir sūnus. Režisierius į avansceną išveda įvairius žmones, įvairius karus, įvairias epochas. Taip buvo pradžioje, taip bus ir vėliau - Žmogus žūva, bet lieka ištikimas sau pačiam.

 

Šis spektaklis - naujas žingsnis, įprasminant saundramą kaip tarptautinį teatrinį žanrą, kaip vertimo nereikalaujančią visiems suprantamą kalbą. Čia susipina laikai, kalbos ir garsai, nėra griežtų ribų - kaip neturi ribų žmogaus jausmai. Žuvusio žmogaus gyvenimo tragizmas perteikiamas ne žodžiais, o garsais.

 

Projektą kūrė nuolatinė komanda, aktoriai ir muzikantai, pirmą kartą teatro scenoje pasirodė unikalus muzikantas Aleksandras Pleningeris, surinkęs vieną didžiausių Rusijoje modulinį sintezatorių.

 

Rusų kritika itin palankiai vertina kolektyvo „SaunDrama“ veiklą ir spektaklį „Aš, kulkosvaidinikas“.

 

Marina Davydova rašo: „Anksčiau mums tvirtai buvo įkalta, kad karai būna grobikiški, išsivadavimo, imperialistiniai, liaudies, nusikaltėliški, teisingi, ir pagaliau, kai jie vyksta prieš „juodąją jėgą, prakeiktąją ordą“ - šventi. Nauji laikai suformavo naują požiūrį. Karas būna tik betikslis, nešvarus, paverčiantis žmogų žmogžudžiu. (…) „Aš, kulkosvaidininkas“ - tai ir lyrinis pasakojimas, ir filipika, ir manifestas, ir monologas, ir dialogas. Toks žodinis mišinys - charakteringas „naujosios dramos“ bruožas; šios dramos pagrindinis veikėjas - ne herojus, ne žmogus iš liaudies ir netgi ne liaudis, o pati kalba. (…)

 

Vladimiras Pankovas pastatė savo spektaklį „Projekt Fabrika“ patalpose. Šiuo atveju spektakliui padeda ir sienos - aptrupėjusios, apsilaupiusios, įrėmintos aprūdijusiomis atramomis ir lentų paklotu. Nosį riečia perdžiūvusio tinko kvapas. Scena ir salė maždaug vienodi. Šiame ankštame diskomforte Klavdijevo pjesė atrodo ypač išraiškingai. (…)

 

Netgi kvailas žiūrovas „SaunDrama“ spektaklyje susivokia, kad politikai - tai kenksminga gentis. Jie pasirodo iš už širmų ir atrodo kaip lėlės petruškos (kiekvienas aktorius - su minkšta latekso kauke). Įvairiomis kalbomis ir įvairiai argumentuodami šie atpažįstamų veidų žmonės-lėlės kalba mums apie kovą su terorizmu, apie pasipriešinimą prievartai. (…) Toks naujas požiūris į karą apskritai gali sukelti nesutarimų, bet sunku būtų nepritarti jo nuoširdumui ir meniškumui. Anot Klavdijevo, karo veidas - ne moteriškas, ne herojiškas, ne romantinis, ne šventas. Karas apskritai neturi veido - tai tik kaukolė tuščiomis akiduobėmis.“ („Izvestija“)

 

Kritikas Pavelas Rudnevas pripažįsta: „Politinė ir kriminalinė bakchanalija suėda mus visus ir jaunajai kartai palieka tik vieną pasirinkimą: kovoti ir mirti neidėjiniame kare, politikų ir komercijos, kriminalo ir reklamos kare. (…)

 

Spektaklio temperatūra neįtikėtinai aukšta. Pankovas kuria spektaklį remdamasis socialinio pykčio jausmu, įgimtu teisingumu, vidine laukine jėga. Tokį spektaklį galėjo sukurti tik giliai sujaudintas, neabejingas pilietis, pasirengęs galbūt karštligiškam ir nerišliam, bet labai svarbiam pareiškimui apie šiuolaikinį herojų, apie mus šiandien.

 

Spektaklis konkretus - jis apie karą, apie tai, kad karas tapo šiuolaikinės visuomenės norma, įprasta realybe, vaizdu už lango. (…) Naujajai dramai režisierius suteikia ne dokumentinį, o metaforinį charakterį, išplėtodamas ir praturtindamas šį stilių, kitaip atverdamas vieną geriausių 1-ojo dešimtmečio pjesių, sulaukusią jau daugelio interpretacijų. (…) Vieno žmogaus balsas tampa daugelio balsu, ir vieno žmogaus likimas tampa kiekvieno likimu - kiekvieno, kurio būklė šiandien - nuolatinis karas. Pankovo „Kulkosvaidininke“ susitelkė begalinė neapykanta valdžiai - labai apgalvota, sąmoninga, nuodais persisunkusi neapykanta, iš esmės - aršus spjūvis į Rusijos biurokratijos ir korupcijos snukį, į tuos, kurie gyvenimą padarė nepakeliamą. Tai pasakyti, išrėkti, išreikšti teatro kalba mažai kas gali, mažai kas nori, turi drąsos. Mažai kas iš teatro meistrų tokiam pasisakymui nestokoja temperamento, įžūlumo.“ („Častnyj korrespondent“)

 

Spektaklyje vaidina dešimt aktorių. Pernai „Aš, kulkosvaidininkas“ buvo įtrauktas į programą „Rusija-Prancūzija 2010“.

 

„Naujosios dramos akcijos“ inf.


„7 meno dienos“ Nr.14 (936), 2011-04-08

Versija spausdinimui

Komentarai

miLqfRoOXBrWp, 2011-10-23 06:16

I went to tons of links before this, what was I thinnkig?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti