Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Pasaulėjautos įvairovė


Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui


Edmundas Gedgaudas

Share |
Lukas Geniušas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Nelson Goerner (juk laiške Tau kartais galiu palikti nesulietuvintą pavardę). Argentinietis, savaip unikalus techninis fenomenas. „Savaip“ tegul apima ir sąvoką „kryptingai“, apie tą galvojau per nuostabiai sudarytą (pianistinis stebuklas!) pirmąją koncerto dalį.

Taigi, Ferenc (laikantis naujesnės vengrų rašybos) Liszt – „Antroji baladė“, du „Pamirštieji valsai“, „Bagatelė“ be tonacijos ir pirmasis „Mefisto valsas“. Kodėl taip išskiriu jo techniką? Nes ji, labai savitai išpuoselėta, yra šios sunkiai apibūdinamos meistrystės pamatas, ant kurio kyla būtent Liszto muzikos rūmai. Įsivaizduok – nuo mp tylyn, iki ppp. Ir tai tarpsniuose, kur tempas skrieja vėju, nenusinešdamas ir smulkiausios natelės. Tai primena Mendelssohno Elfenmusik – įsivaizduoji? Tikra prabanga šitaip skambinant išgirsti ir bemaž metafizinius Liszto miražus. Dailėje jų atitikmenys būtų ne tapyba, o juvelyrinė plonyčių linijų grafika – tokia, kuriai praverstų didinamasis stiklas. Įtaiga stiprėja jaučiant, kad Lisztą pianistas renkasi kaip reikmę (savastį, būtinybę), kuriai jau nebedaro įtakos kiti atlikėjai. O jis pats – štai toksai – ar gali ką nors įtakoti? Abejotina. Tai veikiausiai tik jam pavaldus, magiškas garsų teatras. Juk Čiurlionio paveikslų ar Truikio scenovaizdžių veikiamų pakraipų neatsirado.

 

Antrą koncerto dalį ir pradėjo keturi Čiurlionio preliudai, pasirenkant iš populiaresnių ir nebestebinant vizijos savitumu. Toliau – Fryderyko „24 preliudai“, dažniausiai neieškant jų tarpusavio ryšio (pameni, rašiau Tau apie Dang Thai Sono surežisuotą ištisinę tų miniatiūrų dramą, nežinau, ar tokią kada beišgirsiu). O kelios „vėju praskriejančios“ miniatiūros čia, sakytum, žeidė šalto intelekto diktuojamą stilistiką. Kalbėseną? Va būtent – atvira melodinė kalbėsena, Chopinui būtinas (nors yra ir kitaip manančių) naratyvumas neatrodo esanti Goernerio stiprybė. Bet bisui vėl Chopinas – Noktiurnas Des-dur... Įsivaizduok, Goerneris pakvietė mus „pasikalbėti su žvaigždėmis“ ir jam tai pavyko ne menkiau, negu stulbinti nardant po kosminius Liszto vėjus. O dabar pabandyk prisiminti Fryderyko Etiudą cis-moll, op. 10, – tuo avantiūristišku Richterio tempu, tik viską dar paskaidrink. Toks buvo antrasis bisas.

 

Smagu, kad jau pasiklausei Masatakos Gotos ir pajutai, kuo ypatingas šis Utrechto konkurso laureatas. Susiradai ir „Prisiminimus apie Normą“, kuriuos šis japonas skambina kažkokiame salone. Dabar supranti, kodėl man ir vėl maga grįžti prie to, kas japoniška. Nesvarbu, kad mums daug ką jų mene sunku paaiškinti, bet juk klausydamasis Masatakos patiri jėgą, primenančią Kurosavos filmus. O pianistas imasi Liszto parafrazuotų Vincenzo Bellini melodijų. Gal būtent šiandien mums reikia tokio atlikėjo, kurio dvasios kaitra (jokių smulkių sentimentų!) nudegina scenos žvaigždžių ir vidutinybių paliktus pėdsakus. Ką jis daro? Prikelia mums katarsinę bel canto didybę. Štai ji – turėkit, tausokit...

 

Liszto konkursų Budapešte, Veimare ir Utrechte pirmų vietų laureatų vakarą pradėjo Aleksanderis Ullmanas. Dvidešimtmetis iš Jungtinės Karalystės, jau susiformavęs profesionalas, įspūdingai žengiantis į „Laidotuvių“ kulminaciją, žavus „Vakaro harmonijose“. Banalus „Dešimtojoje rapsodijoje“. Jo trapią individualybę gali pažeisti konkursų malūnas, šiandien jau, deja, tapęs privalomu ritualu atlikėjams tarp 18 ir 30 metų. Nori konkrečiau? Bet juk girdi, kaip dažnas neatsispiria „rezultatyvios“ konkursų estetikos pagundoms. Gerai, jei laiku atsipeikėja ir siekia kai ko esmingesnio už „nežmonišką preciziškumą“.

 

Labai stipri (nors visai kitokia, negu Gotos) Veimaro laureato individualybė. Tai Gábor Farkas. Skambindamas itin dainingai (lyg jam būtų pakeitę fortepijoną) ir spontaniškai, jis atranda savą tradicinio romantizmo versiją. Joje esama individualizmo, kuris betgi neniekina traktuotės „rituališkumo“, padedančio laikyti glaudų kontaktą su auditorija. Įspūdingai sugretino man negirdėtą Liszto Noktiurną ir dangų su šiurpiom bedugnėm jungiančią (tą jis daro iš tiesų!) sonatą „Perskaičius Dantę“.

 

Fortepijono galybės manifestacijų buvo gausu Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duete. Juk pažįsti jų lakią vaizduotę, programų įvairovę (kokią imponuojančią!). Šį kartą po Tavo girdėtos Čiurlionio „Miške“ transkripcijos (Jono Aleksos) – Liszto poemų ir parafrazių paradas, kurio priekyje Preliudai, o užsklandai „Prisiminimai apie Don Žuaną“. Įsivaizduoji toje parafrazėje tarp pragaro vaizdų įspraustas žmogiškos, nuodėmingos laimės akimirkas? Ar panašiai jas suvokė Mozartas ir Lisztas... Bet pianistams, įvaldantiems virtuoziškumo aukštumas, tokios koncertų akimirkos teikia tauraus džiaugsmo, kuriuo jie natūraliai dalinasi su gausėjančia savo ištikimų klausytojų auditorija.

 

Prancūzo Yves Henry rečitalyje – pagarsėjusios dedikacijos. Schumanno „Kreisleriana“ dedikuota Chopinui, pastarojo „Antroji baladė“ dedikuota Schumannui, o šis „Fantaziją” C-dur skiria Lisztui, gaudamas už ją Sonatą h-moll. Praeitim tapęs genialių gestų pasaulis. O koncertavusį tą vakarą interpretuotoją norisi pavadinti „teisingu pianistu“. Jo meistriškumas atitinka pasaulio estradose (ir ypač konkursuose) priimtiną estetiką, kuri susiformavo maždaug praėjusio amžiaus viduryje, kai kiekvienas kelių konkursų laureatas privalėjo skambinti „tiksliai ir objektyviai“, saikingai naudodamas kūrybinį įkvėpimą, galintį pastūmėti į erezijas. Įvairiai juk pasvarstom, kodėl genialusis eretikas Glennas Gouldas užsidarė įrašų studijoje. Bet joms – šalia tokių netikėtų vizijų – šiandien darosi labiau priimtinas rafinuotas Yves Henry objektyvumas. Išpuoselėta technika atitinka jo imponuojančią erudiciją, „visažinystę“, teikiančią pianistui akivaizdų komfortą. Ir meluočiau sakydamas, kad jo nepatiria ir klausytojas. Juk kūriniai Henry smegenimis ir pirštais išgvildenami iki smulkiausių faktūros ir skambesio detalių, frazės visur plaukia natūraliai, laisvai, nestokodamos charakterį paryškinančių potėpių. Tik štai, „Kreislerianos“ garsai kažkodėl kreipė ne hofmaniškų vaizdų link, o siūlė rinktis karalienės Viktorijos laikų saloną, jo prieblandos jaukumą ir draugiją, įvertinančią seno vyno privalumus. Stebint kitus ir jaučiant, kaip tave patį glamonėja diskretūs žvilgsniai, malonu ausies krašteliu girdėti garsaus romantiko kūrinį, delikačiu delno judesiu duodant ženklą kaimynui, jog ši akimirka pokalbiui ne pati geriausia – pasiklausykim muzikos. Bet jau Chopino „Baladė” F-dur saloninį komfortą nustūmė į pakraščius, analitikas pravėrė duris svaigiam dramatizmui, versdamas patikėti, kad ir tokia situacija yra pavaldi jo meistriškumui. Tikrai taip! Prisiminiau seniai apmąstytas prasmes žodžių art ir artificiel, sztuka ir sztuczny, pagaliau – menas ir menamas. Dar ir tai, kad prancūzų kultūra meninio amato lygmenį kur kas glaudžiau sieja su meno kūryba, negu įprasta mums, lietuviams (menamas nėra dirbtinio sinonimas). Stop, nenoriu toliau tos temos čia gvildenti, ji šiandien darosi slidoka.

 

Klausydamasis Schumanno „Fantazijos” C-dur ir Liszto Sonatos h-moll gėrėjausi ir detalių prisodrintomis garsų perspektyvomis, ir meistriškai perteikiamu muzikos monumentalumu. Kaip itin jautrią, absoliučiai netikėtą to koncerto akimirką paminėsiu bisui paskambintą Čiurlionio „Pastoralę“, kurią užbaigiantį tylutėlį garsą perėmė tos pačios tonacijos, tokios pat ramios slinkties ir dar kitaip stebėtinai gimininga Chopino „Lopšinė“. Nebuvo tai lyrizmo, o švelniausių garsų sukurto meditatyvumo apraiška. Juk šie dalykai yra ganėtinai skirtingi, nors ir linkę suartėti.

 

Stulbinantį jautrumą garsui, skambesių atspalviams be atvangos tobulina Lukas Geniušas. Savo klausytoją jis muzikon įtraukia ne tik per koncertą: mes jau pagal išgales stebime Luko veiklą, laukiame apie ją žinių. Ir, aišku, jo įrašų bei kitų koncertų Vilniuje.

 

Luko Geniušo meninio lygmens, kokį išgirdome lapkričio 25-ąją, dar girdėti neteko. Tai buvo priešpaskutinis Antrojo Vilniaus fortepijono muzikos festivalio vakaras, įtvirtinęs manyje džiugų pojūtį „įvyko“. Dar kaip! Ir vis turėjau sau priminti, kad pabaigos koncertas bus kitą dieną, lapkričio 26-ąją. Ar jo bereikia, nes juk taps nesunkiai įsivaizduojamu ritualu. Taip jam nulemta. O gal klystu? Matysim ir išgirsim...

 

Luko koncerto programoje – visos trys Chopino sonatos. Vien tai žada įvykį. Ar Pirmąją (op. 4) esi kada girdėjęs? Jau kuklia jos pradžia Lukas akimirksniu sutelkė pilnutėlės salės dėmesį taip, kad visų to vakaro sonatų dalys buvo perskirtos tylos (nė menkiausio kostelėjimo!), rodančios daugiau negu vien susikaupimą. Puikaus dialogo ir tokio pat įvertinimo ženklas! Per sezoną ypatinga tokios tylos energetika mus gaivina vieną arba du kartus. Būna, kad ir nė vieno. Šilti, švelnūs sonatos tėkmės atspalviai kinta, gyva kūrinio iškalba pranoksta mano lūkestį. Ir „Fazioli“ instrumentas, lyg aplinkinių meilės nestokojantis seno dvaro atributas, idealiai tokiai muzikai tinka. Keturios sonatos dalys tarsi laukė jų neįmantrias (?) paslaptis įminti gebančio meistro. Įterpiu tą klaustuką, nes nujaučiu Luką įžvelgus nuo op. 4 nusidriekiančią perspektyvą į netrukus pasirodžiusius Fryderyko šedevrus. Mąsli, truputį melancholiška (vėlyvojo Horowitzo?) interpretavimo aura...

 

Toliau – Sonata b-moll. Ekspozicijai didingai subanguojant pagalvoju apie „Steinway“ fortepijoną, kuriam tarsi paties Dievo skirta dalyvauti šitokio lygio interpretacijose. Bet kūrybingas koncertantas mane priverčia klausytis to, ką pateikia jo drąsi vaizduotė. Sakysi, bepigu jai būti drąsiai, turint tokį technikos bagažą. Aišku. Tik kad ne visi juo išmoningai naudojasi. Gal panašiai būna ir su pinigais?

 

Na, jei jau šiandien prabilau apie juos, tai pats metas dėti tašką. Kai Lukas įrašys visas tris Chopino sonatas, pats pasiklausysi ir nuspręsi, ar esi girdėjęs, pavyzdžiui, ŠITOKĮ Sonatos b-moll finalą...


 

 

„7 meno dienos“ Nr.43 (965), 2011-12-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

FPspcQGaoJfBN, 2012-03-15 19:51

At last, smoeone comes up with the "right" answer!

kervYFlDKKkQ, 2012-01-09 09:29

That's a mold-breaker. Great thinnikg!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti