Filmo herojai – psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas (Viggo Mortensen), jo mokinys ir kolega Carlas Gustavas Jungas (Michael Fassbender) ir jauna pacientė Sabina Spielrein (Keira Knightley), kurią įsimyli abu. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Newsweek“, fragmentus.

„Musė“, „Voras“, „Prievartos istorija“, „Nuogalių pusryčiai“... Kodėl Jums taip patinka tyrinėti tamsiąją žmogaus psichikos pusę?

Tai ne apsėdimas. George’as Bernardas Shaw sakydavo, kad geros dramos pagrindas yra konfliktas. O šis neatsiranda iš niekur. Kuriant personažą, reikia pažvelgti į žmonių vidurius – atrasti įtrūkimus, giliai slepiamas rakštis ir paslaptis, kurias jie nešioja. Nors neapkenčiu agresijos ir prievartos, blogis ateina į kiną iš išorinio pasaulio. Nesielgčiau garbingai, jei nusukčiau akis nuo mus supančios prievartos. Net jei vėliau ir būsiu pavadintas X mūzos išsigimėliu ir pornografu.

Tačiau Jūs beveik visada rodote psichikos sutrikimų turinčius žmones.

Nelygu kas kaip supranta sutrikimus. Ar karas – siaubinga agresijos kumuliacija – nėra beprotybė? Man – taip. Mano siaubai iš tikrųjų pasakoja kasdienybę. Neįmanoma sukurti visuomenės portreto kitaip, nei rodant žmonių sąmonės būseną. Todėl nėra kino be žaizdų, skausmo, kančios. Akimirkų, kai gyvenimo aplamdyti bandome iš naujo sukurti savo tapatybę. Ir kai kentėdami dar kartą sužinome apie save kažką nauja. Tada atrandame kasdienybėje nepastebimus asmenybės sluoksnius.

Tačiau „Pavojingame metode“, užuot tyrinėjęs žmogaus pasąmonę, Jūs papasakojote apie Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo draugystę bei ginčą. Bandėte sugrįžti prie sąmonės tyrinėjimų ištakų?

Greičiau priminti poreikį įsižiūrėti į save. Mane sužavėjo Freudo ir Jungo diskusijų intelektualinis lygis. Net jei du psichoanalitikai negali reprezentuoti visos visuomenės, man imponavo, kad viešojoje erdvėje galima kalbėtis taip elegantiškai, remtis mitologija ir literatūros šedevrais, kurti sudėtingas metaforas. Todėl nusprendžiau prikelti tuos personažus. Įgijau leidimus, filmavau tikrame Freudo kabinete, kartu su filmavimo grupe vaikščiojau soduose, kuriuose jis kadaise vaikštinėjo. Bandžiau sukurti galimybę pabėgti nuo šiuolaikinės pertintos košelės. Dabar televizorių ekranuose dauginasi primityvūs žmonės, kovojantys tik dėl valdžios, pinigų ir aplodismentų.

Vis dėlto psichoanalizė nėra retorikos forma. Juk, ko gero, neatsitiktinai Jūsų filmas vadinasi „Pavojingas metodas“.

Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Padorūs Austrijos–Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, o Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmas aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.

Norėjote parodyti pasaulį, kuris jausmus ir aistras slopina korsetu?

Imperija amžiaus pradžioje austrams atrodė žmogaus proto pasiekimų viršūnė, svajonių apie stabilumą ir laimę įsikūnijimas. Kiekvienas žmogus visuomenėje užėmė apibrėžtą vietą, jo elgesys atitiko etiketą ir kultūros jam parašytą scenarijų. Moterys buvo traktuojamos kaip mergaitės, vilkinčios dideles sukneles, jų seksualumo buvo atsikratoma tylėjimu, o tuos, kurie nepritapdavo prie normų, paskelbdavo išsigimėliais ir uždarydavo psichiatrijos ligoninėse. Žmonės tikėjo progresu, raida, evoliucija. Ir staiga į tos idilės centrą įšoka maištingas Freudas. Jis paskelbė, kad žmogų nuo seno valdo tie patys instinktai, kad mumyse yra daug prievartos ir agresijos. Pirmojo pasaulinio karo kataklizmai patvirtino tą diagnozę.

Dabar įžvelgiate panašius mechanizmus?

Žmogaus konstrukcijoje niekas nesikeičia. Prisiminkite kad ir Balkanų konfliktą. Praėjus visai nedaug laiko po 1945 m., Europos širdyje kilo siaubingas karas – su masinėmis žudynėmis ir genocidu. Daugelis intelektualų patyrė skausmingą nusivylimą. Turime technologijas, kurios perauga „Žvaigždžių kelio“ scenaristų fantaziją, statome sudėtingas mašinas ir naudojame rafinuotus komunikavimo metodus. Tinklo sujungtas pasaulis tapo globaliu McLuhano kaimu. Bet, kaip ir kiekviename kaime, ir šiame vis dar daug nepakantumo ir pavydo. Mobilieji telefonai ir elektroninis paštas gali būti naudingi meilei, bet gali ir žaloti.

Manote, kad iki šiol nemokame garbingai pažiūrėti sau į akis?

Einame gera kryptimi, vis mažiau problemų šluojame po kilimu. Neseniai „New York Times“ skaičiau straipsnį apie Freudo psichoanalizės populiarumą Kinijoje. Nors tradicinė Tolimųjų Rytų kultūra vertina visai kitas vertybes, įsigalint kapitalizmui ten atsiranda vidurinė klasė. Tai – vadybininkai ir specialistai, kurie jau priaugo iki to, kad savo problemas spręstų ant kušetės. Įžengėme į XXI a. sąmoningesni nei į XX a., tačiau vis dar privalome išmokti Freudo pamokas.

Filme priminėte psichoanalitiką Ottoną Grossą, kuris nusprendė atsisakyti jausmų tyrinėjimo. Jis turi būti pavyzdys žiūrovams?

Būtent jo pamokas jau išmokome. Grossas gyveno komunoje, sodino daržoves, užsiėmė laisva meile, netikėjo santuokos institucija, vadovavosi instinktais. Skamba pažįstamai? Man labai, nes hipių 7-asis dešimtmetis – mano jaunystės laikai. Pamenu tada vyravusį jausmą, kad pasaulis pasikeis visiems laikams. Ir pamenu, kada ši viltis mirė.

Dalyvavote 7-ojo dešimtmečio revoliucijoje?

Keliskart pabandžiau narkotikų, išklausiau kelias plokšteles, pažinau kelias moteris. Paskui visi nusiraminome ir grįžome ant psichoanalitikų kušečių.

Holivude psichoanalizė labai madinga. Woody Allenas jau keturiasdešimt metų šaiposi iš savo neurozių.

Žinoma, Woody labai didžiuojasi beveik pusę amžiaus trunkančia terapija, nors po tiek metų būtų galima ir suabejoti jos veiksmingumu. Manau, kad Freudą apimtų siaubas, jei jis pamatytų, kaip dabar žiūrima į jo mokslą. Jis manė, kad terapija per kelias sesijas turi išspręsti konkrečias pacientų problemas. Tačiau Holivudas pagimdė psichoanalitiko – gyvenimo trenerio, partnerio, draugo – koncepciją.

O Jūs? Kodėl susidomėjote psichoanalize?

Mane visada žavėjo mintis, kad galima patikėti savo intymumą nepažįstamam žmogui. Eiti pas tvarkingą, išsaugantį atstumą profesionalą, pasakoti apie savo fantazijas, erotinį gyvenimą, žaizdas, baimes ir geriau suprasti save. Iki tol, kol supratau, kad menininkas daro tą patį. Menininkas pasisavina svetimas dramas, nori pamatyti, kas slypi po tikrovės fasadu. Jis abejoja vertybių tvarka, kad atrastų tikruosius žmonių motyvus ir sužinotų kai ką daugiau apie žmogų. Ir apie save.

Jums buvo sunku suprasti savo silpnybes?

Užteko garbingai pasižiūrėti į veidrodį. Tačiau, žinoma, niekad jums apie tai nepasakosiu. Ne tam slepiu trūkumus, įdarbinu profesionalus, kad interviu prisipažinčiau apie savo kompleksus ir nesugebėjimus. Galiu tik pasakyti, kad išmokau kalbėtis su bendradarbiais.

Todėl visada dirbate su ta pačia filmavimo grupe?

Žinoma. Esu tinginys. Todėl, kad pasitikiu grupe, režisūrinę ///„Kosmopolio“ versiją sumontavau per dvi dienas. Operatorius mane supranta be žodžių, su montažininku dirbu jau dvidešimt metų. Kartais juokauju, kad jie taip gerai mane supranta, jog galėtų kurti mano filmus be manęs.

Tačiau „Pavojingame metode“ nutolote nuo savo stiliaus.

Jei būtų buvę debesuota, būčiau sukūręs niūrų filmą. Bet kai filmavome, virš Vienos švietė nuostabi saulė. Man visada patiko atsitiktinumas mene. Žinoma, kinematografininkai vėliau atranda intelektualinę panašių detalių prasmę. Mes, amatininkai, tik sukame filmus.

Prisidengiate oru, bet juk galėjote perkelti veiksmą į rūsius ar kanalus, filmuoti naktį. Gal po 45 niūrių filmų metų nusprendėte išbandyti lengvesnį kiną?

Jei dirbčiau štampavimo ceche, seniai būčiau išėjęs į pensiją, nors kol kas negaliu sau to leisti. Suprantu, kad žmonės naudoja apibūdinimą „Cronenbergo stilius“ ar net sako, kad reikia „sukronenberginti projektą“, ir siunčia rekvizitorių dar vieno stiklainio kraujo. Nekenčiu tokio požiūrio. Žinoma, mano susidomėjimas stumia mane tam tikra kryptimi, bet neprivalau kiekviename filme šokiruoti siaubu ar deformuotais kūnais. Kartais mane sužavi dviejų mokslininkų pokalbis. Nes, kaip sakiau, širdyje esu romus kaip avinėlis. Kol pasaulis man leidžia tokiam būti.
 

Parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.11 (979), 2012-03-16