Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Iniciaciniai ritualai


Ugnės Žilytės grafikos paroda „Tėvas po lova“ galerijoje „RA“


Vidas Poškus

Share |
Ugnė Žilytė. Iš serijos „Tėvas po lova“. 2011 m.
Jaunosios kartos grafikė Ugnė Žilytė kuria estampus, tarytum juodosios skylės spinduliuojančius melancholiją, liūdesį ir tamsą. Jos personažai, sukurti vaizduotės arba paimti iš regimosios aplinkos (tačiau perfiltruoti per asmeninę fantaziją), paprastai veikia uždarose, skliautuotose ir pamaldžiai pritemdytose erdvėse. Veikėjai iš tos tamsos išplėšiami teatriniams žibintams prilygstančiomis apšvietimo priemonėmis – dėl jų kiekvienas vaizduojamas vyksmas įgauna dramatiškų, netgi tragiškų bruožų.

Naujausias U. Žilytės darbas yra iliustracijos estų rašytojo Hugo Aderio apysakai „Tėvas po lova“. Literatūrinis tekstas pasakoja vieną istoriją apie mitiniais laikais legendiniame Šiaurės krašte gyvenusio berniuko virsmą vyru. Kartu tai yra literatūriškai pateikta antropologinė studija apie kultūrinius skirtumus, apie kultūrinius pokyčius, nes psichologizuotas siužetas išdėstytas pasakojimo apie krikščionybės atėjimą į Europos paribį fone.

 

Apie bet kokias iliustracijas galima kalbėti dvejopai. Pirmiausiai nepamirštant jų santykio su iliustruojamu tekstu, nes juk, paprastai tariant, ir dar nuo Grigaliaus Didžiojo laikų, vaizdas knygoje yra ne kas kita kaip tekstas ,,beraščiams“. Kita vertus, iliustracijos, juo labiau sukurtos sausos adatos ir oforto technikomis, atstovauja savarankiškam žanrui. Tad ir apie dvylika U. Žilytės estampų galima ir net verta kalbėti kaip apie autonomišką pasakojimą.

 

Šiame cikle autorė taip pat pasakoja vieno berniuko istoriją. Viskas įvaizdinama jos pačios sūnaus pavidalu. Berniuko paveikslas keliauja iš vieno atspaudo į kitą, jis sušmėžuoja tai šimtametės girios tankmėje, tai šmėkšteli tarp pamėkliškų senųjų amžių dievų stabų, tai pasirodo ledynmečio ledynų nugremžtų granitinių kalnų ir jų slėnių fone. Tam, kad žiūrovas neužsimirštų, kieno istorija iš tikrųjų pasakojama, berniukas žvelgia plačiai išpūstomis akimis – kad bet kuris žiūrintis suprastų, jog yra pasakojama ne tik kito, bet ir jo paties ,,biografija“. Iš tikrųjų – kiekvienas iš mūsų, kad ir kokiame kultūros lauke ar pievoje gyventume, kad ir kokiai lyčiai priklausytume, tam tikru gyvenimo etapu išgyvename iniciacinį lūžį, kulminacinį virsmo iš vaikystės į brandą tašką. Apie tai, tiesą sakant, ir pasakoja U. Žilytė beveik komikso principu sudėliota vaizdų seka. Komiksas čia nėra visiškai tikslus apibūdinimas, nes savo dvasia darbai artimesni priešistorinių laikų piktogramoms, savitai suvokiamos logikos ryšiais išdėstančioms įvykius ir jų priežastis. U. Žilytės pasakojime vaikišką, ,,natūralią“ būseną atskleidžia šiaurės elnio įvaizdis, šio archetipinio paleolitinio gyvūno vaizdinis atstovavimas ilgainiui kinta: iš laisvo ir gyvo padaro jis transformuojamas į nuluptą kailį ar ant pirkios sienos pakabintus ragus. Suaugusiųjų sferai, ,,kultūrai“ atstovauja šamaniški stabai ir statulos, kaukės ir šventieji amuletai, vaizdas po vaizdo virstantys krikščioniškais atvaizdais ir skulptūromis (autorė čia sėkmingai pasirinko lietuviškų dievukų figūras). Žmogus, minėtasis berniukas, atsiduria prieš šią natūros ir kultūros dilemą, kurioje beveik nėra didelio pasirinkimo, o tik varomųjų istorijos jėgų (anot Hegelio) padiktuotas fatališkas determinizmas. Prisipažinkime, kad su šia akivaizdybe susiduria ne vienas iš mūsų, jau vien todėl šis grafikės darbas yra aktualus ir paliečiantis asmeniškai.

 

Pačios U. Žilytės kūrybos kontekste serija „Tėvas po lova“ yra ryškus žingsnis jeigu ne priekin, tai į šoną. Šiuose darbuose menininkė naudoja kitokias plastines priemones ir ikonografiją – iš uždarų erdvių ji išeina po aukštu ir skaidriu Šiaurės krašto dangumi (daugeliui peizažų ,,pozavo“ poledyninės Asvejos ežero apylinkės), vietoj į agoniją pereinančio liūdesio ir skausmo tąsomų personažų – savųjų šaknų nepraradęs, civilizacijos blogąja prasme netraumuotas protagonistas. Tačiau ne tik išlikęs, bet ir dar labiau išpuoselėtas vienas svarbiausių U. Žilytės grafikos bruožų – misterinis teatrališkumas – šioje serijoje įgauna universalių šamaniško ritualo, pirmykštės apeigos aspektų.

 

Paroda veikia iki kovo 19 d.

Galerija „RA“ (Pranciškonų g. 8, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 13–18 val., šeštadienį ir sekmadienį 13–16 val.


„7 meno dienos“ Nr.11 (979), 2012-03-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

7hqzYxzX29C, 2016-05-02 16:02

That's a posting full of insihgt!

Ugnei, 2012-03-16 17:46

Sveikinimai :)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti