Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Pasimetęs Holivude


Nauji filmai - „Kažkur tarp ten ir čia“


Živilė Pipinytė

Share |
„Kažkur tarp ten ir čia“
Džonis Marko - Holivudo žvaigždė. Jis gyvena mitiniame „Chateau Marmont“ viešbutyje. Nuobodžiauja, geria antidepresantus, dulkinasi su įkyriai save siūlančiomis gražuolėmis, pozuoja fotosesijose, spaudos konferencijose atsakinėja į kvailus klausimus, gauna įžeidžiamas žinutes telefonu. Kartais jį aplanko vienuolikmetė duktė Kleo. Vieną dieną Kleo mama telefonu praneša, kad jai reikia pabūti vienai. Džonis turi praleisti kelias dienas su mergaite, vėliau ją nuvežti į vasaros stovyklą.

Pernai Venecijos „Auksiniais liūtais“ apdovanotame filme „Kažkur tarp ten ir čia“ („Somewere“, JAV, 2010) Sofia Coppola rodo trumpą Džonio Marko (Stephen Dorff) gyvenimo atkarpą, nors būtų sunku atskirti vieną jo dieną nuo kitos. Visas filmas prisodrintas mikroįvykių, kartais ir labai metaforiškų, kaip apsinuoginantis masažistas ar lifte sutiktas anonimiškas Benicio Del Toro, bet iš tikrųjų Džonį supa tuštuma. Bet nesiimčiau tvirtinti, kad „Kažkur tarp ten ir čia“ - tik pasakojimas apie vidinę krizę išgyvenantį vyrą, tokie skrydžiai sapnuose ir tikrovėje, tik Saulėlydžio prospekte. Nors dar prieš titrus pasirodę epizodai, kai plyname lauke ilgai suka ratus prabangus juodas „Ferrari“, sufleruoja būtent šią temą.

 

Coppola mėgsta rodyti realų laiką: kai stebi erotinius dvynių blondinių šokius, gali pasijusti net snūduriuojančio Džonio kailyje. Bet iš tikrųjų tiek, kiek ir gyvenime, trunkantys epizodai itin svarbūs šiame minimalistiniame filme. Kaip ir ankstesniame Coppolos šedevre „Pasiklydę vertime“, reikšmingiausios filmo scenos yra tos, kai ekrane, regis, nieko nevyksta: prie baseino ant medinių šezlongų guli Džonis ir Kleo. Bendrame plane telpa ir jų figūros, ir palmės, ir net mėlyno kaip baseino vanduo dangaus gabalas. Personažai neprataria nė žodžio, jie tiesiog yra kartu. Kitas, gal net iškalbingesnis epizodas, kai specialiųjų efektų specialistai tepa Džonio galvą baltomis putomis. Paskui kelias minutes ekrane matome besmegeniu virtusį Džonį ir girdime tik jo kvėpavimą. Statiškas ilgas kadras. Ir staigi metamorfozė – keliasdešimčia metų pasendintas Džonis.

 

Kleo (Elle Fanning) nori patikti savo tėvui, kuris visąlaik kažkur toli. Ji naivi ir natūrali. Mergaitės žvilgsnis fiksuoja aplinkinių susižavėjimą Džoniu (tai itin akivaizdu kelionės Italijon epizoduose). Milano viešbutyje pusryčiaudama kartu su naktine tėvo viešnia, mergaitė akivaizdžiai pavyduliauja. Tačiau Coppola atskleidžia ir kitokią jų santykių pusę: Milane tėvas ir dukra jaučiasi lyg du vaikai, netikėtai galintys daryti viską: naktį užsisakyti keturias skirtingų ledų porcijas į lovą, pliuškentis prabangiame numeryje įrengtame baseine. Tas buvimas kartu pasirodo labai svarbus. Kleo kartais atrodo net labiau suaugusi ir išmintingesnė, ypač epizode, kai gamina tėvui ir jo draugui gurmaniškus pusryčius. Likę kartu jie pamažu atranda vienas kitą. Todėl tai ir filmas apie tai, ką reiškia būti tėvu, ir apie tai, ką reiškia būti dukra.

 

Bet Kleo buvimas paradoksaliai pagilina ir Džonio tuštumos temą. Tėvas su dukra žaidžia įvairius žaidimus, kurie iš esmės yra tik tikrų įvykių imitacija, nesvarbu, ar pats barškini prie kompiuterio prijungta gitara, ar žaidi virtualią teniso partiją kartu su Martina Navratilova. Tuštumoje skendi ir itališka „Auksinių kačių“ ceremonija - Džoniui įteikiamas dar vienas prizas, jis pasako kelis žodžius itališkai, ir toliau tęsiasi kičinė ir beprasmiška, bet dirbtiniu auksu spindinti ceremonija. Coppola negailestinga: ji rodo, kaip viskas grimzta į nesiliaujančią imitaciją, mechaniškus erotinius ir kitokius malonumus. Gražus Džonį supantis pasaulis yra netikras.

 

Išsiskyręs su Kleo, Džonis verkia, kalba telefonu su buvusia žmona, prisipažįsta jai: „Esu niekas.“ Jis tiesiog pasijuto vienišas. Pasimetęs, pasiklydęs. Žinoma, tą būseną sufleruoja ir filmo pavadinimas. Bet Coppola atsisako finalinio moralo. Režisierė meistriškai sulieja ironiją ir liūdesį. Pasitelkdama muziką, ji rodo tai, kas dažniausiai yra poezijos sritis. Tai, kas nepasakoma žodžiais. Juk nykios kasdienybės (tokio pilko, net bjauraus Los Andželo, kokį nufilmavo Harris Savides, kine neteko matyti) ir joje gimstančių tikrų jausmų atmosfera filme – aukščiausios prabos poezija.


„7 meno dienos“ Nr.3 (925), 2011-01-21

Versija spausdinimui

Komentarai

Genadijus, 2011-01-25 13:44

Visuomet idemiai perskaitau gerbiamos Z. Pipinytes. Sikart kaip ir visada, nepriekaistingas tekstas. Laukiame filmo perziuros!

Julijus L., 2011-01-22 14:45

nuoširdžiai užjaučiu gerbiamą Živilę dėl tėvelio mirties

Super, 2011-01-21 17:31

Superinis filmas ir graži recenzija. Ir tikrai ne apie Holivudą, tegul ir nuvainikuotą. Būtų per siaura.

Hiacinta, 2011-01-21 11:55

Jachimaviciau, slepkis po lapais. Baigei kino kritikos studijas? NOT. Pabaik, tada gincykis. O Barta supranta tik issilavine zmones, kaip matome - ne tokie kaip tu :) Tik nesiparink, okay? :)

Karolis Jachimavičius, 2011-01-21 00:28

Bla bla bla bla bla bla bla. Coppola rodo Holivudo gyvenimą, kuriame pati augo ir nuvainikuoja jį. Gyvenimas Holivude gali būti toks pats paprastas kaip vadybininko klėtelėj.

Istorija paprasta, bet parodyta nepaprastai. Bet kai istorija paprasta, kai kuriems kritikams belieka laužti savas reikšmes iš statiškų scenų. Kaip iš nieko nesakančių Barto veidų stambiu planu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti