Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 46 (828), 2008 gruodžio 19 d. > Dailė > Medžių polifonija kosmiškose erdvėse
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Medžių polifonija kosmiškose erdvėse


Tatjanos Diščenko grafikos paroda „Dalios" galerijoje


Jolanta Marcišauskytė

Share |
Tatjana Diščenko. „Renesanso fantazijos". 2007 m.
Kažkodėl paskutinio laikotarpio moterų grafika dažnai asocijuojasi su įvairaus plauko nusivylimais, meilėmis, aukštakulniais (kuriais galbūt mindomi vyrai), lūpų dažais, mėnesinių skausmais, moteriška higiena ir kitais intymiais dalykais (Birutės Zokaitytės, Laisvydės Šalčiūtės, Eglės Kuckaitės kūryba). Žodžiu, atsiduoda asmeniniais, dažniausiai mažais ir problematiškais moters pasauliais. Taip nejučiom pasijauti lyg nelegaliai patekęs į šampūnu ir kūnais kvepiančią, išrasojusią dailininkių vonią.

Galbūt dėl dažnai pasitaikančio mėlyno Tatjanos Diščenko grafikos kolorito jos darbai man taip pat kiek atsiduoda vandeniu. Bet jokių intymumų - tai ne vanduo kažkieno vonioje, o vanduo, išsiliejęs kosmose, atmosferoje, prisiminimuose, fantazijose... Perplaukusi per jos darbų, atliktų akvatintos ir oforto technika, ekspoziciją, nusprendžiau, kad autorė iš tiesų nevaizduoja jokio pasaulio, juolab savo. Tai kažkas kosmiška ir metafiziška, nieko individualizuoto. Tiesa, Diščenko pasaulio nesubjektyvumas, visuotinumas šiandienos grafikos kontekste yra ganėtinai individualus. Juk neretai grafika būna intymesnio, kameriškesnio pobūdžio nei, tarkim, tapyba. Net tokie sentimentalumo rudimentai kaip, neaišku, gyvi ar mirę drugelis ir laumžirgis („Peteliškė"; „Laumžirgis") Diščenko kūryboje veikiau kelia filosofinius būties trapumo klausimus, o ne mena apie dailininkės žavėjimąsi mielais, mažais dalykais. Daugumos paveikslų temos rutuliojasi apie kosmišką būtį, taigi, kaip ir ankstesnėse autorės parodose, - apie transcendenciją.

Dėl meditatyvios ir kartu melancholiškos Diščenko grafikos nuotaikos neabejotinai kalta jos kūrinių erdvė. Parodoje jų būta kelių. Pagal koloritą - vienos tvankios, įkaitusios, rudai oranžinės ir gelsvos (sakytum, rudeniškos), kitos - kai kuriuose darbuose kiek pažliugusios, virpančios, trūkinėjančios kaip seno filmo kadras, pilkšvai mėlynos erdvės. Visose Diščenko erdvėse auga medžiai - dažniausi jos darbų personažai. Įvairūs, dažnai dekoratyvūs, o dar dažniau siurrealūs, tarsi kybantys eteryje. Tačiau jie kybo/auga labai apgalvotai. Mat sodinami pagal muzikinius principus, ritmiškai, paliekant tuščių plotų pauzes, braižant klišės paviršių trūkinėjančia linija. Taip pat erdves skaidant renesansiniais bordiūrais su gėlių girliandomis ar meandrais, kurie kelia netikėtas asociacijas su senų tapetų raštais močiutės troboje. Sluoksniuotoje, įvairių tonų, jau savaime melodingoje erdvėje Diščenko medžiai ošia polifoninę muziką, kurios terminais paveikslai pavadinti („Accordo", „Poliaccordo", „Partita", „Contra Punctum", „Monodia", „Kammerton"). Gal Tatjana žavisi ne tik renesansu, bet ir Čiurlioniu?

Tiesa sakant, įsižiūrėjus į Diščenko darbus iškyla asociacijos ne tik su jos mėgtų ankstyvojo renesanso menininkų Masaccio, Simone Martini, Giovanni Bellini, Pietro della Francesca, Fra Angelico, Florenzetti, Giotto kūryba, kurioje ji ieško įkvėpimo. Esti japonų, kinų tapybos atgarsių, nors visoje ekspozicijoje tėra tik vienas motyvas, tiesiogiai nurodantis, kad autorė domisi Rytų kultūra. Tai geišos figūra, stovinti sode saulei leidžiantis, paveiksle „Monodia". Tačiau net jei ir nebūtų geišos, vis viena Rytų dvelksmas jaustųsi per meditatyvų, asketišką, elegantišką erdvės ir personažų santykio traktavimą. Žinoma, panašiais dalykais dvelkia ir autorės mėgstamas ankstyvasis renesansas. Keli darbai į aptariamą parodą yra atkeliavę iš prieš metus eksponuoto „Renesanso transcendencijų" ciklo. Tad aš manau, kad Diščenko grafikoje susilydo renesansiški ir kiniški/japoniški motyvai.

Dar apie vyksmą ir laiką Diščenko grafikoje. Susidaro įspūdis, kad ir siužetas, ir laikas yra anuliuoti. Personažai (medžiai, pasėlių laukas, žirgai) apie nieką nepasakoja, niekuo nestebina, neglumina, nešaukia, nemezga intrigų. Tik melodingai šnarasi tarpusavyje, lyg prisiminimų pavidalu atėję iš praeities ir vėl panyrantys į kitus matavimus. Dažnas žiūrovas yra pripratęs prie garsiai rėkiančių darbų, prie iššūkių, deklaracijų, staigių energijos potvynių. Viso to Diščenko kūriniuose kiek nori ieškok, nerasi. Būtent erdvės tyla ir augalų šnarėjimas yra tai, kas turi didžiausią vidinę ekspresiją ir į ką skatinamas įsižiūrėti nuo miesto sūkurio pavargęs žiūrovas.

Pati dailininkė sakė norėjusi parodoje „papasakoti apie harmoniją ir ramybę, apie kurią visi svajojame". Tokia intencija, turiu pastebėti, labai tinka eksponuojant darbus „Dalios" galerijoje. Juk tame pačiame pastate yra įsikūręs interjero salonas, į kurį žmonės ateina siekdami įsigyti daiktų jaukiai erdvei susikurti. Tokiame kontekste atsidūrusių grafikės darbų, kuriais deklaruojamos ramybės ir susikaupimo paieškos, suvokimas nejučiom pasikeičia. Gal kiek pragmatiškėja, kūriniai tarsi tampa interjeriniais, dar viena pirkėjo kuriamo ramybės uosto detale. Tačiau nesupraskite manęs neteisingai - Diščenko kūriniai dėl savo temos universalumo, estetiškumo, elegancijos labai tinka interjerui, ir be jokios abejonės, dėl to nepraranda savo meninės vertės. Kita vertus, norėtųsi iš autorės kažko netikėto. Medžių polifonija kosmiškose erdvėse pernelyg ramina, darosi monotoniška. Gal vis dėlto reiktų kokios nors nedidelės audros?

„7 meno dienos“ Nr.46 (828), 2008-12-19

Versija spausdinimui

Komentarai

fFBspJtVbCFc, 2012-01-08 14:47

These topics are so conufnsig but this helped me get the job done.

mgyvbigukf, 2011-12-01 10:08

Until I found this I thought I'd have to spend the day inidse.

ne, 2008-12-23 17:12

paroda nera baldu parduotuvej. tai baldu parduotuvej esanti galerija. nors nemanau, kad tie patys paveikslai, eksponuojami ''kairej - desinej'' ar kt. laikomi gerais, o jei jau baldu parduotuvej esancioj galerijoj - tai jau tampa saloniniu kicu.

nagi, 2008-12-20 00:55

Nagi saloninis kicas visa tai ir daugiau nieko, metu metais tas pats. Ar melynas ar rudas-ta pati saldybe. Ir paroda baldu parduotuvej.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti