Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 41 (823), 2008 lapkričio 14 d. > Kinas > Nepaklusnusis Peteris Watkinsas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Nepaklusnusis Peteris Watkinsas


„Scanorama 2008" pristato


Kora Ročkienė

Share |
„Atominis karas"
Viena įspūdingiausių šių metų „Scanoramos" programų skirta britų režisieriui Peteriui Watkinsui. Bus parodyti jo filmai, jau ne pirmą dešimtmetį žadinantys diskusijas apie kino prigimtį ir kino kūrėjo požiūrį į jį supančią tikrovę bei istoriją.

Watkinsas gimė 1935 m. Anglijoje. Jaunystėje jis buvo kino montuotojas, dirbo reklamos versle, kūrė mėgėjiškus filmus. Ši veikla atvedė Watkinsą į profesionalųjį kiną. Pirmuosiuose filmuose „Nežinomo kareivio dienoraštis" (1959) ir „Pamiršti veidai" (1961) jis su aktoriais mėgėjais rekonstravo Pirmojo pasaulinio karo ir 1956 m. Vengrijos sukilimo epizodus. Tai buvo iššūkis nusistovėjusiai dokumentinio kino sampratai, todėl Watkinso filmai dažnai pavadinami „netikrais dokumentais". Pakviestas dirbti į BBC, Watkinsas debiutavo pilno metražo filmu „Kulodenas" (1964), kuriame imituodamas reportažų apie Vietnamo karą stilių papasakojo apie XVIII a. sukilimą Škotijoje. Po šio filmo, privertusio atkreipti dėmesį į autorių, Watkinsas sukūrė dokumentinę dramą „Atominis karas" (1965), kuri buvo apdovanota „Oskaru" geriausiam dokumentiniam filmui. „Atominis karas" rodė, kas vyktų Anglijos provincijoje po atominės bombos sprogimo. Filmas atsidūrė Britanijos draudžiamų televizijos filmų sąraše (ir išbuvo ten 25 metus), bet iškart tapo Amerikos universitetų studentų hitu, jis žadino ir rimtas specialistų diskusijas. 1966 m. Watkinsas sukūrė filmą „Privilegija",

pasakojantį apie tai, kaip ateities visuomenėje jaunimu manipuliuojama pasinaudojus specialiai tam išugdytu muzikantu. Po šio filmo Watkinsas išvyko į Švediją, kur jam buvo pasiūlyta sukurti filmą. Tai buvo niūri futuristinė satyra „Gladiatoriai". 1971 m. JAV Watkinsas sukūrė filmą „Bausmių parkas", o grįžęs į Europą 1974 m. Norvegijoje nufilmavo biografinę juostą apie genialųjį dailininką „Edvardas Munchas". 8-ajame dešimtmetyje režisierius kūrė Švedijoje, Danijoje. Tačiau filmai „8-ojo dešimtmečio žmonės" ir „Vakaro žemė" buvo uždrausti. 1987 m. pasirodė vienas didžiausių Watkinso projektų - keturiolikos valandų daugiau nei dešimtyje šalių kurtas filmas „Kelionė". 1994 m. kartu su 24 savo studentais Watkinsas sukūrė ilgai brandintą ir dėl finansų stokos neįgyvendintą sumanymą - filmą apie švedų dramaturgą Augustą Strindbergą „Laisvai mąstantis". 2000-aisiais pasirodė filmas „Komuna (Paryžius, 1871)" - retai rodoma ir prieštaringai sutikta vieno svarbiausių naujosios prancūzų istorijos įvykių rekonstrukcija. Šiuo metu režisierius gyvena Prancūzijoje. Prieš tai kelerius metus jis praleido Lietuvoje. Jam skirtas Deimanto Narkevičiaus videofilmas Gyvenimo vaidmuo" (2003).

Skaitytojų dėmesiui pateikiame Watkinso atsakymą į klausimą, ar kinas gyvuos antrąjį šimtmetį. Kino šimtmečio išvakarėse į šį mokslinio rusų žurnalo „Kinovedčeskije zapiski" (1994, Nr. 22) klausimą atsakė žymiausi pasaulinio kino kūrėjai. Peterio Watkinso atsakymas, regis, tebėra aktualus.

Antrojo šimtmečio kinas

Mano atsakymą suformavo asmeninė kinematografinė patirtis. Tai natūralu. Jei užduosite šį klausimą Holivudo režisieriui, gausite visai kitokį atsakymą.

Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad kiti šimtas kino egzistavimo metų iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Tikiuosi, kad įvyks radikalios permainos. Aštriai jaučiu, kad kinas liovėsi tobulėjęs. Žinoma, turiu omenyje ne atskiras asmenybes. Yra kūrybinių individualybių, kurios tęsia paieškas ir bando judėti įvairiomis kryptimis. Tačiau jei kalbėsime apie patį bendriausią lygmenį, kuriame kinas, kaip fenomenas, susijęs su visuomene, jei įvertinsime jo poveikį pasaulinei kultūrai, socialiniam gyvenimui, politikai, aš labai nusivilčiau sužinojęs, kad kitus šimtą metų kine vyks tas pats, kas vyko prieš tai. Savo pirmajame šimtmetyje kinas elgėsi kaip Mėnulis: jis turėjo šviesiąją ir tamsiąją puses. Tamsioji pusė man vis labiau kelia nerimą, nes ji nuolat auga ir stiprėja. Turiu omenyje vis labiau hierarchišką žiūrovo atžvilgiu kino manipuliavimo funkciją.

Nežinau, ar į žurnalo tyrinėjimų sferą įeina videomenas, bet jį labai plačiai naudoja šiuolaikiniai kinematografininkai, ir aš neabejoju, kad tai - bendrosios kinematografo sąvokos sudėtinė dalis. Žinoma, taip pat manau, kad kino visiškai neįmanoma atskirti nuo televizijos. Ji šiandien finansuoja didžiąją kino produkcijos dalį. Būtent televizija daugiausia lemia šiuolaikinio kino situaciją. Tad aš iš tikrųjų kalbu apie kiną pačia plačiausia prasme.

Kinematografas, bet koks judantis vaizdas dabar naudojamas neįtikėtinai korumpuotai siekiant užkariauti politinę ir socialinę valdžią, kad būtų pardavinėjamos tos idėjos, kurios naudingos turintiems valdžią. Pavyzdžiui, prievarta, žiaurumas, rasizmas. Dauguma dirbančiųjų komerciniame kine nieko nenori keisti, neieško naujų bendravimo su žiūrovais kelių. Juos tenkina agresyvi maniera, leidžianti manipuliuoti žmonių protais ir jausmais.

Tikiuosi, kad per kitus šimtą metų ir visuomenės, ir kinematografo situacija pasikeis. Menininkas negali mąstyti tik stiliaus kategorijomis. Filmą sudėtingai ir skirtingai suvokia gyvi žmonės. Bet jie dabar yra verčiami būti vartotojais. Ir ne tik. Autoriai jais naudojasi kaip objektais. Auditorija taip pat yra atsakinga už šią situaciją. Tačiau dauguma žmonių paprasčiausiai nežino apie šią problemą. Jie jos nesuvokia. Menininkai apie tai nekalba.

Jau nebegalima dirbti taip, kaip dirbo pirmojo ar paskutiniojo dešimtmečio autoriai. Tik nemanykite, kad aš kritiškai vertinu Eizenšteiną, Pudovkiną ar Tarkovskį. Kiekvienas iš jų - neįtikėtinai ryški asmenybė. Kiekvienas nuveikė neapsakomai daug. Bet kinas turi tobulėti ir keistis. O jis liovėsi keistis, sustojo ir jo raida.

Jei staiga antrajame kino šimtmetyje kas nors užsinorės suprasti, kokia buvo praėjusio šimtmečio kino situacija, kas jame buvo blogai, jis gali pasižiūrėti mano filmus, užduoti klausimą, kaip jie veikė, kas su jais atsitiko. Ir tada jis sugebės diagnozuoti ligą, kuria dabar serga kinas. Tai įvyks nelabai greit, bet aš tikiuosi, kad vis dėlto įvyks.

Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.41 (823), 2008-11-14

Versija spausdinimui

Komentarai

eMOCRsdckzznJMyrg, 2011-12-03 04:12

I'm shcoekd that I found this info so easily.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti