Šis filmas - savotiškas vieno žmogaus šou. Bet Žižekas - vienas ištikimiausių ir talentingiausių Jacques'o Lacano mokinių. Todėl jo šou neskirtas televizijos užsiaugintiems idiotams. Žižekas kreipiasi į vis dar sugebančius mąstyti. Papildomas filmo privalumas (bent jau man) - Žižekas kalba angliškai su siaubingu akcentu, bet užtat aiškiai dėsto savo mintis, tad gali padėti išsigydyti nuo tam tikrų kompleksų. Žižekas yra ir didis sinefilas. Jis neslepia, kad myli kiną, bet ta meilė reikli, nepripažįstanti jokių supaprastinimų. Todėl paprastais žodžiais jis atskleidžia paslėptas ir sudėtingas savo mėgstamų filmų prasmes. Nenustebau, kad Žižekas tiek daug dėmesio skiria Hitchcockui - juk tai vienas didžiausių kino filosofų. Žižekas analizuoja ir Ingmarą Bergmaną, Charley Chapliną, Davidą Lynchą, Krzysztofą Kieślowskį. Tačiau jis kalba ne tik apie filmus, bet ir apie šiuolaikinę kultūrą, kurioje susipynė ir tai, kas šimtmečius buvo laikyta žema, ir tai, kas iki šiol laikoma aukšta, ir kurios esmę vis dėlto tiksliausiai perteikia kinas.

Puiku, kad filmas rodomas, bet žiūrėti jį penktadienio vakare, po sunkios darbo savaitės - tikras išbandymas net ištikimiausiam sinefilui. Nesu įvairių sąmokslo teorijų šalininkas, bet tai, kad „Elito kinas“ atsidūrė antrojoje programoje ir dar buvo nugrūstas į penktadienio vakarą, man atrodo piktas LTV pokštas. Kitų televizijų kino rodymo politika pakankamai aiški, tik LTV jos akivaizdžiai neturi, nes nori įtikti visiems ir dar apsimeta vykdanti misiją. Bet kai nacionalinės televizijos misija tampa sekmadieniniai pageidavimų koncertai, galima pasijusti labai nejaukiai, tarsi tave laikytu „popsininkų“ pokalbių ar realybės šou išaugintu zombiu, kurį reikia maitinti tik televiziniu greitu maistu. Beje, šiandien (25 d. 23 val.) LTV dar parodys Andrew Currie filmą „Fidas“ (2006) - komediją apie zombį Fido (Billy Connoly), kuris pasijuto amerikiečių šeimos nariu. Man atrodo, kad dauguma zombių nori jais tapti.

Regis, Žižekas taip pat užsimena, kad siaubo filmai turi terapijos galią. Siaubo kinas dažniausiai suklesti depresijų ir krizių laikais. Todėl ne vienam žiūrovui pasirodys įdomus buvusio filosofo ir kino kritiko, Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko „Senis“ (LTV, 26 d. 23 val.), primenantis sapne išgyvenamą košmarą. Vienas kolega tvirtino, kad šiame filme susilieja japonų manga poetika (filmas sukurtas pagal 1997 m. pasirodžiusį komiksą), graikų tragedijos kartėlis ir kafkiška metafora. Filmas buvo apdovanotas Kanų Didžiuoju prizu, o režisieriui ditirambus giedojo net Quentinas Tarantino. Tad pasižiūrėti tikrai verta, juolab kad tai filmas apie keršto saldybę, kurios taip trokštame visi, ir keršto paradoksalumą. „Senis“ - pasakojimas apie žmogų, kuris buvo paverstas marionete, kalinamas 15 metų, nors pats nesupranta, kodėl ir už ką. Visus tuos 15 metų jis svajoja apie kerštą, bet tapęs laisvas nesupranta, kad keršija sau, nesuvokia savo kaltės.

Neabejoju, kad LNK filmų planuotojai „Senį“ rodytų „Snobo kine“. Bet šį sekmadienį (27 d. 23.20) snobams LNK pasiūlys Jordano Robertso filmą „Pakvaišęs“ (2004), kurio siužetas senas kaip pasaulis. Tai kruopščiai saugomos šeimos paslaptys, anksčiau vadintos skeletu spintoje. Pagrindiniai filmo herojai yra keli vienos šeimos vyrai: tėvas, sūnus ir septynerių metų anūkas. Po šeimos patriarcho mirties jie išsirengia į kelionę... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė geri aktoriai Michaelas Caine'as ir Christopheris Walkenas. Režisierius prisipažįsta, kad filmas autobiografinis.

Snobai domisi madingu kinu. Toks dabar yra Lotynų Amerikos kinas. Šįvakar (25 d. 22.45) BTV parodys argentiniečio režisieriaus Fabiano Bielinsky filmą „Devynios karalienės“ (2000), nukelsiantį į Buenos Aires. Filmo herojai - du gatvės vagišiai, kurie susivienija, kad pavogtų retus pašto ženklus. „Devynios karalienės“ pelnė ne vieno festivalio apdovanojimą.

Šiąnakt tikrai bus iš ko rinktis. LNK (25 d. 00.05) parodys vieną geriausių Clinto Eastwoodo filmų „Menantis pikta“ (1992). Jis žymėjo ilgokai užtrukusių Eastwodo kūrybinių nesėkmių pabaigą ir sulaukė keturių „Oskarų“ bei didžiulės finansinės sėkmės. Filmas dedikuotas Donui Siegelui ir Sergio Leone, suteikusiems galimybę vaidinti kine jaunam ir nežinomam aktoriui Clintui Eastwodui. Iš esmės tai autorinis filmas: Eastwoodas yra jo režisierius, prodiuseris, sukūrė pagrindinį vaidmenį ir pagrindinę muzikinę temą. Aktorius filmo scenarijų perskaitė daug anksčiau (pirmasis jo variantas klaidžiojo iš rankų į rankas beveik 20 metų) ir kantriai laukė, kol jam sukaks 62-eji, kad galėtų vaidinti senstantį ir gyvenimo nualintą personažą.

Filmas Eastwoodui buvo labai svarbus: „Man pasirodė, kad tai idealus siužetas tam, ką aš pavadinau „paskutiniuoju vesternu“. Šis filmas iš tikrųjų apibendrina tai, kas man yra vesterno žanras.“ Tačiau „Menantis pikta“ nepamatysite klasikiniams vesternams būdingų epiškų ir poetiškų vaizdų. Filmas skendi tamsoje. Eastwoodas nori parodyti tiesą apie laukinių Vakarų užkariavimą - skurdą, sadizmą ir prievartą, erdvę, kurioje teisė priklauso stipresniam. ...1880-ieji, Kanzasas. Nusikaltėlių medžiotojas Viljamas Munis tapo fermeriu, bet jį persekioja praeities košmarai. Nuo likimo negali pabėgti, todėl Munis susirengia į dar vieną, gal paskutinę medžioklę - nubausti sadistą, kuris išniekino prostitutę.

Senojo kino gerbėjams LTV2 (29 d. 22.10) pasiūlys Roberto Wise'o 1959 m. sukurtą ir vienu paskutiniųjų film noir laikomą filmą „Ką žada rytojus“. Pagrindinį vaidmenį šiame rasizmo problemas, kurias tada mažai kas ryždavosi paliesti, iškėlusiame filme sukūrė Harry Belafonte. „Ką žada rytojus“ scenarijų pagal Williamo P. McGiverno romaną parašė Abrahamas Polonsky. Makartizmo laikotarpiu jis atsidūrė juodajame Holivudo sąraše, todėl kaip scenarijaus autorius titruose buvo įrašytas Polonsky draugas Johnas O. Killensas. Panašių atvejų Holivude pasitaikė ne vienas. Užtat dabar daug rūpesčių turi filmų restauruotojai, privalantys sugrąžinti tikras pavardes. Pasak film noir specialistų, „Ką žada rytojus“ savo filmuose nuolat cituoja prancūzų juodojo kino metras Jeanas-Pierre'as Melville'is.

Dar viena miela seniena - 1948 m. sukurta Charleso Bartono komedija „Kilpa užnerta“ (LTV2, 27 d. 13.25). Joje suvaidino kadaise labai populiarūs komikai Budas Abbottas ir Lou Costello. Jų herojai - du langų plovėjai, kuriems gangsteris patiki 50 tūkstančių dolerių skolą. Žinoma, Tedas ir Tomis sugebės ją įteikti visai kitam žmogui. Tada ir prasidės nesusipratimai... Nesusipratimų komedijos visada buvo tikras Holivudo gardėsis. Kol neatsirado televizija.

Jūsų -

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.34 (863), 2009-09-25